Vileišių giminės vyrai ir moterys yra palikę ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Broliai Petras, Antanas, Jonas buvo lietuvių tautos žadintojai, lietuvybės reikalais susirūpinę dar XIX a. antroje pusėje. Geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis teikė peticijas caro pareigūnams dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. Vėliau rašė straipsnius į „Aušrą” ir „Varpą”, rėmė juos, leido pirmąjį legalų laikraštį „Vilniaus žinios“. Savais Rusijoje uždirbtais pinigais pastatė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygyną. Jo brolis advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, vienas Jono Basanavičiaus bendražygių, „Lietuvos žinių“ steigėjas, Kauno miesto burmistras, padėjęs pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtrai. Dar vienas brolis Antanas Vileišis buvo gydytojas, prisidėjęs prie „Aušros” bei „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios lietuviškos dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenančių lenkų vadinama „Lietuvos karaliene be sosto“.
Emilijos Jasmantaitės -Vileišienės vaikystė ir jaunystė
Daktaro Antano Vileišio būsimoji žmona Emilija gimė 1861 m. sausio 13 d. žemaičio bajoro, rusų armijos karininko Antano Jasmanto (Jašmonto) ir bajoraitės Petronėlės Slastavičiūtės-Jasmantienės šeimoje. Apie Emiliją Vileišienę dar prieškario laikais puikų straipsnį „Vilniaus kovotoja“ parašė Birutė Vileišytė -Tursienė, Jono Vileišio dukra. Šiame straipsnyje ji rašo apie Emilijos vaikystę Kišiniove, kuriame tuo metu tarnavo jos tėvas, taip pat apie metus, praleistus Smolnio kilmingųjų mergaičių institute, į kurį 1870 metais tėvai išsiuntė Emiliją. Institutą globojo caro šeima, jame besimokančios neturtingos merginos iš kilmingų šeimų buvo išlaikomos valstybės lėšomis. Institute mokslai tęsėsi 12 metų, merginos buvo mokomos kalbų, tikybos, geografijos, istorijos, matematikos, fizikos, muzikos, šokių, taip pat iškalbos ir gražaus elgesio. Kaip rašo Birutė Vileišytė-Tursienė, „ …instituto vadovybė ją laikė lenkaite, tačiau Emilija ne sykį drįso pabrėžti, kad ji lietuvaitė, kaip jos tėvas lietuvis“. Emilija tėvų neteko itin anksti – dar nesulaukusi pilnametystės, tad, baigus institutą, teko apsigyventi pas brolį Joną, tuo metu gyvenusį Peterburge. Jonas Jasmantas dalyvavo tautinėje lietuvių studentų veikloje, į kurią aktyviai įsitraukė ir Emilija. Čia ji išmoko lietuvių kalbą (deja, XIX a. viduryje lietuvių kalba daugiausia kalbėjo valstiečiai), dainavo chore, vaidino lietuviškuose spektakliuose. 1889 – 1890 metais Emilija studijavo gailestingųjų seserų kursuose, besiruošdama tarnauti žmonėms, tačiau likimas netikėtai pasisuko kita linkme: sunkiai susirgo brolis, kurį teko slaugyti. Ligai progresuojant Jonas Jasmantas buvo išleistas į pensiją ir kartu su Emilija apsigyveno Vilniuje.
Atvykimas į Vilnių
Vilniuje tuo metu gyveno itin mažai lietuvių, tad atvykę brolis ir sesuo pradėjo megzti ryšius su negausia lietuvių bendruomene, kur itin aktyviai veikė broliai Vileišiai. Antanas Vileišis, gydydamas sunkiai sergantį Joną Jasmantą, pamilo Emiliją, su kuria susituokė 1897 metais.
Tai buvo ypatinga šeima, labai nebūdinga tam laikmečiui, kadangi abu sutuoktiniai buvo išsilavinę, pasiturintys ir patriotiškai nusiteikę lietuviai, pasirengę kibti į lietuvybės atgaivinimo darbus. Tais laikais tarp lietuvių inteligentų vyravo nusiteikimas į žmonas imti tik lietuvaites. Emilijos ir Antano Vileišių šeima buvo vadinama „tikru lietuvybės lizdu“, tapusiu Vilniaus lietuvių inteligentų užuovėja. Pasak Birutės Vileišytės- Tursienės, sutuoktinius Vileišius kone visuomet galėjai rasti namuose: daktaras Antanas Vileišis ligonius priiminėjo savo namuose, o Emilija prižiūrėjo paralyžiuotą brolį. Emilija rūpinosi jaunaisiais vyro giminaičiais, padėdama jiems mokslus eiti, jai visuomet rūpėjo jaunuomenės reikalai. Ji dirbo Vilniaus II berniukų gimnazijos ir Marijos gimnazijos tėvų komitetuose, kur reikalavo lietuvių kalbos pamokų ir tikybos dėstymo gimtąja kalba. Kalbama, kad ji slaptai telkė lietuvių moksleivių kuopą, kurios nariai rašydavo į „Vilniaus žinias“, talkindavo lietuviškoms draugijoms.
„Dvylika apaštalų“
Tuo metu Vilniuje lietuviai tesudarė vos porą procentų bendrame gyventojų skaičiuje. Bažnyčiose pamaldos vykdavo lenkų kalba, lietuvių kalba ypač aršiai iš bažnyčių buvo šalinama po 1863 metų sukilimo, o dvarai ir klebonijos tapo lenkų kultūros skleidėjais.
XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Vilniuje suaktyvėjo lietuvių inteligentų veikla. Pasak J. Vileišio, „1899 metais šiame būrelyje jau buvo 12 žmonių, kurie juokais pasivadino „lietuvių idėjos apaštalais“. Būrelis gausėjo, tapdamas tikru lietuvybės židiniu, žadinančiu lietuvišką sąmonę. Lietuviški „apaštalai“ pradėjo žygius, kad nors vienoje Vilniaus bažnyčių pamaldos vyktų lietuvių kalba. Vilniaus vyskupijos kurijai delsiant paskirti lietuviams Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurios jie labai prašė, šie pradėjo joje rinktis ir giedoti lietuviškas giesmes. Pagaliau 1901 metų gruodžio 18 d. lietuvių visuomenės tikybiniams reikalams buvo paskirta Šv. Mikalojaus bažnyčia, viena seniausių Vilniaus bažnyčių, kaip manoma, pastatytų dar kunigaikščio Gedimino laikais. Taigi ši bažnyčia tapo svarbiausiu lietuvybės skleidimo centru, kuriame paskutiniais spaudos draudimo laikais buvo įrengta draudžiamos literatūros slėptuvė.
Visuomeninė Emilijos Vileišienės veikla
Antano ir Emilijos Vileišių šeima buvo viena aktyviausių legalios tautinės veiklos organizatorių. Caro valdžia labai ribojo bet kokias draugijas, lietuviams buvo leista kurti tik savišalpos ir labdaros organizacijas, tad vadinamajai Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijai gimė mintis įkurti legaliai veikiančią lietuvišką savišalpos draugiją, kurios pirmininku tapo Antanas Vileišis. Draugija teikė pagalbą sunkiai besiverčiančioms lietuvėms tarnaitėms, atvykusioms į Vilnių, o 1907 metais, įkūrus dviklasę lietuvišką mokyklą savišalpos draugija rūpinosi jos išlaikymu. Ir čia Emilija kiek galėdama padėjo lietuvių vaikams, aprūpindama juos maistu, drabužiais ir mokslo priemonėmis.
1905 metų gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje įvyko Didysis Vilniaus seimas, turėjęs labai didelę reikšmę Lietuvos ateičiai. Pasak istoriko ir politologo Egidijaus Motiekos (iš J.Aničo monografijos „ Emilija ir Antanas Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“ ), „ …susiformavo nauja etnosocialinė bendrija, pasiryžusi lemti savo likimą.“ Po kelių dienų caro valdžia ėmėsi represijų prieš Seimo organizatorius, tarp kurių buvo Emilija ir Antanas Vileišiai, ir suėmė Antaną Vileišį. Visgi tautinio atgimimo jau nebuvo įmanoma sulaikyti, ir, nuvilnijus 1905 metų revoliucijai bei atgavus lietuviškos spaudos laisvę, broliai Vileišiai pradėjo leisti „Lietuvos žinias“, o Savišalpos draugija organizavo lietuviškus vakarus, kurių metu buvo gaivinama lietuvių kultūra.
Į Lietuvą atūžus karo suirutei Vileišienė pasinėrė į karo pabėgėlių rūpesčius. Šelpė juos kiek galėdama, su arkliu ir vežimu apkeliaudavo aplinkinius kaimus, rinkdama aukas maistu ir drabužiais, organizavo prieglaudas. Įkūrus Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetą, kuris daug lėšų gaudavo iš Tatjanos komiteto, globojamo carienės Aleksandros, veiklioji Emilija Viliešienė vyko net į Peterburgą, kur susitiko su cariene. Lenkams tai labai nepatiko, nes jie norėjo siųsti savo atstovus. Vileišienei, jaunystėje baigusiai Smolnio institutą, nebuvo sunku bendrauti su karališkomis personomis, tad savo globotiniams ji gavo didelę paramą. Vilnių okupavus vokiečiams, iš okupacinės valdžios stengėsi gauti paramos dviklasei lietuvių mokyklai.
J. Aničas savo monografijoje „Emilija ir Antanas Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“ cituoja Petrą Klimą, kuris susižavėjęs pasakoja, kaip Emilija Vileišienė mokė vokiečių okupacinės karinės valdžios viršininką grafą fon Pfeilį Lietuvos istorijos ir geografijos: šiam išleidus vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis atsišaukimą į Vilniaus miesto gyventojus, kuriame Vilnius vadintas „perlu garsiojoj lenkų viešpatijoj“, tik vienintelė Emilija, „ …išnirusi iš moteriškumo ir degdama visa savo puošnia kompleksija, žaibais prasimušė pro mūsų ūkanas ir smelkėsi trenkti pablūdusį grafą“. Lydima Jono Basanavičiaus ir Jono Kymanto nuvyko pas Pfeilį ir išaiškino jam, kad Lietuva – ne Lenkija, o Vilnius yra Lietuvos sostinė. Jai pareikalavus atsišaukimą nuimti okupantams nebeliko kas daryti ir jie jį nudraskė.
Įkūrus Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, vokiečių karinė valdžia leido steigti Vilniuje lietuvišką gimnaziją vietoje lietuviškos dviklasės mokyklos. E. Vileišienė ėmėsi bendrabučio šalia gimnazijos steigimo darbų, o vėliau tapo jo vedėja.
1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimą Vileišių šeima sutiko labai džiaugsmingai. Emilija pasinėrė į įvairių draugijų, delegacijų darbus, ji rūpinosi grįžtančiųjų iš Rusijos apgyvendinimu. Deja, 1919 metais netikėtai nuo dėmėtosios šiltinės mirė Antanas Vileišis… Jo laidotuvėse kanauninkas J.Tumas-Vaižgantas kalbėjo, jog „žmogaus vertybė yra matuojama jo sąžiningumu ir ištikimumu, ne didumu ir prakilnumu pareigų, tekusių jam pildyti“. Pasak J.Tumo-Vaižganto, velionis visko, ko ėmėsi, „…tai ne tai dienai, ir ne vieniems metams, kuriems būdavo renkamas. Užsimovęs jungo lanką, jo nebepadėjo, vilko amžinai…“, rausdamas „gilią šaknį, ir Lietuvos kultūros istorijoje jam skirta gražioji ir garbingoji vieta“ (J. Aničias „Emilija ir Antanas Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“). Tokie tai buvo žmonės, kloję Lietuvos valstybės pamatus…
Emilijai, kuri buvo išlaikoma vyro, jau nebe jauno amžiaus sulaukus teko ieškotis darbo. Visą gyvenimą dirbus su jaunimu, jai nebuvo sunku imtis moksleivių bendrabučio (Aušros Vartų g. 12) vadovės pareigų. Vilniui einant iš rankų į rankas, besikeičiant valdžioms, tiesmuko būdo E.Vileišienė niekuomet nevengė atskleisti savo pažiūrų, nors tekdavo ir nukentėti: 1919 m. buvo areštuota už tai, kad pasipiktino lenkų, užsimojusių iškasti žuvusių lietuvių kovotojų kūnus, elgesiu. Ji organizavo lietuvių belaisvių globą ir maitinimą, sužeistųjų slaugymą savo vadovaujamame bendrabutyje. Lenkų valdžiai nutarus uždaryti moksleivių bendrabutį, E.Vileišienė tam priešinosi kiek įstengdama, teko net pora mėnesių Lukiškių kalėjime praleisti. Lenkų okupacinė valdžia labai nemėgo Vileišienės už atvirą ir aštrų žodį. Sklando legenda, jog net Juzefui Pilsudskiui, kuris jautė jai didelį dėkingumą už tai, kad kažkada Emilija išslapstė jį nuo caro žandarų, kaip žmonės kalbėjo, po „savo sijonais“ (kalbama, jog J. Pilsudskis pasislėpė pas E.Vileišienę jos kambaryje, o Antanas Vileišis, pareiškęs, jog žmona „padėtyje“ ir jos trukdyti nevalia, žandarų pas ją neįleido), ji rėždavo į akis teisybę, reikalaudama atiduoti Vilnių Lietuvai.
To laikotarpio liudininkė Teklė Basanavičiūtė (dr. Jono Basanavičiaus dukterėčia), kuri gyveno bendrabutyje, apie Emiliją Vileišienę taip rašo: „Jaunystėje E.Vileišienė turėjo būti labai graži. Labai aukšta, tiesi kaip nendrė, net ir būdama 59–60 metų atrodė didinga. Visada juodais ilgais rūbais, plaukus aukštyn susišukavusi. Eidama galvą laikydavo iškėlusi, gal dėl to, kad visada ant nosies turėjo pensnė ir bijodavo, kad nenukristų.“ Toliau ji taip rašo: „Nežinau, ar ji buvo praktikuojanti katalikė, ar ne, bet su mumis ji melsdavosi rytais ir vakarais. Bendrų visoms mergaitėms auklėjimo pasikalbėjimų nedarydavo, bet ateidavo į kambarius, ypač pas vyresnes, pamokinti gražaus elgesio. Daug žinodavo ir iš medicinos srities. Paklausta paaiškindavo ir patardavo, jei reikėdavo – ir nuramindavo.“
1922 metais E.Vileišienei vėl teko ragauti kalėjimo duonos: šį kartą už nesutaisytą šaligatvį prie bendrabučio ir už tai nesumokėtą 25 000 lenkiškų markių baudą. Nesugniuždoma kovotoja pareiškė, kad jei kas norėtų sumokėti už ją baudą, tegul tuos pinigus paaukoja vargstančioms bendrabučio auklėtinėms. Ne sykį jai teko kovoti net teismuose dėl bendrabučio, kurį lenkų valdžia vis baudėsi atimti, likimo. 1924 metais ji pasitraukė iš bendrabučio vedėjos pareigų.
Nuo pat pirmųjų lenkų okupacijos metų E.Vileišienė labai rūpinosi lietuvių politiniais kaliniais. Kaip rašė Birutė Vileišytė-Tursienė, „daug gyvenimo valandų Emilija išstovėjo prie Lukiškių kalėjimo. Kas ją ten vedė? Meilė lietuviams! Kiekvienas ten patekęs lietuvis buvo jos aprūpinamas maistu ir drabužiais.“
Jau būdama garbaus amžiaus – 68-erių metų – Emilija Vileišienė išsirengė į Ameriką rinkti aukų vargstantiems lietuvių našlaičiams. Lietuviškų bendrabučių ir prieglaudų būklė buvo itin sunki, jie išsilaikė tik iš aukų, valdžia jų nerėmė, tad Emilijai ir jos bičiuliams kilo mintis kreiptis pagalbos į tautiečius už Atlanto. Kelionė buvo sunki, kamavo ligos, o pagal suplanuotą maršrutą reikėjo aplankyti daugybę lietuvių kolonijų, renkant aukas, susitikti su daugeliu žmonių, kurie kartais ir nepalankiai būdavo nusiteikę aukų rinkėjos atžvilgiu. Visgi aukos buvo aktyviai renkamos ir siunčiamos lietuvių labdaros draugijai Vilniuje. Amerikoje praleidusi net pusantrų metų Emilija Vileišienė 1930 metais grįžo į Lietuvą. Beje, ji atsisakė plaukti į Lietuvą laivu, ant kurio stiebo plazdėjo Lenkijos vėliava.
Grįžusi į Lietuvą, Emilija Vileišienė nesėdėjo rankų sudėjusi: iki gyvenimo pabaigos ji gynė lietuvių katalikų teisėtus interesus, piktinosi lietuvių kalbos išstūmimu iš bažnyčių, taip pat kartu su kitais lietuviais aktyviai priešinosi Aušros Vartų koplyčios lotyniško užrašo pakeitimui lenkišku, kviesdama lietuvius skųstis Romos popiežiui.
Emilija Vileišienė mirė 1935 m. rugpjūčio 26 d. Laidotuvėse karstą nešė lietuviai studentai, jai gyvai esant be galo ją gerbę ir mylėję. Iš nepriklausomos Lietuvos atvyko gausi delegacija, taip pat atvyko Amerikos lietuvių bendruomenės atstovai. Kalbama, kad net ir lenkai skaitlingai dalyvavo jos laidotuvėse, nors netrūko ir nedraugiškų žvilgsnių.
Emilija Vileišienė buvo palaidota Rasų kapinėse, šalia savo brolio Jono Jasmanto palaikų, netoli Vileišių kapavietės.
* * *
Lietuvos valstybę kūrė ne tik dideli vyrai, bet ir stiprios moterys. Jų neturime pamiršti.
Rašant šį straipsnį buvo naudotasi Jono Aničo knyga „ Antanas ir Emilija Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“, leidykla Alma Littera, Vilnius, 1999 m