„Visa tai tik pasakos mažiems vaikams“, „nu ir pasakorius“, „jis gyvena pasakų pasaulyje“ – visi šie posakiai skamba kaip priekaištai tiems, kurie neva yra atitolę nuo realybės, puoselėja neįgyvendinamas svajones, galbūt netgi yra praradę sveiką protą. Pasakos yra gerai iki tam tikro amžiaus, o vėliau juk natūralu, kad žmogus bręsta ir, kaip išauga savo vaikiškus šliaužtinius, taip išlipa ir iš to stebuklinio fantazijų pasaulio. Iš pasaulio, kuriame įmanomas bet koks stebuklas, augdami pereiname į pasaulį, kuriame neįmanomas joks stebuklas. Pirmuoju atveju pasaulis gali būti baugus, nes niekada nežinai, kas gali nutikti – nebūtinai gero, bet ir blogo, – o antruoju atveju pasaulis yra tiesiog bauginamai šaltas ir klaustrofobiškas. Tokiame pasaulyje žmogus tariasi esąs visa ko viešpats, gamtos užvaldytojas, pažangos kūrėjas, tačiau galiausiai apnuoginama žinia, kad ir jis pats yra tik priežastinių ryšių voratinklyje įsipainiojusi smulkmė, įvairiausių determinantų padarinys.
Plačiau…

Praėjo jau daugiau nei šimtas metų nuo Jono Jablonskio 1901 metų „Lietuviškos kalbos gramatikos“ pasirodymo. Joje buvo kodifikuotas dabartinis lietuvių raidynas ir nustatyti pagrindiniai lietuvių bendrinės kalbos rašybos principai, kurių mūsų tauta (su mažomis išimtimis) ligi šiol gana tvirtai laikėsi. Tačiau pastaruoju dešimtmečiu net tarp Seimo narių radosi tokių originalių „išminčių“, kurie nori sugriauti nusistojusią rašybos tradiciją ir grįžti prie „Aušros“ laikų raidyno.
Plačiau…

Pavasarinis egzaminų jaudulys tolo nutolo, o po kelių dienų tuo jauduliu užsidegs nauja abiturientų laida. Juos rengiantys mokytojai daugiausia bus tie patys. Ir jie jau dėlioja mintis, kaip lydės savo auklėtinius iki egzaminų. Vieni labiausiai nerimaujančių – gimtosios kalbos mokytojai, nes, jų manymu, lietuvių kalbos egzaminas vienas sunkiausių ir mažiausiai nuspėjamų. Kaip ir daugelį metų, dvyliktokus egzaminams rengs Alytaus m. Jotvingių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Salomėja Žebuolienė. Su ja kalbasi „Respublikos“ žurnalistė Dalia Byčienė.
Plačiau…

„Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, – skelbia lietuvių patarlė. Jai antrina garsioji anglų klasiko tragedijos herojė, sužinojusi, kad jai į širdį kritęs jaunuolis yra iš jos tėvams priešiškos šeimos: „Ką reiškia vardas? Jei rožę mes vadinsime kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ (A. Churgino vertimas). Nesileisdami į kalbos filosofijos gelmes, pasakysime, kad su šiais teiginiais ginčytis sunku. Be abejo, svarbiausia yra daikto esmė, o jo pavadinimas – antrinis dalykas, priklausantis nuo žmonių susitarimo. Tačiau tam, kad žmonės vieni kitus suprastų, reikia, kad pavadinimas būtų kuo tikslesnis. Tai tinka ir antikiniams vardažodžiams. Pavyzdžiui, antikinės Galijos vietovardžio Vienna nežinantys nepainios nei su mūsų skaitvardžiu, nei su Austrijos sostinės vardu tik tada, kai pateiksime taisyklingą jo transkripciją: Vijena. O rugpjūtį lyjančių meteoritų vardą patogiau transkribuoti Persėjidai, nes parašę Perseidai turėsime žinoti, kad šis vardas tarimas kitaip nei Agamemnono ir Menelajo patronimas, kurį tarti reikia taip, kaip parašyta: Atreidai.
Plačiau…

Vileišių giminės vyrai ir moterys yra palikę ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Broliai Petras, Antanas, Jonas buvo lietuvių tautos žadintojai, lietuvybės reikalais susirūpinę dar XIX a. antroje pusėje. Geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis teikė peticijas caro pareigūnams dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. Vėliau rašė straipsnius į „Aušrą” ir „Varpą”, rėmė juos, leido pirmąjį legalų laikraštį „Vilniaus žinios“. Savais Rusijoje uždirbtais pinigais pastatė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygyną. Jo brolis advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, vienas Jono Basanavičiaus bendražygių, „Lietuvos žinių“ steigėjas, Kauno miesto burmistras, padėjęs pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtrai. Dar vienas brolis Antanas Vileišis buvo gydytojas, prisidėjęs prie „Aušros” bei „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios lietuviškos dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenančių lenkų vadinama „Lietuvos karaliene be sosto“.

Plačiau…

„Jau kartą nuėjome lengvesniu keliu. Rašėme savo istoriją senovės slavų kanceliarine kalba, o dabar baltarusiai sako, kad gal ne mes ir rašėme. Ne mūsų istorija“, – kalbėjo apie būtinybę lietuvių kalbai sklisti elektroninėje erdvėje prof. Laimutis Telksnys, projekto „Lietuvių šneka valdomos paslaugos (LIEPA)“ vadovas.
Plačiau…

Didžiausių kompanijų vadovai – humanitarai ir laisvųjų menų absolventai
Nuo Antikos laikų kildinami laisvųjų menų universitetai – modernaus gyvenimo laboratorijos, ugdančios asmenybes, o ne vien siauros srities specialistus. Šiais laikais nepelnytai kritikuojami humanitariniai mokslai ir platus, įvairiapusiškas išsilavinimas visgi neša naudą – užtenka pavartyti HBO, „Disney“, „Starbucks“ ir kitų įmonių vadovų gyvenimo aprašymus. Žurnalas „Time“ aprašė dešimt visame pasaulyje žinomų kompanijų vadovų, kuriems kelią iki viršūnės pasiekti padėjo studijos laisvųjų menų universitete.
Plačiau…