Metų žodžio rinkimų ištakos siekia 1971 metus, kai vokiškai kalbančiose šalyse atsirado tradicija rinkti metų žodį – kalbos vienetą, taikliausiai atspindintį ir apibūdinantį tuo metu visuomenėje vyraujančias nuotaikas. Pamažu ši tradicija išplito ir į anglakalbes šalis, ir jose jau ne vieną dešimtmetį puoselėjami metų žodžio rinkimai. Kam jie reikalingi? Žodynų rašytojai gauna progą papopuliarinti savo darbą, sudominti visuomenę kalbos dalykais, naujais joje atsirandančiais reiškiniais.
Plačiau…

Minėdamas mitologo, semiotiko, kalbininko, eseisto Algirdo Juliaus Greimo šimtmetį, Maironio lietuvių literatūros muziejus sukūrė virtualią parodą.
Plačiau…

„Kalba ir raštas – tai dvi skirtingos sistemos; antroji egzistuoja tam, kad reprezentuotų pirmąją. Kalbotyros objektas nėra rašytinio ir sakytinio žodžių derinys, o vien sakytinis žodis. Tačiau rašytinis žodis taip glaudžiai susijęs su sakytiniu žodžiu (jis yra pastarojo atvaizdas), kad jam atitenka pagrindinis vaidmuo“ (Saussure F. de. Bendrosios kalbotyros kursas. Vilnius, p.55). Tačiau, laikui bėgant, rašyba, kuri iš pradžių būna logiška, gali virsti absurdiška.
Plačiau…

Akimirkos iš Jurgio Kunčino skaitymų LEU Humanitarinio ugdymo fakultete (2017–03–04). Prisiminimais dalinasi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Antanas A. Jonynas.
Plačiau…

Ankstyvo pavasario pradžioje viešojoje erdvėje netikėtai nuskambėjo griežti raginimai skubiai keisti dabartinį norminį lietuvių kalbos raidyną, įterpiant tą pačią liūdnai pagarsėjusią „w“  ir kitas lotyniškų rašmenų raides. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad  šis viešas dialogas galėtų būti susijęs su postmoderniąja kultūrinių referencijų ar  kalbos normų pralauža. Juk norminiai lietuvių kalbos pagrindai apibrėžti gerokai prieš šimtmetį ir kūrė juos mūsų legendiniai kalbininkai. Tačiau greitai paaiškėjo, kad  pavienės kai kurių politikų, mokslo ir meno žmonių iniciatyvos nelietuviškai rašyti asmenvardžius ir tuo tikslu keisti visą valstybinę kalbos politiką bei įstatymus, nėra  viešojo diskurso siekis.
Plačiau…

Kazio Bradūno vieta lietuvių literatūros istorijoje iš pirmo žvilgsnio visiškai aiški: tai vienas iš vadinamosios žemininkų-lankininkų kartos centrų, bene pagrindinis organizacinis šios kartos telkėjas, o vėliau kaip Aidų, Draugo kultūrinio priedo, Lietuvių egzodo literatūros 1945–1990 redaktorius – viena svarbiausių literatūrinio, kultūrinio gyvenimo išeivijoje figūrų. Kažkada Rimvydas Šilbajoris, paklaustas, kaip vadinamieji žemininkai, labai skirtingos poetikos ir pasaulėjautos poetai, yra susiję su antologijos pavadinime įrašyta žemės idėja, atsakė, kad vienintelis tikras žemininkas, labiausiai programinis poetas ir yra Kazys Bradūnas. Programinis pagal sąsają su antologijos pavadinimu, valstietiškai pirmapradžio santykio su žeme dominavimą (žemė, darbas, gimtieji namai, istorija, laiko tėkmę reguliuojantys valstietiško gyvenimo ritualai – visuotinai pripažintos Bradūno poetinio pasaulio koordinatės).
Plačiau…

Prieš 20 metų miręs žymus Lietuvos publicistas Bronys Raila skirtingais gyvenimo tarpsniais sugebėjo būti visiškai priešingų politinių srovių ideologu. Jaunystėje buvo susidėjęs su komunistuojančiais kultūrbolševikais ir šį gyvenimo etapą jis pats visada vadino jaunystės klaida. Vis dėlto sovietų okupacijos akivaizdoje žymusis tautininkas vėl nesėkmingai mėgino susitapatinti su būsimais Stalino saulės nešėjais.
Plačiau…

Kaip įveikti viešo kalbėjimo baimę? Ar yra žmonių, kuriems nelemta kalbėti viešai? Pokalbis su viešo kalbėjimo lektorėmis Marija Mikalauskiene ir Aldona Vilutyte.
Plačiau…