Šių me­tų ko­vą Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiui, moks­li­nin­kui kal­bi­nin­kui, va­do­vė­lių au­to­riui, jau­nų pe­da­go­gų ir moks­li­nin­kų ug­dy­to­jui, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jui pro­fe­so­riui Ka­zi­mie­rui Žu­per­kai su­ka­ko 80.
Nuoširdžiausiai sveikiname!

Ka­zi­mie­ro var­dą ju­bi­lia­tas at­si­ne­šė gim­da­mas, to­kia bu­vo tra­di­ci­ja. Ko­vo 4-oji – dan­giš­ko Lie­tu­vos glo­­bė­­jo šv. Ka­zi­mie­ro die­na. Tė­vai, su­teik­da­mi sū­nui po­pu­lia­rų vy­riš­ką var­dą, ma­tyt, ne­gal­vo­jo, kad ja­me ga­li bū­ti įra­šy­ta sū­naus lem­tis. Lo­ty­niš­kai Ka­zi­mie­ras reiš­kia di­džia­kal­bis, gar­sė­jan­tis kal­ba. Per be­veik 60 Šiau­lių aukš­ta­jai mo­kyk­lai pa­švęs­tų me­tų Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka ta­po ne tik vie­nu lie­tu­vių kal­bos sti­lis­ti­kos pa­grin­dų kū­rė­jų, bet ir gim­to­sios kal­bos sau­go­to­ju, glo­bė­ju, taip iš­plės­da­mas ir pa­pil­dy­da­mas sa­vo var­do reikš­mės ri­bas.

Per ju­bi­lie­jaus pa­mi­nė­ji­mą Šiau­lių P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pro­fe­so­rius pri­si­pa­ži­no, kad anks­čiau žmo­nės, su­lau­kę 80-ies me­tų, jam at­ro­dė tik­ri il­gaam­žiai. Šian­dien taip neat­ro­do. Ir pri­si­mi­nė jam ar­ti­mą ta­py­to­jo Al­gir­do Pet­ru­lio min­tį. „Il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­ties nė­ra – gy­ve­ni žmo­ge­lis, ir tiek. O dar­bas pa­de­da iš­lik­ti tuo, kas esi“.

Ne­su­pyk­tų pa­va­din­tas sti­­lis­­ti­­ku

– Juo­kau­ja­te, kad daug kar­tų ėjo­te į pen­si­ją, bet ga­lu­ti­nai išė­jo­te tik prieš pen­ke­rius me­tus. Bet ir tai su iš­ly­go­mis. Šie­met pir­mi me­tai, kai ne­bes­kai­to­te pa­skai­tų.

– Pir­mi me­tai be pa­skai­tų, nes ne­li­ko lie­tu­vių kal­bo­ty­ros stu­den­tų ma­gist­ran­tų. Bet nuo uni­ver­si­te­to, nuo aka­de­mi­nės veik­los ne­nu­to­lau. Tu­ri­me jung­ti­nę fi­lo­lo­gi­jos dok­to­ran­tū­rą su Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tu, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tu ir Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tu, vis neiš­sip­ra­šau iš tos dok­to­ran­tū­ros ko­mi­te­to, tai ten­ka dok­to­ran­tus ir eg­za­mi­nuo­ti, ir ates­tuo­ti, ir ko­kią di­ser­ta­ci­ją ­pas­kai­ty­ti. Dar esu ke­lių moks­lo žur­na­lų re­dak­to­rių ko­le­gi­jos na­rys. Po­rą kar­tų per me­tus esu kvie­čia­mas į Vil­nių, į Kal­bos ir kul­tū­ros ins­ti­tu­tą „Lin­gua Li­tua­ni­ca“ pa­skai­ty­ti pa­skai­tų Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jų kal­bos re­dak­to­riams, kal­bos tvar­ky­to­jams. Kur tik ran­du pro­gą, pa­si­gi­riu, kad te­ko skai­ty­ti pa­skai­tas (te­le­vi­zi­jos til­tu) mū­sų ver­tė­jams ir re­dak­to­riams, be­si­dar­buo­jan­tiems Eu­ro­pos Par­la­men­te, Briu­se­ly­je ir Liuk­sem­bur­ge. O ir pa­ts, ne­va­ro­mas, su­si­gal­vo­ju ko­kiai kon­fe­ren­ci­jai pra­ne­ši­mą pa­reng­ti. Žo­džiu, kaip toj rek­la­moj, – ne­ga­li su­sto­ti…

– At­ro­do, jums ne­nu­si­bo­do dirb­ti, nors dir­bo­te vi­są gy­ve­ni­mą ir daug?

– Džiau­giuo­si, nes kai dir­bi, ne­si­jau­ti nu­ra­šy­tas. Ži­no­ma, tas dar­bas iš­var­gi­na, bet jei­gu jis mie­las, tai mie­las – ką gi da­bar pa­da­ry­si.

– Vi­są gy­ve­ni­mą sti­lis­ti­ka bu­vo pa­grin­di­nis jū­sų moks­li­nių ty­ri­mų ir dės­ty­mo ob­jek­tas. Žvel­gė­te į ją iš įvai­rių kam­pų, ver­ti­no­te įvai­riais as­pek­tais. Iš sti­lis­ti­kos pa­ra­šė­te ir ap­si­gy­nė­te kan­di­da­ti­nę ir dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jas, iš­lei­do­te daug va­do­vė­lių, pub­li­ka­vo­te apie 200 moks­li­nių straips­nių. Gal­būt ga­lė­tu­me va­din­ti jus ne sti­lis­tu, bet sti­lis­ti­ku?

– Bu­vo pri­si­ka­bi­nę prie ma­nęs dėl to žo­džio – sti­lis­ti­kas, kai ofi­cia­liai pa­ra­šiau jį vie­na­me straips­ny­je. Su­lau­kiau pa­sta­bų. Gy­niau­si, sa­kiau, kad sti­lis­tas – tai tas, ku­rio ge­ras sti­lius. „Da­bar­ti­nės lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nas“ pa­tei­kia dvi žo­džio sti­lis­tas reikš­mes: ge­ro sti­liaus meist­ras ir sti­liaus ty­ri­nė­to­jas. Ta­čiau ma­no bi­čiu­lis ter­mi­no­lo­gas, ku­riuo la­bai pa­si­ti­kiu, – Sta­sys Kei­nys, ne kar­tą kal­bė­da­mas ar ra­šy­da­mas, pa­va­di­no ma­ne sti­lis­ti­ku. Sti­lis­ti­kas – vi­siš­kai tai­syk­lin­gos da­ry­bos žo­dis, ana­lo­giš­kas ma­te­ma­ti­kui. Ga­lė­tų bū­ti ir var­to­ja­mas. Ta­čiau tra­di­ciš­kai var­to­ja­mas sti­lis­tas.

– Žo­dis, ku­ris šian­dien pla­čia­jai vi­suo­me­nei la­biau aso­ci­juo­ja­si su ma­da, įvaiz­džiu. Nuo­la­tos gir­di­me apie dra­bu­žių, plau­kų, na­gų, ma­kia­žo ir ga­ly­bę ki­to­kių sti­lis­tų. Apie kal­bos sti­lių ir sti­lis­tus – kur kas re­čiau.

– Pa­mirš­ta­me, kad pa­ts ter­mi­nas at­ke­lia­vo iš an­ti­kos, kad pir­miau­sia jis su­si­jęs su kal­ba, su kal­bi­ne raiš­ka: lot. sti­lus – ra­šy­mui skir­ta laz­de­lė.

Šian­dien la­biau­siai no­riu bū­ti et­nos­ti­lis­tu. Jau du de­šimt­me­čius kau­piu, tvar­kau ir sis­te­mi­nu et­no-s­ti­lis­ti­kos me­džia­gą, ty­ri­nė­ju, kaip lie­tu­vių kal­bė­se­no­je, teks­tuo­se at­si­spin­di mū­sų tau­tos bruo­žai.

Be­tar­mis dot­­nu­­vis

– Jū­sų tė­viš­kė – Gė­lai­nių kai­mas ša­lia Dot­nu­vos. Ga­li­ma sa­ky­ti, pa­ts Lie­tu­vos vi­du­rys. Sa­ve taip ir va­di­na­te dot­nu­viu. Pri­dur­da­mas, kad esa­te žmo­gus be tar­mės. Gal iš kuk­lu­mo, ku­rį pa­brė­žia bent kiek ge­riau jus pa­žįs­tan­tys žmo­nės? Ar ga­li be­tar­mė že­mė užau­gin­ti vie­ną žy­miau­sių Lie­tu­vo­je kal­bi­nin­kų, pro­fe­so­rių ir ne­gin­čy­ti­ną sti­lis­ti­kos au­to­ri­te­tą? Ne vie­nin­te­lį. Iš Kė­dai­nių kraš­to ki­lo daug lie­tu­vių kal­bai, raš­ti­jai ir li­te­ra­tū­rai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių. Ko­kia pa­slap­tis?

– Mū­sų kraš­te kal­bos at­žvil­giu kai­mai skir­tin­gi. Apie Dot­nu­vą bu­vo ne­ma­žai ap­len­kė­ju­sių kai­mų: ir Gė­lai­niai, ir Vo­lu­čiai ana­pus Dot­nu­vė­lės, ir Ąžuo­lai­čiai – vi­sur skam­bė­jo daug len­kų kal­bos. Mū­sų kai­me tar­mės ne­bu­vo. Kas ant­ra tro­ba kal­bė­jo len­kiš­kai. Ki­to­se – miš­rios šei­mos: vie­nas iš ki­tur at­va­žia­vęs, ki­tas dot­nu­viš­kis. Aš iš to­kių. Tė­vo na­mų kal­ba bu­vo len­kų, o ma­ma len­kiš­kai vi­sai ne­mo­kė­jo, kal­bė­jo gra­žiai lie­tu­viš­kai, mat bu­vo ati­te­kė­ju­si iš Nau­jų­jų Ba­kai­nių. Ten pat – pro­f. Jur­gio Le­be­džio De­vyn­duo­niai, ne­to­li – pro­f. Ka­zio Ul­vy­do Ba­go­tė­lė, ne­to­li­muo­se Gu­džiū­nuo­se užau­go pro­f. Kęs­tu­tis Ur­ba. Jie – tar­mės žmo­nės, o aš – be­tar­mis.

Į kal­bą ne­­si­­ver­­žė

– Į kal­bą, kal­bo­ty­rą ne­si­ver­žiau. Ma­ne trau­kė li­te­ra­tū­ra. Tu­rė­jau la­bai di­de­lę bib­lio­te­ką. Sa­kau, tu­rė­jau, nors ji bu­vo ne ma­no. Bėg­da­ma nuo trem­ties (mat vy­ras gi­ri­nin­kas bu­vo suim­tas) be­ne 1948 me­tais į mū­sų kai­mą at­va­žia­vo to­kia ag­ro­no­mė Lu­ko­šiū­nie­nė su 5 vai­kais ir dau­gy­be di­de­lių me­di­nių dė­žių su kny­go­mis. Ne­tu­ri kur dė­ti kny­gų. O mū­sų klė­tis kaip tik jau tuš­čia (ko­lū­kiai) – la­bai ge­ra vie­ta kny­goms lai­ky­ti, sau­sa, vė­di­na­ma. Taip klė­tis ta­po bib­lio­te­ka. Ten bu­vo be­veik vi­si sme­to­ni­niai žur­na­lai: „Tau­tos mo­kyk­la“, „Ka­rys“, „Ži­di­nys“, „Nau­jo­ji Ro­mu­va“, en­cik­lo­pe­di­jos gal 30 to­mų – tiek, kiek tuo me­tu bu­vo iš­leis­ta, gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra… Man pa­sa­kė: skai­tyk vis­ką, tik pa­dėk į vie­tą, o ma­mai pa­sky­rė krū­vą laik­raš­čių ir žur­na­lų sil­kei ar svies­tui vy­nio­ti. Gy­ve­no ke­le­tą me­tų, kol jų tė­vas grį­žo iš Si­bi­ro. Tai toks lo­bis į ran­kas pa­kliu­vo. Ne­men­ką bib­lio­te­ką bu­vo su­kau­pęs ir ma­no pusb­ro­lis, Gau­čų Ra­mu­tis. Įni­kau skai­ty­ti, li­te­ra­tū­ra ma­ne pa­trau­kė. Ir pa­ts ėmiau ra­ši­nė­ti ei­lė­raš­čius, nors vė­liau su­pra­tau, kad poe­tu ne­bū­siu.

Bran­gios do­va­nos iš gim­tų­jų na­­mų

– Jū­sų šei­mo­je, gi­mi­nė­je bu­vo ne­ma­žai iš­moks­lin­tų vai­kų, vė­liau pa­si­rin­ku­sių aka­de­mi­nį, pe­da­go­gi­nį ke­lią. Iš­var­di­jus su­si­da­ry­tų gra­ži ei­lu­tė.

– Tai iš Žu­per­kų pu­sės – tė­vo bro­lio ir se­se­rų vai­kai. Tė­vo bro­lio duk­tė, ma­no pus­se­se­rė Ja­ni­na dės­tė ma­te­ma­ti­ką Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te.

Vie­nas tė­tės se­sers Du­lins­kie­nės sū­nus, Sta­sys, bu­vo Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to do­cen­tas, ki­tas, Vy­tau­tas, iš­vy­kęs į Ame­ri­ką, ta­po ru­sų li­te­ra­tū­ros pro­fe­so­rium. Bai­gu­sių aukš­tą­jį moks­lą bu­vo ir dau­giau, iš ma­mos – Ja­man­tai­tės – pu­sės taip pat. Bet, kaip tiks­liai nu­sta­tė ma­no žmo­na Joa­na, Žu­per­kos bu­vo gal­vo­tes­ni, la­biau lin­kę į moks­lus, pa­si­ne­šę pa­si­dai­ry­ti po pa­sau­lį, o Ja­man­tai – ga­būs ama­tams, na­gin­gi meist­rai. Kruopš­tu­mą, at­sa­kin­gu­mą, at­kak­lu­mą, ma­tyt, bū­siu pa­vel­dė­jęs iš ma­mos.

– Ką dar bran­gaus į gy­ve­ni­mą iš­si­ne­šė­te iš gim­tų­jų na­mų?

– Tu­rė­čiau var­dy­ti il­gai, bet pa­mi­nė­siu tik ke­le­tą iš­mok­tų da­ly­kų: tie­sos ieš­ko­ji­mas, moks­lo, ap­švie­tos ver­ti­ni­mas ir sa­vo kraš­to bran­gi­ni­mas. Pri­dur­siu dar vie­ną – užuo­jau­tą ar­ti­mui, pa­si­ren­gi­mą pa­dė­ti. Pri­si­me­nu, kad ne­praš­mat­niuo­se mū­sų na­muo­se ir per ka­rą, ir jam pa­si­bai­gus vis gy­ve­no sve­ti­mų žmo­nių, ku­riems rei­kė­jo prie­globs­čio, pa­sto­gės. Tai la­biau­siai ma­mos nuo­pel­nas.

Šiau­liuo­se nuo 1954-ųjų

– 1954 me­tais si­dab­ro me­da­liu bai­gė­te Dot­nu­vos vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Me­da­lis bū­tų at­vė­ręs bet ku­rios aukš­to­sios mo­kyk­los du­ris. Iš­va­žia­vo­te į Šiau­lių mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą. Ko­dėl?

– Prie­žas­čių bu­vo ne vie­na. Dėl li­tua­nis­ti­kos stu­di­jų nea­be­jo­jau. Šiau­lius pa­si­rin­kau, nes stu­di­jos čia tru­ko tik dve­jus me­tus, o at­stu­mas iki Šiau­lių per­pus trum­pes­nis ne­gu iki Vil­niaus. Tai­gi ir bi­lie­tas per­pus pi­ges­nis. No­rė­jau kuo grei­čiau įgy­ti spe­cia­ly­bę ir ne­bū­ti naš­ta ma­mai (tė­vas bu­vo mi­ręs ka­rui bai­gian­tis). Gy­ve­no­me kuk­liai.

– Ta­čiau li­ki­mas lė­mė ki­taip?

– Taip. Kaip tik tais me­tais Mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tas bu­vo reor­ga­ni­zuo­tas į aukš­tą­ją mo­kyk­lą. Te­ko stu­di­juo­ti ket­ve­rius me­tus.

– Kaip ge­riau­sias Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to pir­mo­sios lai­dos ab­sol­ven­tas bu­vo­te pa­kvies­tas lik­ti dės­ty­to­ju. Bu­vo 1958-ie­ji. Nuo ta­da, kaip esa­te pri­si­pa­ži­nęs, čia jau­čia­tės taip pat kaip gim­tuo­siuo­se Gė­lai­niuo­se. Ko­kia tuo me­tu bu­vo lie­tu­vių kal­bos si­tua­ci­ja?

– Su­dė­tin­ga. Nė­ra taip pa­pras­ta api­bū­din­ti. Ir mū­sų gy­ve­ni­mas nė­ra pa­pras­tas. Lie­tu­vis su­ge­bė­jo pri­si­tai­ky­ti prie vi­so­kių są­ly­gų. Bet ru­si­fi­ka­ci­ja bu­vo aki­vaiz­di.

Sti­lis­ti­ką pa­si­rin­ko ne iš­kart

– Sti­lis­ti­ka tur­būt yra jau­niau­sia lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ša­ka, il­gai ieš­ko­ju­si sa­vo vie­tos tarp kal­bos ir li­te­ra­tū­ros?

– Aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se ji bu­vo pra­dė­ta dės­ty­ti tik apie 1963 me­tus. Ži­no­ma, kaip moks­las ji at­si­ra­do daug anks­čiau.

Vi­siš­kai aiš­ku, ko­dėl sti­lis­ti­ka at­si­ra­do vi­du­ri­nių ir aukš­tų­jų mo­kyk­lų pro­gra­mo­se. To­dėl, kad to­kia pro­gra­ma at­si­ra­do Ru­si­jo­je. Vi­sos mū­sų stu­di­jų pro­gra­mos bu­vo tvir­ti­na­mos Mask­vo­je.

– Bu­vo­te pir­ma­sis, ėmęs dės­ty­ti sti­lis­ti­ką Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te.

– Ofi­cia­liai taip. Taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės. Kai po ka­riuo­me­nės grį­žau dirb­ti į ins­ti­tu­tą, ma­no anks­čiau dės­ty­tą vai­kų li­te­ra­tū­rą bu­vo pe­rė­męs ki­tas dės­ty­to­jas. Ne­tu­rė­jau pa­si­rin­ki­mo.(Sa­kau, „ofi­cia­liai“, nes ne­di­du­ką sti­lis­ti­kos kur­są mums bu­vo dės­tęs Vy­tau­tas Sir­tau­tas.)

– Jei­gu ne ap­lin­ky­bės, ar bū­tu­mė­te sti­lis­ti­kos ėmę­sis pa­ts?

– Ne, ne­bū­čiau. Bū­čiau rin­kę­sis li­te­ra­tū­rą.

– Va­di­na­si, tai ne­bu­vo mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio.

– Taip, tik­rai.

– Ko­kia bu­vo Lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ros kū­ri­mo­si pra­džia?

– Šiau­liuo­se aukš­tą­ją mo­kyk­lą kū­rė Vac­lo­vas Ger­ma­nas. Su­ma­nus, ener­gin­gas žmo­gus. Di­džiau­sia pro­ble­ma – dės­ty­to­jai. Į tuo­me­ti­nę Lie­tu­vių kal­bos ka­ted­rą jis su­si­rin­ko ge­riau­sius to me­to Šiau­lių mo­ky­to­jus, tarp jų bu­vo ir Jo­nas Ado­mai­tis, ir My­ko­las Frei­ma­nas. Į ki­tas ka­ted­ras sa­vo kad­rų at­siun­tė Mask­va. Ka­dan­gi jie ne­mo­kė­jo lie­tu­viš­kai, ga­lė­jo dės­ty­ti tik ru­sų kal­bą ir li­te­ra­tū­rą bei mark­siz­mą-le­ni­niz­mą.

Ga­bių, per­spek­ty­vių jau­nų žmo­nių li­tua­nis­ti­kos ka­ted­ro­je bu­vo ir iš pat pra­džių, bet ne vie­nas jų grei­tai iš­va­žia­vo į Vil­nių. Pas­kui ėmė at­va­žiuo­ti nau­jų Vil­niu­je li­tua­nis­ti­kos stu­di­jas bai­gu­sių žmo­nių, ku­rie už­si­li­ko čia il­gam. Dar vė­liau, kai jau bu­vau 3-ia­me kur­se, at­va­žia­vo du jau gra­žią dar­bo aukš­tes­nio­jo­je mo­kyk­lo­je pa­tir­tį tu­rin­tys pe­da­go­gai – kal­bi­nin­kas Vy­tau­tas Sir­tau­tas ir li­te­ra­tū­ros dės­ty­to­ja Va­le­ri­ja Ra­mo­nai­tė. Tuo me­tu jie dar ne­tu­rė­jo moks­li­nių laips­nių, bet iš­kart bu­vo aiš­ku, kad tai iš­skir­ti­niai sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai, ryš­kios as­me­ny­bės. Daug me­tų jiems ne­bu­vo ly­gių.

Auk­so am­žius bai­gė­si ne­­ti­­kė­­tai

– Daug me­tų Šiau­lių li­tua­nis­tai tu­rė­jo ge­rą var­dą, bu­vo ver­ti­na­mi ir dės­ty­to­jai, ir ins­ti­tu­to ab­sol­ven­tai. Ka­da bu­vo ka­ted­ros kles­tė­ji­mo am­žius?

– Sun­ku tiks­liai nu­sta­ty­ti. Ka­ted­ra au­go la­bai nuo­sek­liai. Mes gra­žiai de­ri­no­me sa­vus dės­ty­to­jus su kvies­ti­niais. Jei tik ne­tu­rė­jo­me iš­ki­les­nio ko­kio da­ly­ko spe­cia­lis­to, kvies­da­vo­mės iš Vil­niaus. Mū­sų stu­den­tams yra dės­tę pro­fe­so­riai tau­to­sa­kos au­to­ri­te­tas Leo­nar­das Sau­ka, įžy­mu­sis fo­no­lo­gas ir dia­lek­to­lo­gas Alek­sas Gir­de­nis, vie­nas žy­mių­jų ter­mi­no­lo­gų, mor­fo­lo­gi­jos ir žo­džių da­ry­bos ty­ri­nė­to­jas Sta­sys Kei­nys, neei­li­nis bal­tis­tas, is­to­ri­nės mor­fo­lo­gi­jos spe­cia­lis­tas Al­ber­tas Ro­si­nas… Stu­di­jų ly­gis bu­vo tik­rai aukš­tas. Spar­čiai au­go mū­sų dės­ty­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja. Žmo­nės ra­šė ir gy­nė­si di­ser­ta­ci­jas, ga­vo moks­li­nius laips­nius.

Pro­fe­so­rius Alek­sas Gir­de­nis yra tei­gęs, kad esa­me per­spek­ty­viau­sia Lie­tu­vo­je lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ra.

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, mū­sų ka­ted­ra dar il­gai ne­blo­gai lai­kė­si.

O pa­skui vi­so­kios prie­žas­tys su­si­dė­jo, ir auk­so am­žius bai­gė­si.

– Ko­kios prie­žas­tys bu­vo lem­tin­giau­sios?

– Pir­miau­sia ma­žė­jo jau­ni­mo. Dau­gy­bė jau­nų žmo­nių pa­trau­kė į už­sie­nius. Pas­kui pa­skelb­ta vi­suo­ti­nė kon­ku­ren­ci­ja. Ją, kaip šū­kį, iš­kė­lė ir vie­nas iš pre­ten­den­tų į mū­sų uni­ver­si­te­to va­do­vus. Esą tarp sa­vęs tu­ri kon­ku­ruo­ti vi­si uni­ver­si­te­tai, uni­ver­si­te­tuo­se – fa­kul­te­tai, fa­kul­te­tuo­se – ka­ted­ros, o juo­se – tarp sa­vęs kon­ku­ruo­ti žmo­nės. Aukš­to­sioms mo­kyk­loms im­ti ak­lai tai­ky­ti rin­kos dės­niai. Na, ir pra­si­dė­jo žiau­riau­sia kon­ku­ren­ci­ja ir spau­di­mas iš įvai­rių Vil­niaus ins­ti­tu­ci­jų. Ži­no­ma, jie di­des­ni, jie gra­žes­ni, stip­res­nė jų įta­ka ir ry­šiai su už­sie­niu. Mums tai bu­vo pra­žū­tin­ga, nes daug kuo mes nie­ka­da ne­ga­lė­jom ly­gin­tis ir pri­lyg­ti sos­ti­nei. Pro­vin­ci­ja ne­ga­li. Per ma­žas kraš­tas.

Liūd­na, bet bū­ta ir aki­vaiz­džiai ne­gra­žių da­ly­kų. Tik ke­li pa­vyz­džiai. At­va­žiuo­ja vil­niš­kio uni­ver­si­te­to de­ka­nas į Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­ją. Agi­tuo­ja moks­lei­vius va­žiuo­ti į Vil­nių, sa­ky­da­mas, kad ŠU ne­pa­rengs ge­rų li­tua­nis­tų. Kaip ap­si­ver­čia lie­žu­vis? Krei­pia­mės pra­šy­da­mi ma­gist­ran­tū­ros: tu­rim 5 pro­fe­so­rius, do­cen­tų, įdir­bį, o mums sa­ko, kad Šiau­liai tu­rė­tų pa­si­ten­kin­ti ba­ka­lau­ro stu­di­jo­mis. Lei­džiant va­do­vė­lius – vėl aki­vaiz­džiau­si truk­dy­mai, blo­ka­vi­mai. Tu­riu kar­čios as­me­ni­nės pa­tir­ties.

Taip kiek­vie­na­me žings­ny­je.

Šian­dien džiaugs­mo uni­ver­si­te­te ne­­daug

– Jums te­ko bū­ti mo­ky­mo rei­ka­lų pro­rek­to­riu­mi. Dvi­de­šimt me­tų va­do­va­vo­te ka­ted­rai. Ar tu­ri­te įgim­tą va­do­vo ta­len­tą, ar ne­bu­vo kam jus pa­keis­ti, ar to­kia veik­la jums pa­čiam bu­vo prie šir­dies?

– Man bet koks va­do­va­vi­mas yra kan­čia. Man ge­riau dirb­ti sa­vo dar­bą, o ne va­do­vau­ti ir at­sa­ky­ti už ki­tus. Ta­čiau vėl – taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės. Gal tu­rė­jo įta­kos ir lie­tu­viš­kas sės­lu­mas, pa­rei­gos jaus­mas, ki­tų žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas.

Pats nie­ka­da ne­si­ver­žiau va­do­vau­ti. Prie­šin­gai, kiek ga­lė­da­mas ver­žiau­si iš tų pa­rei­gų.

– Bu­vo­te Šiau­lių aukš­to­sios mo­kyk­los kū­ri­mo­si liu­di­nin­kas ir ak­ty­vus da­ly­vis. Ar ne­teks jū­sų da­liai bū­ti ir jo mir­ties liu­di­nin­ku? Kaip ver­ti­na­te da­bar­ti­nę uni­ver­si­te­to si­tua­ci­ją ir per­spek­ty­vą?

– Džiaugs­mo da­bar­ti­nia­me uni­ver­si­te­te ne­daug. Kad su­si­klos­tė to­kia pa­dė­tis, bū­ta ir vi­di­nių, vie­ti­nių prie­žas­čių, bet iš es­mės – tai išo­ri­nių, ne­są­ži­nin­gos kon­ku­ren­ci­jos ir ki­tų, bend­rų vi­sai Lie­tu­vai, ap­lin­ky­bių pa­da­ri­nys. Dėl per­spek­ty­vų. Da­bar­ti­nė švie­ti­mo mi­nist­rė sa­ko, kad uni­ver­si­te­ti­nės stu­di­jos Šiau­liuo­se tu­ri iš­lik­ti. Ma­nau, tai svar­biau­sia. Sa­va­ran­kiš­kas, at­ski­ras uni­ver­si­te­tas ne­daug šan­sų te­tu­ri. Nei emig­ra­ci­ja ma­žė­ja, nei gims­ta­mu­mas di­dė­ja, pro­pa­gan­da iš­si­juo­sus ke­lia sos­ti­nių ir (ypač) už­sie­nių uni­ver­si­te­tus. Jau­no­ji kar­ta nu­si­tei­ku­si žy­giuo­ti pa­vė­jui su rek­la­ma – to­kias gai­res su­smaigs­to ir dau­ge­lis tė­vų, mo­ky­to­jų. Daž­niau­siai nu­sve­ria var­to­to­jo, pa­vir­šiaus žmo­gaus ins­tink­tas. Už­mirš­tam, kad svar­biau­sia ne tai, ko­kius oks­for­dus aš baig­siu, o kaip stu­di­juo­siu, ko siek­siu, ko­kios ver­ty­bės ma­ne ves atei­tin.

Apie ki­tas kal­­bas

– Kiek mo­ka­te ki­tų kal­bų? Mo­kė­tės dėl ma­lo­nu­mo, įdo­mu­mo ar iš rei­ka­lo?

– Esu iš tų, ku­riems mo­ky­tis sve­ti­mų kal­bų nė­ra di­de­lis ma­lo­nu­mas, ne­tu­riu tam ir di­des­nių ga­bu­mų. Be sa­vos, gim­to­sios lie­tu­vių kal­bos, dar esu pra­mo­kęs len­kų, ru­sų, ang­lų, lat­vių, če­kų ir slo­va­kų. To­mis kal­bo­mis, kar­tais pa­var­ty­da­mas žo­dy­ną, skai­tau sa­vo spe­cia­ly­bės li­te­ra­tū­rą, ret­kar­čiais ko­kį gro­ži­nį kū­ri­nį. Mie­liau­sios iš tų sve­ti­mų kal­bų man yra lat­vių ir če­kų. Ne tiek kal­bos, kiek kal­bė­se­na ir žmo­nės, to­mis kal­bo­mis kal­ban­tys. Gal to­dėl, kad abie­jo­se ša­ly­se yra te­kę po pus­me­tį pa­gy­ven­ti, tuo­syk bu­vau pra­mo­kęs ir šne­ka­mo­sios kal­bos tiek, kad ga­lė­jau bend­rau­ti gat­vė­je, par­duo­tu­vė­je, pa­sa­ky­ti ko­kią vie­šą kal­be­lę ar pa­skai­ty­ti pra­ne­ši­mą kon­fe­ren­ci­jo­je. Iš če­kų kal­bos esu iš­ver­tęs ling­vis­ti­kos me­to­do­lo­gi­jos pa­grin­dų va­do­vė­lį (ver­ti­mą pa­skel­bė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas). Pri­rei­kus kal­bo­ty­ros teks­tų esu pa­skai­tęs ir ki­to­mis kal­bo­mis – vo­kie­čių, pran­cū­zų, ru­mu­nų… Su­si­pa­žįs­ti su tos kal­bos gra­ma­ti­ka, pa­sii­mi žo­dy­ną – ir pir­myn. Per sa­vai­tę, žiū­rėk, ir įvei­ki rei­ka­lin­gą straips­nį. Ži­no­ma, jei­gu rei­kia tik bend­ros pa­žin­ties, o ne tiks­laus ver­ti­mo.

„Ma­te­ri­jos šo­kis…“

– Ar įsi­vaiz­duo­ja­te, kad šian­dien Šiau­liuo­se ga­lė­tu­me su­reng­ti to­kią Kal­bos šven­tę kaip 1988-ai­siais? Kai į Sau­lės laik­ro­džio aikš­tę su­plū­do tūks­tan­čiai žmo­nių, ti­kė­da­mi, kad ga­li iš­gel­bė­ti lie­tu­vių kal­bą ir sa­ve. Ar im­tu­mė­tės ją or­ga­ni­zuo­ti?

– Bu­vau tik vie­nas iš anos šven­tės or­ga­ni­za­to­rių. Šven­tę su­reng­ti pa­siū­lė tuo­me­ti­nis Lie­tu­vos kul­tū­ros fon­do pir­mi­nin­kas pro­fe­so­rius Čes­lo­vas Ku­da­ba, ini­cia­ty­vos ėmė­si to me­to Šiau­lių kraš­to kul­tū­ros fon­do pir­mi­nin­kas, Šiau­lių in­ži­nie­rių na­mų ve­dė­jas Vac­lo­vas Ving­ras. Jis ir ma­ne, anuo­me­ti­nį Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ros ve­dė­ją, tuo en­tu­ziaz­mu už­krė­tė. Šian­dien pa­na­ši šven­tė neį­ma­no­ma. Ta­da žmo­nes, vi­są Lie­tu­vą kė­lė At­gi­mi­mas, aug­te suau­gęs su tau­ti­niu są­jū­džiu. Da­bar? Ne aš su­gal­vo­jau, Poe­tas pa­sa­kė: ma­te­ri­jos šo­kis ant dva­sios la­vo­no. Se­no­kai pa­sa­kė. O at­ro­do, kad šian­dien.

Kal­bos atei­tis neat­ro­do švie­­si

– J. Jab­lons­kio žo­džiai: „Kal­bo­je tau­ta pa­si­sa­ko, kas esan­ti.“ Ką šian­dien apie sa­ve pa­si­sa­ko­me sa­vo kal­bo­je?

– Nū­die­nos lie­tu­vių kal­bi­nin­kai šiuo klau­si­mu yra su­si­prie­ši­nę. Vie­ni (pa­pras­tai mies­to au­gin­ti­niai, jau­nes­nės kar­tos) tei­gia, kad vis­kas ge­rai, kal­ba yra to­kia, ko­kia ir tu­ri bū­ti, da­bar­ti­nė kal­ba ati­tin­kan­ti da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės po­rei­kius – ko dar rei­kia! Ki­ti (pa­pras­tai ki­lę iš kai­mo, vy­res­nės kar­tos) ma­no, kad da­bar­ti­nė kal­ba, ypač kal­bė­se­na, skurs­ta, sū­sta… Prik­lau­sau pa­sta­rie­siems, gal to­dėl, kad esu se­nas ir iš kai­mo. Ne­re­tas pa­si­kė­lęs mies­te­lė­nas nie­ki­na lie­tu­vių kal­bą: esą ji esan­ti kai­mie­tiš­ka, ag­ra­ri­nė, ma­žai te­tin­kan­ti mies­tui, kul­tū­rai. To­kiems at­sa­ky­čiau Vy­dū­no žo­džiais: varg­šai, jie ne­pa­žįs­ta lie­tu­vių kal­bos gel­mių. Di­džio­ji da­lis „Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­no“ – nei kai­miš­ka, nei mies­tiš­ka, ji iš­reiš­kia žmo­gaus bu­vi­mą po sau­le ap­skri­tai. Ne­sens­tan­čius, ne­praei­na­mus da­ly­kus. Rei­kia tik ati­džiau į tą kal­bą įsi­žiū­rė­ti, įsi­klau­sy­ti. Ra­sim šim­tus, tūks­tan­čius gra­žiau­sių se­nų fra­zeo­lo­giz­mų, pa­ly­gi­ni­mų, me­ta­fo­rų, prie­žo­džių, ku­rie pui­kiau­siai iš­reikš ir mo­der­naus da­bar­ties žmo­gaus pa­sau­lė­vo­ką. Bet kam varg­ti, ieš­ko­ti, kai čia pat, po ran­ka, šios die­nos „lo­biai“. Juos ir grie­biam: ši­toj vie­toj, šian­dien die­nai, yra, kaip yra, pa­sto­vė­ti už sa­ve, in­ves­tuo­ti į sa­ve, ačiū la­bai, dvi­gu­bi stan­dar­tai, pa­kan­ka­mai ma­ža (pen­si­ja), žmo­giš­ki iš­tek­liai… „Iki“ pre­ky­bos tink­las jau ke­le­tą me­tų aist­rin­gai my­li mais­tą (užuo­t my­lė­jęs mus, pir­kė­jus), ar ne jis bus ir „Gi­mi­nių“ se­ria­lo vei­kė­jus iš­mo­kęs vir­ti my­li­miau­sius varš­kė­tu­kus…

– Ko­kią ma­to­te lie­tu­vių kal­bos per­spek­ty­vą per ar­ti­miau­sius ke­lis de­šimt­me­čius? Jei­gu ti­kė­si­me pro­gno­zė­mis, po pen­kias­de­šim­ties me­tų mū­sų bus vos 1,5 mi­li­jo­no. Ko­kia tuo­met bus mū­sų kal­ba – ne vien sti­lis­ti­kos po­žiū­riu? Ar be­bus?

– Apsk­ri­tai man „pa­sau­lis liūd­nas, bet pui­kus“. Ta­čiau lie­tu­vių kal­bos atei­tis neat­ro­do švie­si. Ne­ma­tau nei šal­ti­nių, iš ku­rių ji ga­lė­tų sem­tis ga­lių, nei ap­lin­ky­bių, ku­rios jai pa­dė­tų kles­tė­ti, gra­žė­ti. La­bai jau stip­rios ar­do­mo­sios, griau­na­mo­sios jė­gos. Ypač skau­du dėl kai ku­rių in­te­lek­tua­lų, ku­rie, gal ir ge­ri sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai, de­ja, di­le­tan­tiš­kai ir įnir­tin­gai, nie­kin­da­mi kal­bi­nin­kus, ima­si spręs­ti kal­bos prie­žiū­ros, tvar­ky­bos, nor­mi­ni­mo rei­ka­lus.

O šiaip jau – atei­tį spė­ti sun­ku, ri­zi­kin­ga, ar­ba, kaip gra­žiai sa­kė An­ta­nas Ma­cei­na (kas da­bar taip pa­sa­kys?!), atei­ties svars­ty­bos duž­lios.

Lie­tu­viš­ku­mas – gal tik­rai mi­tas?

– Apie lie­tu­viš­ku­mą kal­bo­je ir gy­ve­ni­me. Gal lie­tu­viš­ku­mas iš tie­sų tė­ra mi­tas, dėl ku­rio tuš­čiai su­ka­me gal­vas ir ait­ri­na­me šir­dis?

– Kiek­vie­na kal­ba iš­reiš­kia sa­vi­tą pa­sau­lė­vaiz­dį. Ar ga­li bend­ruo­me­nė, kal­ban­ti tam tik­ra kal­ba, ne­tu­rė­ti bend­ru­mo, tai­gi ir sa­vi­tu­mo, at­si­spin­din­čio kal­bo­je? Ar ga­li as­muo, ku­rio gim­to­ji kal­ba yra lie­tu­vių, ku­riam to­ji kal­ba yra pa­grin­di­nė kal­bi­nės raiš­kos prie­mo­nė, ne­bū­ti bent kiek lie­tu­viš­kas? Di­džio­sios da­lies žmo­nių tau­tiš­ku­mas yra as­me­ny­bės dė­muo, vie­na iš sa­vy­bių. Taip, ne pa­ti svar­bio­ji, bet… Poe­tas kos­mo­po­li­tas To­mas Venc­lo­va sa­ko ga­lįs bend­rau­ti, ra­šy­ti straips­nius, skai­ty­ti pa­skai­tas ne tik lie­tu­viš­kai, bet ir ru­siš­kai, ang­liš­kai, len­kiš­kai… O ei­lė­raš­čius ra­šy­ti – tik lie­tu­viš­kai! Gal tai šį tą sa­ko. Ku­riais teks­tais kū­rė­jas reiš­kia sa­vi­čiau­sias min­tis, gi­liau­sius jaus­mus, sa­vo in­di­vi­dua­lu­mą, uni­ka­lu­mą? Ne­rei­kė­tų kaip sa­vi­tu­mo vi­siš­kai nu­ra­šy­ti net ir mū­sų pri­si­ri­ši­mo prie krep­ši­nio ar ce­pe­li­nų. Aiš­ku, tai pa­vir­šiaus, ne gel­mių da­ly­kai, bet vis dėl­to…

Ar tik­rai šiau­lie­tis?

– Vie­na­me in­ter­viu pra­si­ta­rė­te, jog Šiau­liai taip ir ne­ta­po jums la­bai ar­ti­mi ir sa­vi. Ar tik­rai? Juk čia pra­bė­go be­veik vi­sas gy­ve­ni­mas.

– Šiau­liai yra ma­no mies­tas, nors ir ne gim­ta­sis. Man skau­du, kai mand­ras Vil­niaus žur­na­lis­tas ty­čio­ja­si iš mū­sų bė­dų. Kas be ko, iš kvai­lo­kų da­ly­kų (o kur jų nė­ra?) ga­li­ma ir pa­si­juok­ti, bet skau­di­na vien­pu­siš­ku­mas, api­bend­ri­ni­mas. Mies­tas pil­nas gra­žių, iš­si­la­vi­nu­sių, darbš­čių, ta­len­tin­gų žmo­nių, pra­smin­gos veik­los, pli­ka akim ma­to­mų dar­bų. Ne­rei­kė­tų Šiau­lių kul­tū­ros eta­lo­nu da­ry­ti pi­ly­pu­kų, sau­lė­nų lai­ky­se­nos ir kal­bė­se­nos. Kai mi­nė­ta­sis sos­ti­nės sa­ty­ri­kas šai­po­si iš mū­sų Ge­le­ži­nės la­pės, taip ir knie­ti jam at­rėž­ti: o jūs tu­rit Vamz­dį…

Esa­mo­jo lai­ko da­­ly­­viai

– Ką pa­sa­ky­tu­mėt apie esa­mą­jį lai­ką? Kaip jį api­bū­din­tu­mėt? Kas la­biau­siai džiu­gi­na ir kas liū­di­na? Kal­ban­tis pra­sprū­do min­tis, kad mo­ko­me vai­kus gy­ven­ti pa­sau­ly­je, ku­rio jau nė­ra.

– Suin­ven­to­rin­ti esa­mo­jo lai­ko džiaugs­mus ir liū­de­sius ne­bū­tų leng­va. Džiu­gi­na ir gam­tos gra­žu­mas, ir žmo­gaus kū­ry­ba. Man ypač sma­gu žiū­rė­ti į ma­žus ir au­gan­čius vai­kus (gal tas džiu­gus smal­su­mas ei­na iš pa­są­mo­nės, kad pa­sau­lis tę­sia­si, ne­si­bai­gia su ma­no kar­ta, su ma­nim). O la­biau­siai liū­di­na ne­do­ru­mas ir kvai­li vir­ši­nin­kai bei jų pa­ran­ki­niai, ne­no­rin­tys ar ne­ga­lin­tys pri­pa­žin­ti sa­vo ri­bo­tu­mo. Jie pri­da­ro ypač daug ža­los. Bet, kai bur­no­da­mas da­bar­ties pa­pro­čių pa­ge­di­mą per­ne­lyg įsi­smar­kau­ju ir su­si­vo­kiu, tai pa­ts sa­ve pri­stab­dau Ro­me­no Ga­ri (Ro­main Ga­ry) žo­džiais: „Yra žmo­nių, ku­rie sa­vo su­si­dė­vė­ji­mą prii­ma kaip ci­vi­li­za­ci­jos nuo­puo­lį.“ Ar­ba op­ti­mis­ti­niu mū­sų že­mai­čių pa­sa­ky­mu: nie­kas mie­to į (čia ne­la­bai gra­žų žo­dį kei­čiu gra­žes­niu) už­pa­ka­lį ne­su­ka, gal’ dar gy­vent.

Min­tis apie vai­kų mo­ky­mą kaž­kur iš­skai­ty­ta, ji pa­sa­ko pa­pras­tą tie­są: pa­sau­lis kei­čia­si, šian­dien jis ki­toks ne­gu ma­no jau­nys­tės me­tais, ry­toj bus dar kiek ki­toks. Ar aš, tu­rin­tis ano, praei­tin nuė­ju­sio pa­sau­lio pa­tir­tį, ga­liu pa­sa­ky­ti vai­kui, kaip jis tu­ri gy­ven­ti šian­dien ir ry­toj? Ir vis dėl­to! Juk žmo­gaus pri­gim­tis ne ką te­si­kei­čia, mei­lė, drau­gys­tė, užuo­jau­ta ga­li įgy­ti kiek ki­to­kią raiš­ką, bet es­mė, šer­dis, dva­sia iš­lie­ka ta pa­ti. Va, ši­to ir ga­lim pa­mo­ky­ti ir sa­vo vai­kus, ir vai­kai­čius…

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Gim­to­ji kal­ba iš­reiš­kia žmo­gaus bu­vi­mą po sau­le“, – tei­gia pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka.

2016 m. Šiau­lių mies­to švie­suo­lis Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka ap­do­va­no­tas Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no Le­li­jos žie­do gar­bės ženk­lu. Ap­do­va­no­ji­mą tei­kia or­di­no kom­tū­ras Ka­zys Al­mi­nas.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Iš­ki­lūs Šiau­lių li­tua­nis­tai Ka­zi­mie­ras ir Joa­na Žu­per­kos su pir­mą­ja vai­kai­te Kot­ry­na.

K. Žu­per­ka su dok­to­ran­te Vai­da Ma­ri­ja Kna­bi­kai­te, ku­ri pir­mo­ji ap­gy­nė di­ser­ta­ci­ją apie XX a. lie­tu­vių sti­lis­ti­ką. Da­bar – Mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos dės­ty­to­ja, 4 ro­ma­nų au­to­rė, Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė.

Vida Morkūnienė