Prieš 20 metų miręs žymus Lietuvos publicistas Bronys Raila skirtingais gyvenimo tarpsniais sugebėjo būti visiškai priešingų politinių srovių ideologu. Jaunystėje buvo susidėjęs su komunistuojančiais kultūrbolševikais ir šį gyvenimo etapą jis pats visada vadino jaunystės klaida. Vis dėlto sovietų okupacijos akivaizdoje žymusis tautininkas vėl nesėkmingai mėgino susitapatinti su būsimais Stalino saulės nešėjais.

Koks vaizdas pirmiausia iškyla prieš akis, išgirdus žodį „kultūrbolševikai“? Bet kas, bent šiek tiek pažįstamas su prieškario Lietuvos visuomeniniais ir kultūriniais sąjūdžiais, pirmiausia turbūt prisimins ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ėjusį kairiosios literatūrinės minties žurnalą „Trečias frontas“. Ir jau be abejo – apie šį trumpai gyvavusį ir vis labiau pogrindžio komunistų į nagą imtą (o neretai – ir finansuojamą) leidinį susispietusią literatų kompaniją – Liudą Girą, Antaną Venclovą, Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Kostą Korsaką. Poetiškesnės natūros galbūt pastebės ir kitą dalyką: žodis „kultūrbolševikas“ visai neblogai rimuojasi su žodžiu „išdavikas“. Ir tai ne vien poetinė, bet ir gyvenimo tiesa. Visi šie veikėjai tragiškais Lietuvai 1940-aisiais ne tik šoko rusišką „kazačioką“ ant savo valstybės griuvėsių, ne tik šlovino sovietinę okupaciją – kai kurie jų su didžiausiu entuziazmu vežė išprievartautai Tėvynei kruviną Stalino saulę.

Vėliau, per visus penkis sovietmečio dešimtmečius, šie veikėjai buvo visokeriopai garbinami ir šlovinami. Tiems, kuriems pasisekė gyventi ilgiau, buvo suteikti garbingi vardai, jie buvo aprūpinti ir postais, ir butais ir nemenkais pinigais. Ką jau ten sovietmetis – net ir šiandien kai kurių šių veikėjų vardais tebevadinamos mokyklos ir gatvės, kai kuriems jų ir pačioje Lietuvos sostinėje tebestovi biustai ar didesni paminklai – lyg gyvas priekaištas sovietmečiu išaugusiai kartai, iki šios dienos nesugebančiai atsikratyti stabais paverstų išdavikų šešėlio.

Ir vis dėlto ne visi „Trečio fronto“ veikėjai nusipelnė tokio sovietinės valdžios pašlovinimo. Apie vieną jų visą okupacijos laikotarpį buvo stengiamasi nutylėti. Prisiminti jį buvo ir nepatogu, ir nenaudinga. O jei nutylėti nepavykdavo, buvęs sovietinių kolaborantų bendražygis vadintas fašistu ir renegatu, nuėjusiu tarnauti buržuazijai. Tačiau būtent šį žmogų iš Maskvos atsibastęs būsimas lietuvių tautos budelis Aleksandras Guzevičius įvardijo kaip saviškį, o kiti pogrindžio bolševikai vadino beveik komunistu. Vis dėlto nutiko taip, kad šis veikėjas ne tik tapo vieninteliu trečiafrontininku, suartėjusiu su valdančiaisiais tautininkais, bet ir pagarsėjo kaip jų ideologas, radikalumu gerokai pralenkdamas patį tautininkų įkvėpėją Antaną Smetoną.

Šis įdomaus likimo žmogus – B. Raila. Svajojęs ir apie politiko, ir apie diplomato, ir net apie operos dainininko karjerą, jis vis dėlto tapo publicistu ir net kelių politinių srovių ideologu. B. Railos visiškai nejaudino tai, kad jo propaguojamos ideologijos dažnai buvo ne tik skirtingos, bet ir visiškai priešingos. Nuo komunistuojančių trečiafrontininkų persimetęs pas tautininkus B. Raila vėliau tapo antisemitinėmis pažiūromis pagarsėjusiu Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) propagandininku, netgi laikytas LAF įkūrėjo Kazio Škirpos dešiniąja ranka. Vėliau, apsigyvenęs JAV, buvęs socialistas ir buvęs tautininkas beveik tapo liberalu. Ir tai nieko nestebino – daugelis amžininkų apie B. Railą atsiliepdavo kaip apie prieštaringą, asmenybę, netelpančią į jokius ideologijų rėmus ir dažnai maištaujančią vien dėl maišto. Kai kurių amžininkų toks B. Railos būdas ne tik neerzino, bet tam tikra prasme netgi žavėjo. Štai žymusis lietuvių kilmės prancūzų semiotikas Algirdas Julius Greimas, viešai kreipdamasis į B. Railą, jam net patarė: „Mušk visus – ir teisius, ir neteisius. Viešpats atsirinks savuosius.“

Ir B. Raila mušė. Bet ir jį patį mušė visi, kas tik netingėjo. Nepaisydamas to, jis kaskart mėgindavo praplaukti tarp Scilės ir Charibdės ir likti nesutraiškytas. Kaip ir kodėl žymiojo publicisto gyvenime kilo tokių nesutaikomų prieštaravimų? Mėgindami atsakyti į šį klausimą, pažvelkime į B. Railos gyvenimo trajektorijas ir viražus.

Komunistai laikė saviškiu

Žiūrint ortodoksinių komunistų akimis, klasinė B. Railos kilmė visai netiko bolševikuojančio veikėjo vaidmeniui. Gimė jis 1909 metų kovo 23-iąją Panevėžio apskrities, Rozalimo valsčiaus Plaučiškių kaime, stambiųjų ūkininkų šeimoje. Namų aplinka, tėvų ir artimų giminaičių veikla bei pažiūros taip pat neskatino polinkio nei į marksizmą, nei į komunistų propaguotą proletarinį internacionalizmą. Priešingai – vienas iš vyresniosios kartos Railų – Stanislovas dar caro laikais buvo vienintelis Kaune lietuvis advokatas, dalyvavo slaptuose lietuvių susibūrimuose, buvo išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo delegatu, skelbė tautiškos dvasios publikacijas „Varpe“ ir „Vilniaus žiniose“, finansiškai rėmė „Aušros“ leidimą. Pusbrolis Stasys irgi neliko nuošalyje nuo Lietuvos valstybės kūrimo ir įtvirtinimo – grūmėsi su bolševikais Nepriklausomybės kovų frontuose, dalyvavo Klaipėdos sukilime.

Mokslai bei sutikti mokytojai taip pat negalėjo inspiruoti B. Railai polinkio į marksistinę ideologiją. 1927-aisiais įstojęs į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur, be bendrųjų dalykų, dar studijavo lietuvių, anglų bei rusų literatūrą, būsimas publicistas susidūrė su tokiais dėstytojais intelektualais kaip Mykolas Biržiška, Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga, Levas Karsavinas, Juozas Balčikonis, Mykolas Romeris – jie taip pat nebuvo kairieji. Tad kaip nutiko, kad būsimas tautininkų ideologas iš pradžių pateko į komunistuojančių trečiafrontininkų kompaniją? Ir kodėl gana greitai nuo jos atsimetė?

Pats B. Raila „Trečio fronto“ laikus prisimindavo nenoriai. 1995-aisiais almanache „Baltas lapas – lyg altorius“ išspausdintame interviu apie šį savo gyvenimo laikotarpį publicistas pasakoja: „Mano, kaip kažkada kairiosios krypties maištingo literato „buvimas“ buvo neilgas ir bent man mažai reikšmingas, tačiau gal kiek ir naudingas epizodas. Mokydamasis gimnazijoje, rėmiau kairiąją moksleivių aušrininkų srovę, universitete priklausiau žaizdrininkų draugijai. Tai gana jaunuoliškas ir neilgas „maištingumas“, jeigu tai išvis maištingumas. Triukšmingiau pasireiškiau tik literatūrinės jaunystės lankose kaip jauniausias keturvėjininkas ir paskui kaip trečiafrontininkas.“

Nuo komunistuojančių trečiafrontininkų persimetęs pas tautininkus, Bronys Raila vėliau tapo antisemitinėmis pažiūromis pagarsėjusiu Lietuvių aktyvistų fronto propagandininku.

Šie šykštūs prisiminimai vis dėlto liudija jau nuo gimnazijos laikų prasidėjusį B. Railos dreifą į kairę ir jo veikimą socialistų periferijoje. Ir šis dreifas buvo gana nuoseklus. Aušrininkų, kuriuos visų pirma vienijo antiklerikalinė pozicija ir individualizmas, pažiūros buvo gan įvairios – nuo marksistinių iki liberalių, o žaizdrininkai jau laikė save visiškai socialistine organizacija ir netgi priklausė Internacionalinei studentų socialistų federacijai. Vis dėlto savaime toks jaunų žmonių žaidimas socializmo idėjomis dar nieko nereiškė – trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kairioji ideologija dažnam buvo tiesiog mados dalykas.

Maža to, gana liberali Kauno universiteto aplinka buvo palanki kairiosioms idėjoms ir jų išpažinėjų sambūriams. Tarkime, Humanitarinių mokslų fakulteto rūsyje nuolat rinkdavosi studentų literatų būrelio „Ekspres“ nariai. Tiesa, iš pradžių būrelis nebuvo nei marksistinis, nei komunistinis. Jį greičiau galima apibūdinti kaip prie vyraujančių politinių srovių nepritapusių jaunų literatų sambūrį. Viskas ėmė keistis, kai 1929-aisiais būrelio nariu tapo A. Venclova. Būtent jam kilo mintis, kad būrelis turėtų leisti naujos krypties, arba „trečiojo kelio“, literatūrinį žurnalą. Taip 1930-aisiais ir atsirado žurnalas „Trečias frontas“, nuo pat pradžių užsiangažavęs kaip kairiosios pakraipos leidinys.

B. Raila drauge su A. Venclova ir Jonu Šimkumi tapo žurnalo redakcinės kolegijos nariais, o tarp jo bendradarbių reiškėsi Kazys Boruta, P. Cvirka, K. Korsakas ir kiti pradedantys rašytojai bei poetai. Kurį laiką „Trečias frontas“ atrodė kaip maištingų kairiųjų, nonkonformistų leidinys, kokių tuometinėje Europoje buvo gausybė. Tačiau nuo ketvirtojo numerio žurnale ėmė ryškėti naujos tendencijos: į kompaniją įsitraukus komunistui Valiui Drazdauskui, žurnalas įgijo aiškiai marksistinę pakraipą.

Toks posūkis patiko toli gražu ne visiems trečiafrontininkams. Kaip vėliau prisiminė pats V. Drazdauskas, iš žurnalo tada pasitraukė arba buvo išmesti Kazys Jakubėnas, Juozas Tysliava, Vytautas Montvila. Taip nuo ketvirto numerio į kolektyvą atėjus S. Nėriai, žurnale liko 8 leidėjai bei autoriai. Tarp jų – ir B. Raila, kurį leidinio dreifas marksistinės ideologijos link, atrodo, visiškai tenkino. Šiaip ar taip, Valstybės saugumo departamento (VSD) jis greta kitų savo kompanionų įvardijamas kaip „aktingas bolševizmo-komunizmo idėjos pionierius“.

Kuo B. Raila nusipelnė tokio saugumiečių įvertinimo? Ar vien tuo, kad laiku nepasitraukė iš aiškiai komunistėjančio žurnalo? Matyt, ne vien tuo, bet ir savo rašinių tematika bei turiniu. Štai vienas pavyzdys: penktame žurnalo numeryje išspausdintame straipsnyje „Proletarinės revoliucijos prasiveržimas“ B. Raila rašo: „Šiandien mes negalime užmerkti akių prieš faktą, kad visame pasaulyje vykstančios klasės kovos paaštrėjimas pagaliau veda į dvi orientacijas: prieš istorinį procesą, arba su kovojančia buržuazija ir kapitalistais – arba su istoriniu procesu kovojančiu proletariatu. Eidami antruoju keliu, orientuodamiesi kovojančiojo proletariato linkmėn, mes aiškiai pasisakom už proletarinę literatūrą. (…) proletarinių pasaulio rašytojų kūrybos gairių ir marksistinės kritikos uždavinių nustatymas yra ne kas kita kaip naujos proletarinės literatūros prasiveržimas.“

Nei B. Raila, nei žurnalo vyriausiojo redaktoriaus funkcijas prisiėmęs V. Drazdauskas tuomet nė nenumanė, kad šis, penktasis, jau aiškiai komunistinis žurnalo numeris bus paskutinis: 1931 metų lapkritį cenzūra uždraudė spausdinti jau parengtą 6–7 „Trečio fronto“ numerį, o iš karto po to valdžia leidinį uždarė.

Atrodo, kad pogrindyje veikiantys komunistai, žurnalą ir jo bendradarbius jau spėję paimti į savo įtaką, neketino taip lengvai atsisakyti grobio ir norėjo leisti „Trečią frontą“ nelegaliai. Apie tai liudija tuomet į Kauną atsibasčiusio ir atsakingo A. Guzevičiaus į Maskvą siųsti pastebėjimai. Keliskart susitikęs su trečiafrontininkais, už pogrindinę spaudą atsakingas komunistas charakterizavo kiekvieną žurnalo bendradarbį. Du jų – J. Šimkų ir K. Korsaką išbrokavo kaip „pakeleivius“, o šešis pripažino savais.

Tarp saviškių atsidūrė ir B. Raila, apie kurį A. Guzevičius rašė: „Kažkada, būdamas gimnazistas, sukosi apie mus ir net tarp mūsų. 1926 metų perversmas, areštai ir kt. paveikė. Nuo 1926 iki 1931 – jis kažkur tarp eserų ir socialdemokratų. Dar neatsikratęs „literatūrinio fetišizmo“, jei taip galima pasakyti. Pretenduoja į marksistinės literatūros kritikos žinovo vardą ir pan.“ Čia belieka tik pastebėti, kad nei apie tautininkų įvykdytą perversmą, nei apie tai, kaip šis jį paveikė, B. Raila niekad niekuomet neužsimins. Kaip neužsimins ir apie 1940-aisiais jį užklupusį komunistinės ligos recidyvą. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O dabar pasižiūrėkime, kokie įvykiai taip netikėtai ir taip radikaliai pakeitė B. Railos politinę trajektoriją.

Neaišku, ar Bronys Raila žinojo apie tokį buvusio bendražygio šunuodegiavimą, bet su Petru Cvirka jis ne tik nustojo sveikintis, bet, jį sutikęs, net pereidavo į kitą gatvės pusę.

Netikėtas viražas

Už išsilaisvinimą iš komunistų pinklių B. Raila visų pirma turėtų padėkoti į bolševikinį pogrindį infiltruotai VSD agentei ir pogrindinės LKP CK sekretoriaus Kazio Sprindžio žmonai Stasei Trakimaitei, per kurios rankas ėjo visas lietuviško bolševikinio pogrindžio susirašinėjimas su Maskva. Būtent jos dėka ne tik A. Guzevičius, bet ir kitas LKP CK sekretoriato narys – Kazys Preikšas atsidūrė už grotų. (Beje, K. Trakimaitė už tai vėliau užmokės gyvybe – 1940-aisiais ji pateks į liūdnai pagarsėjusio enkavėdisto Aleksandro Slavino nagus ir 1941-ųjų balandį bus sušaudyta, o jos vyras K. Sprindis tik per plauką išvengs tokio pat likimo.)

Šiaip ar taip, netekę „globėjų“ , trečiafrontininkai ėmė krikti. Tiesa, dauguma jų savo pažiūrų nekeitė, nors į publikavimąsi kitokio pobūdžio spaudoje nespjaudavo – kaip nespjaudavo ir į „kruvino“ A. Smetonos režimo jiems skiriamas valstybines premijas, stipendijas ir kitas privilegijas. Vienintelis iš šios komunistuojančios kompanijos žaibiškai persimetęs į kitą barikadų pusę buvo B. Raila. Jis beveik iš karto suartėjo su valdančiaisiais tautininkais, 1932-aisiais mielai priėmė jų pasiūlymą dirbti radiofone, o apie 1934-uosius tapo ir Tautininkų sąjungos nariu.

Pats B. Raila tokį pasažą aiškino gana miglotai. Keleri metai iki mirties paskelbtuose prisiminimuose savo kairįjį nukrypimą jis pateikė kaip jaunystės klystkelį: „Po šių jaunatviškų radikalios nuotaikos ieškojimų ir klaidžiojimų, daugelio skaudžių patyrimų ir nusivylimų lioviausi tikėjęs marksistine ideologija ir nuo 1933 m. ėmiau kultūriškai reikštis tautinės liberalinės krypties politiniuose, idėjiniuose judėjimuose, o po karo – ir rezistenciniuose sąjūdžiuose. Nuo 1940 metų per likusius dešimtmečius formaliai nebesijungiau į jokius siauresnius vienos ar kitos politinės partijos rėmus.“

Tačiau ar jaunystės paklydimai ir noras ištaisyti klaidas buvo vienintelė ir svarbiausia tokios radikalios permainos priežastis? Regis, ne. Sprendžiant iš kito neginčijamo šaltinio, kur kas svarbesnė B. Railos atsimetimo priežastis galėjo būti patys kietakakčiai komunistai, atkakliai laikęsi principo „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Apie tai byloja 1932 metų gruodžio 30-ąją rašytas B. Railos laiškas vienam iš „Trečio fronto“ veikėjų K. Borutai. Tai, kad apie šį laišką buvęs trečiafrontininkas niekada niekur neužsiminė – visiškai suprantama. Dokumentą jo autorius laikė konfidencialiu ir prašė K. Borutos nepanaudoti jo piktam. Šis, regis, prašymą įvykdė, tad laiškas ilgus dešimtmečius gulėjo Lietuvos nacionalinės bibliotekos rankraštyne ir buvo atrastas tik atkurtos nepriklausomybės laikais.

Iš laiško galima susidaryti įspūdį, kad bene svarbiausia B. Railos pasitraukimo iš kairiojo fronto priežastis buvo nuolatinė kritika ar net pjudymas Maskvoje leidžiamame LKP CK žurnale „Priekalas“, o svarbiausi šios kritikos iniciatoriai buvo LKP vadai Vincas Kapsukas ir Zigmas Angarietis, koneveikę B. Railą ir kitus trečiafrontininkus dėl jų bendradarbiavimo vadinamojoje buržuazinėje spaudoje. „Priekalas“ ne tik išpylė pamazgas ant mūsų ir mano galvos, per maža… jis – koliojo, provokavo, išmislinėjo, rodos, didžiausias malonumas buvo padaryti iš mūs jo ir proletariato priešais. Jis prisispyręs ieškojo priešų, nors kai kas man aiškino, kad jis čia tik parodė, jog neturi protingos taktikos ir kad per kvailumą nemokėjo išnaudoti savo ir proletariato naudai susidariusių palankių aplinkybių ir resursų. Kai galiausiai iš viso to „pjaustymosi“ praslinko metai ir kai aš gavau daug naujų ir daug svarbesnių patyrimų ir įsitikinimų, supratau, kad jau pasidarė juokinga kvailai staipytis“, – skundėsi B. Raila buvusiam bendražygiui.

Kaip matome, B, Raila pripažįsta, kad pamazgos buvo pilamos ne tik ant jo, bet ir ant kitų trečiafrontininkų galvų. Vis dėlto įdomu pastebėti, kad arši kritika kitų žurnalo bendradarbių nuo revoliucinio įkarščio neatvėsino. Priešingai – jie visaip stengėsi įtikti Maskvoje įsitaisiusiems LKP vadams. Tarkime, P. Cvirka laiške Z. Angariečiui verkšleno: „Prašau neatstumti manęs, priimti pagalbos prašančią ranką, kur man dabar eiti? Į buržuazinę spaudą, į šmeižtų, pamazgų ir niekšybių lizdus, kuriais pats esu susitepęs, – niekas ir daugiau niekuomet į ten manęs jokia kaina neįstums. Kad ir kažin kaip būtų, kad ir kažin kaip didelės būtų mano klaidos, aš laukiu pagalbos tik iš tų žmonių, be kurių negalimas mano ateities darbas ir veikimas. Godžiai stengsiuos priimti revoliucinės marksistinės kritikos žodį ir pagal jį taikyti savo darbo žingsnius.“

Neaišku, ar B. Raila žinojo apie tokį buvusio bendražygio šunuodegiavimą, tačiau su P. Cvirka jis ne tik nustojo sveikintis, bet jį sutikęs net pereidavo į kitą gatvės pusę. Kaip nebesisveikino ir su kitais buvusiais trečiafrontininkais. Maža to, perėjęs į tautininkų stovyklą, B. Raila negailėjo kritikos tiek buvusiems bendraminčiams, tiek marksistinės pakraipos žurnalui „Literatūra“, kuriame šie aktyviai reiškėsi.

Tačiau bene daugiausia B. Railos strėlių teko žurnalą redaguojančiam Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanui V. Krėvei-Mickevičiui. Tarkime, viename iš straipsnių buvęs V. Krėvės studentas apkaltino žurnalą per literatūrą bandant skiepyti akademinei visuomenei komunizmą. Kitame B. Railos rašinyje jau asmeniškai užsipuolamas pats profesorius: atsieit ne kas kitas, o V. Krėvė propaguojąs komunistines idėjas universitete.

Šie kaltinimai nebuvo be pagrindo: „Literatūros“ leidimą inicijavo ne kas kitas, o pogrindinė Lietuvos komunistų partija. Būtent ji, vykdydama VII Kominterno suvažiavimo nutarimus, pavedė komunistei Michalinai Navikaitei-Meškauskienei padėti organizuoti naują literatūrinį leidinį, kuriame bendradarbiautų kairieji Lietuvos literatai. Nėra abejonių, kad V. Krėvė, būdamas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, žinojo, jog M. Navikaitė buvo kalinama už priešvalstybinę veiklą. Nepaisydamas to, jis pavedė jai tvarkyti „Litaratūros“ žurnalo finansus ir net įdarbino savo padėjėja universitete. Toks pasitikėjimas galiausiai kainavo profesoriui postą: 1937 metais jis buvo kartą perrinktas fakulteto dekanu, tačiau švietimo ministras jo paskyrimo nepatvirtino. O pats žurnalas, remiantis VSD raportu, buvo uždarytas 1936-ųjų rudenį.

Nuo valdančiųjų ideologo – iki „sūnaus paklydėlio“

Tačiau į tautininkų gretas įsiliejęs B. Raila neapsiribojo vien literatūrine polemika – labai greitai jis tapo vienu iš šios partijos ideologų. Šioje srityje radikalumu jis pamažu pranoko daugelį vyresniosios kartos tautininkų, įskaitant ir patį jų vadą A. Smetoną. Kaip teigia istorikas Mindaugas Tamošaitis, savo publikacijose, skelbtose tautininkams artimoje spaudoje, B. Raila, kaip ir kiti jaunieji šios partijos veikėjai, neslėpė susižavėjimo fašistinės Italijos vadovu Benito Mussolini, kritikavo liberalią demokratiją kaip tiesioginę komunizmo plitimo priežastį, ragino visuomenę remtis „tikru“ vadu, sugebančiu pagreitinti „Didžiojo lietuvio“ asmenybės sukūrimą ir valstybės sustiprinimą, kurios pagrindinis bruožas būtų vyravimas savame regione. Kitaip sakant, B. Railos įsivaizduojamos „Didžiojo lietuvio“ valdomos teritorijos turėjo apimti istorines Lietuvos žemes.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokie samprotavimai labai jau primena Vokietijos nacių veržimosi į Rytus („Drang nach Osten“) idėją. Vis dėlto nacionalsocializmas B. Railos nežavėjo – jo supratimu, ši ideologija iškelia tik vokiečių tautos interesus, todėl tinka tik Vokietijai. Vėliau pritapęs liberaliuose Vakaruose, buvęs tautininkų ideologas pabrėžtinai tvirtins jau nuo pat Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią „liguistai“ nemėgęs nacizmo.

1940-aisiais Lietuvą okupavusiems sovietams tokie niuansai, suprantama, nerūpėjo – visus tautininkus jie laikė fašistais, o tai partijos aktyvistams nežadėjo nieko gera. Juo labiau nieko gera nežadėjo B. Railai, greta „kontrrevoliucinės veiklos“ dar dirbusiam tautininkų oficiozo „Lietuvos aidas“ dieninės laidos ir užsienio politikos skyriaus redaktoriumi. Keista, bet pats tautininkų ideologas pavojaus, regis, deramai neįvertino. Tai liudija jo mėginimas padaryti dar vieną staigų politinį viražą.

„Lietuvos aido“ sovietai tuo metu dar neuždarė, tačiau jo redaktoriumi paskyrė sau artimą J. Šimkų – buvusį trečiafrontininką, iki tol vadovavusį valstiečių liaudininkų „Lietuvos žinioms“. Apsilankęs pas buvusį bendražygį B. Raila, matyt, tikėjosi jo užtariamas likti savo poste. Atėjo, matyt, ne tuščiomis, o su pluošteliu bolševikus šlovinančių eilėraščių, parašytų pirmomis okupacijos dienomis. Apie jų egzistavimą B. Raila vėliau niekada neprisiminė, tad niekas apie juos nebūtų ir sužinojęs, jei ši kūryba nebūtų atsitiktinai rasta Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne.

Sunku net patikėti, bet šiose eilėse B. Raila beveik niekuo nesiskyrė nuo savo buvusių bendražygių kultūrbolševikų, entuziastingai sveikinusių Lietuvos valstybės žūtį. Autorius lankstėsi ir dėkojo „išsilaisvinimą“ atnešusiam raudonarmiečiui, džiūgavo, kad baigėsi „tamsybės ir skurdas“ ir kad lietuviai su kitomis tautomis dabar laimingai gyvens su „vėliava komunizmo“. Ir žinoma, kaip įmanydamas jis svaidė prakeiksmus jį priglaudusiems tautininkams – lygiai taip, kaip prieš dešimtmetį keikė bičiulius iš „Trečio fronto“.

Tačiau įsiteikti valdžiai ir tapti jos šaukliu B. Railai nepavyko. J. Šimkaus patartas skubiai dingti iš Lietuvos, dviejų priešingų politinių srovių ideologas 1940 metų birželio 21-ąją nelegaliai perėjo Vokietijos sieną. Ten tapo Berlyne įsikūrusio LAF ideologu, parašė antisemitinę brošiūrą, kurioje šlovino vienpartinę ir etniškai gryną Lietuvą, vedamą savo vado ir Didžiosios Vokietijos. Vėliau, kai karo sėkmė apleido Trečiąjį reichą, įsitraukė į antinacinį pogrindį, o priartėjus Raudonajai armijai galutinai pasitraukė į Vakarus, kur, prisitaikęs prie vietos sąlygų, tapo nuosaikiu tautiniu liberalu. Tačiau tai – jau visai kita istorija.

Parengė Aras LUKŠAS