Pra­bė­gę 2016-ie­ji ne­šė­si ir be­ga­lę kny­gų, iš ku­rių ga­lė­jo rink­tis ir net kai ką iš­si­rink­ti net pa­ts iš­ran­kiau­sias skai­ty­to­jas. Ži­no­ma, daug ką le­mia skai­ty­to­jo sko­nis. Vie­ni ati­duo­da pir­me­ny­bę kla­si­kai, ki­ti – nuo­ty­ki­ų ar fan­tas­ti­nei li­te­ra­tū­rai. Dėl sko­nio, kaip sa­ko­ma, ne­si­gin­či­ja­ma. Ta­čiau da­bar lei­dė­jai daž­niau su­ne­ri­mę, kad po­pie­ri­nes kny­gas ims keis­ti elekt­ro­ni­nės ar jas ap­skri­tai iš­stums in­ter­ne­tas. Ta­čiau Eu­ro­po­je kol kas di­des­nių po­ky­čių šio­je sfe­ro­je nė­ra (ryš­kes­nis su­si­do­mė­ji­mas šio­mis kny­go­mis jau­čia­mas JAV).

Dar vie­na šių die­nų li­te­ra­tū­ros ten­den­ci­ja – kny­gos, ati­tin­kan­čios grei­to mais­to kon­cep­ci­ją. Jos grei­tai už­plūs­ta skai­ty­to­jus, pa­sta­rie­ji jas sten­gia­si per­skai­ty­ti, neat­si­lik­da­mi nuo ma­dos, ta­čiau jos grei­tai ir pa­mirš­ta­mos. Įdo­miau­sia, kad to­kios kny­gos su­ke­lia sa­vo­tiš­ką cu­na­mį, nes po jų pa­si­ro­do dar ne vie­na ir ne dvi pa­na­šaus po­bū­džio kny­gos, ku­rios trum­piau ar il­giau už­val­do ne tik skai­ty­to­jų akis.

Pri­si­min­ki­me kad ir E L Ja­mes „Pen­kias­de­šimt pil­kų at­spal­vių“ ir po to kny­gy­nų len­ty­nas už­plū­du­sias pa­na­šaus po­bū­džio kny­gas. Be abe­jo, to­kių vie­na­die­nių kny­gų pa­si­tai­ky­da­vo vi­sais lai­kais, ta­čiau tai ne taip kris­da­vo į akis kaip mū­sų – glo­ba­li­za­ci­jos – die­no­mis.

Mus, be abe­jo, la­biau­siai do­mi­na rim­to­ji li­te­ra­tū­ra, ku­ri bent jau tu­ri pre­ten­zi­jų įneš­ti kai ką nau­jo į bend­rą li­te­ra­tū­ros srau­tą. Be to, į mū­sų de­šim­tu­ką įtrau­kia­mos tik tos kny­gos, ku­rios ori­gi­na­lo kal­ba pa­si­ro­dė ne vė­liau kaip 1991 me­tais, nes anks­čiau iš­leis­tos kny­gos, jei jau yra iš­lai­kiusios lai­ko ban­dy­mą, ta­po sa­vo­tiš­ka kla­si­ka ir nu­si­pel­no skai­ty­to­jų dė­me­sio.

To­kių kny­gų šie­met ir­gi iš­leis­ta ir jo­mis ga­li mė­gau­tis skai­ty­to­jai: tai ir M. Le­wi­so „Vie­nuo­lis“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė G. Tar­tė­nie­nė), ir P. Mo­dia­no „Žvaigž­dės aikš­tė“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė V. Lit­vi­na­vi­čius), ir J. Ches­se­xo „Ti­ro­nas“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė V. Tau­ra­gie­nė). Ga­li­ma pri­dur­ti dar ir tai, kad šie­met tik­rai bu­vo iš ko rink­ti de­šim­tu­ką, nes kny­gų, ver­tų dė­me­sio, bu­vo ne­ma­žai ir rei­kė­jo pa­suk­ti gal­vą, ką į jį įtrauk­ti…

1.

Šie­met į pir­mąją de­šim­tu­ko vie­tą įsi­tai­sė ita­lų ra­šy­to­jos Ele­nos Fer­ran­tės ro­ma­nas „Nuos­ta­bio­ji drau­gė“ (iš ita­lų kal­bos ver­tė Ie­va Ma­žei­kai­tė-Fri­ge­rio, lei­dyk­la „Al­ma lit­te­ra“), ku­riuo pra­de­da­ma ke­tur­to­mė „Nea­po­lie­tiš­ka sa­ga“.

Ro­ma­nas pa­si­ra­šy­tas sla­py­var­džiu, ta­čiau ita­lų žur­na­lis­tas Claudio‘jas Gat­tis, pa­si­rin­kęs neįp­ras­tą me­to­dą – pa­gal pi­ni­gų ju­dė­ji­mą ra­šy­to­jos są­skai­to­je, o ne pa­gal sti­liaus ty­ri­nė­ji­mus, nu­sta­tė, kad tik­ro­ji ro­ma­no au­to­rė yra ver­tė­ja Ani­ta Ra­ja. Be abe­jo, ita­lų lei­dyk­la, lei­džian­ti jos kny­gas, to­kią in­for­ma­ci­ją nei­gia.

Ta­čiau mums, skai­ty­to­jams, kur kas įdo­miau sek­ti ro­ma­no per­so­na­žų žings­nius. XX am­žiaus 6-asis de­šimt­me­tis. Nea­po­lis. Iš es­mės ro­ma­no cent­re dvi drau­gės – pa­sa­ko­to­ja Ele­na ir Li­la. Ka­dan­gi abi gy­ve­na Nea­po­lio prie­mies­ty­je, jos dar nie­ka­da nė­ra ma­čiu­sios jū­ros.

Skai­ty­to­jas jų gy­ve­ni­mą ste­bi nuo pat vai­kys­tės. Abi jos iš var­gin­gų šei­mų. Li­la yra gu­ves­nė, ini­cia­ty­ves­nė, ener­gin­ges­nė, už­tat ji vi­sur va­do­vau­ja sa­vo drau­gei, o Ele­na – pa­sy­ves­nė, la­biau vis­ką ste­bin­ti iš to­lo, gal to­dėl jai la­bai tin­ka pa­sa­ko­to­jos vaid­muo. Bū­tent Li­la įkal­ba sa­vo bi­čiu­lę nuei­ti ir pa­ma­ty­ti jū­rą, ta­čiau stip­rus lie­tus pu­siau­ke­lė­je išar­do jų su­ma­ny­mus.

Šis ro­ma­nas sy­kiu ir auk­lė­ji­mo ro­ma­nas, at­sklei­džian­tis mer­gi­nų ke­lią per gy­ve­ni­mą. Mes ste­bi­me, kaip jos pa­leng­va kei­čia­si. Vai­kys­tė­je jau­čia bai­mę kai­my­nui do­nui Achi­lui, vė­liau pra­si­de­da ne­leng­vi mo­kyk­los me­tai. Li­los tė­vai ne­la­bai no­ri, kad duk­tė tęs­tų moks­lus, jie no­rė­tų, kad ji pra­dė­tų dirb­ti, o Ele­na de­da vi­sas pa­stan­gas, kad bū­tų kuo ge­res­nė mo­ki­nė, ją re­mia ir mo­ky­to­ja, tad ne­rei­kia ste­bė­tis, kad ji tam­pa moks­liu­ke.

Ta­čiau pra­si­de­da paaug­lys­tės me­tai, ir vai­ki­nų dė­me­sio cent­re at­si­du­ria Li­la, o Ele­na, iš­gy­ve­nan­ti dėl spuo­gų, ieš­ko pa­guo­dos moks­le. Li­la kaip bat­siu­vio duk­tė ir­gi tu­ri sa­vo sva­jo­nę – pra­dė­ti siū­ti ba­tus, tu­rė­ti sa­vo krau­tu­vė­lę, kur priim­tų už­sa­ky­mus pa­gal ­ma­tmenis. Ap­link ba­tus ima su­ktis Li­los gy­ve­ni­mas. Ba­tai jai ne­duos ra­my­bės ir kai ji žengs svar­biau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo žings­nį – žengs prie al­to­riaus su my­li­muo­ju Ste­fa­nu.

Nors ir ku­pi­nas var­go ir rū­pes­čių ro­ma­no per­so­na­žų gy­ve­ni­mas, ta­čiau virš jo tvies­kia kaž­ko­kia ne­že­miš­ka švie­sa. Ta pra­sme šis ro­ma­nas sa­vo­tiš­kai pra­tę­sia gar­saus ita­lų ki­no re­ži­sie­riaus Fe­de­ri­co Fel­li­nio fil­mą „Amar­cord“, nes vai­kys­tė ir paaug­lio me­tai vi­sa­da tu­ri sa­vo ža­ve­sį… O skai­ty­to­jui liks tik lauk­ti, ka­da pa­si­ro­dys dar trys „Nea­po­lie­tiš­kos sa­gos“ to­mai.

---

2.

No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to Günte­rio Gras­so au­to­biog­ra­fi­nė kny­ga „Svo­gū­no lu­pi­mas“ (iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Teo­do­ras Čet­raus­kas, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la) su­do­mins tuos skai­ty­to­jus, ku­rie do­mi­si po­ka­ri­ne Eu­ro­pos si­tua­ci­ja ir, be abe­jo, ra­šy­to­jo kū­ry­ba.

Gai­la, kad mus ši kny­ga pa­sie­kia praė­jus de­šim­čiai me­tų po jos pa­si­ro­dy­mo Vo­kie­ti­jo­je. Tuo­met ši kny­ga su­kė­lė ne­ma­žą li­te­ra­tū­ri­nį skan­da­lą, kai kas tei­gė, kad iš ra­šy­to­jo rei­kia atim­ti No­be­lio pre­mi­ją. Mat čia ra­šy­to­jas, ry­žę­sis iš­pa­žin­čiai, pri­si­pa­ži­no, kad bū­da­mas sep­ty­nio­lik­me­tis pa­čio­je ka­ro pa­bai­go­je tar­na­vo SS da­li­ny­je.

Svo­gū­no lu­pi­mas yra me­ta­fo­ra, ku­ri pa­de­da iš praei­ties iš­kel­ti pri­si­mi­ni­mus, kar­tais ga­na skau­džius. Neat­si­tik­ti­nai au­to­rius tei­gia: „Svo­gū­nas tu­ri daug sluoks­nių. Vos tik­tai pa­ša­li­ni vie­ną, ran­di ki­tą. Pjaus­to­mas jis ver­čia aša­ro­ti.“

Šio­je kny­go­je ra­šy­to­jas ir at­ve­ria sa­vo pri­si­mi­ni­mų ato­dan­gas. Jis pri­si­me­na sa­vo gy­ve­ni­mą Dan­ci­ge, ne­di­de­lia­me dvie­jų kam­ba­rių bu­te, kur vie­nin­te­lė jo pa­guo­da bu­vo mo­ti­nos įsi­gy­tos kny­gos, nors tė­vas sa­vo po­žiū­rį į skai­ty­mą tu­rė­jo la­bai aiš­kų, teig­da­mas, kad skai­ty­mu so­tus ne­bū­si. Po ka­ro jis at­si­du­ria ame­ri­kie­čių ka­ro be­lais­vių sto­vyk­lo­je, kur dis­ku­tuo­ja apie poe­zi­ją, fi­lo­so­fi­ją ir re­li­gi­ją su uo­liu jau­nu ka­ta­li­ku Jo­ze­fu, ku­ris, kaip vė­liau išaiš­kė­ja, tam­pa po­pie­žiu­mi Be­ne­dik­tu XVI.

Po sto­vyk­los jis kla­jo­ja po su­griau­tą ša­lį, dir­ba ang­lia­ka­siu, ak­men­ta­šiu. Pas­ta­ra­sis dar­bas jam lei­džia Me­no mo­kyk­lo­je stu­di­juo­ti skulp­tū­rą. Ga­liau­siai jis at­si­du­ria Pa­ry­žiu­je, kur išei­na jo še­dev­ras „Skar­di­nis būg­ne­lis“. Ta­da ir pra­si­dė­jo jo gy­ve­ni­mas „nuo pus­la­pio iki pus­la­pio, nuo kny­gos iki kny­gos“.

Skai­ty­da­mas šią kny­gą skai­ty­to­jas su­voks, ko­kią naš­tą nuo pe­čių tu­rė­jo nu­si­mes­ti ra­šy­to­jas. Gal ir ne be rei­ka­lo jis grie­bė­si svo­gū­no… Iš­ties su­kre­čian­ti iš­pa­žin­tis.

---

3.

Iš pir­mo žvilgs­nio is­pa­nų ra­šy­to­jo Ja­vier Mar­as ro­ma­nas „Įsi­my­lė­ji­mai“ (iš is­pa­nų kal­bos ver­tė Al­ma Nau­jo­kai­tie­nė, lei­dyk­la „Al­ma lit­te­ra“) ga­li pri­min­ti de­tek­ty­vi­nę is­to­ri­ją. Ta­čiau čia klos­to­si kur kas svar­bes­ni da­ly­kai.

Pa­sa­ko­to­ja Ma­ri­ja, ji dir­ba lei­dyk­lo­je, kiek­vie­ną ry­tą pus­ry­čiau­ja ne­to­li nuo jos dar­bo esan­čio­je ka­vi­nė­je ir ma­to ne­pa­žįs­ta­mus vy­rą ir mo­te­rį. Vė­liau su­ži­no, kad tos mo­ters vy­ras Mi­ge­lis bu­vo žiau­riai nu­žu­dy­tas. Ji su­si­pa­žįs­ta su naš­le Lui­za, ku­ri ją pa­si­kvie­čia į sa­vo na­mus. Il­gų dis­ku­si­jų me­tu pa­si­ro­do ge­riau­sias Mi­ge­lio drau­gas Dia­sas Va­re­la, ku­ris da­bar glo­bo­ja Lui­zą. Ma­ri­ja jį įsi­my­li, ta­čiau ji nie­ko ne­ga­li ti­kė­tis, nes Dia­sas be­pro­tiš­kai my­li Lui­zą.

Ro­ma­ne do­mi­nuo­ja ne de­tek­ty­vi­nė, bet psi­cho­lo­gi­nė li­ni­ja, nes ja­me iš­sa­ko­mos įvai­rios hi­po­te­zės, ana­li­zuo­ja­mi žmo­gaus poel­giai, nar­šo­mi sie­los už­ka­bo­riai. Ra­šy­to­jas spe­cia­liai lė­tai ve­džio­ja skai­ty­to­ją ro­ma­no pus­la­piais, no­rė­da­mas jam at­skleis­ti mei­lės, mir­ties, ge­du­lo pa­slap­tis. Be to, au­to­rius į šiuos sa­vo svars­ty­mus dar įtrau­kia Bal­za­co „Pul­ki­nin­ką Ša­be­rą“, Du­mas „Tris muš­kie­ti­nin­kus“ ir Shakespeare‘o „Mak­be­tą“, nes šiuo­se kū­ri­niuo­se su­tin­ka­me ir­gi įvai­rius mei­lės, aist­ros, nu­si­kal­ti­mo as­pek­tus. Nuos­ta­bus, sy­kiu ir su­dė­tin­gas ro­ma­nas, bet skai­ty­to­jas, ku­riam pa­vyks­ta įsi­trauk­ti į jį, tar­si pa­jun­ta, kaip vis­kas pul­suo­ja tarp mei­lės ir mir­ties…

---

4.

Ka­ta­lo­nų ra­šy­to­jo Jau­mės Cabré ro­ma­nas „Pri­si­pa­žįs­tu“ (iš ka­ta­lo­nų kal­bos ver­tė Val­das V. Pet­raus­kas, lei­dyk­la „Al­ma lit­te­ra) skai­ty­to­ją įve­da tar­si į la­bi­rin­tą, kur ro­ma­no he­ro­jus Ad­ria­nas Ar­de­vo­lis, su­si­rgęs Alz­hei­me­rio li­ga, sa­vo pri­si­mi­ni­mus su­pi­na su sa­vo ži­nio­mis.

Jo pa­sa­ko­ji­mas vie­no­je ir to­je pa­čio­je pa­strai­po­je (kar­tais net vie­na­me sa­ki­ny­je) tiek su­pai­nio­ja is­to­ri­nes epo­chas, vie­to­ves, per­so­na­žus, kad skai­ty­to­jas tik­rai jau­čia­si pa­te­kęs į la­bi­rin­tą.

Vis dėl­to, ly­dė­da­mas vie­ną ar ki­tą per­so­na­žą, skai­ty­to­jas ima ke­liau­ti Ad­ria­no pri­si­mi­ni­mų vin­giais. Ir ta­da ma­tai, kaip jau­nuo­lis tam­pa iš­si­la­vi­nu­siu, vie­ni­šu žmo­gu­mi, ku­rio li­ki­mą le­mia ir per­dėm reik­lūs tė­vai. Sy­kiu tas pa­sa­ko­ji­mas tam­pa mil­ži­niš­ka iš­pa­žin­ti­mi, kur su­si­pi­na mei­lės is­to­ri­jos, aist­ros pro­trū­kiai, rank­raš­čiai, an­tik­va­ri­nės kny­gos ir XVIII am­žiaus smui­kas. Už tos iš­pa­žin­ties, ku­ri virs­ta sa­vo­tiš­ka dė­lio­ne, nes iš įvai­rių ob­jek­tų tar­si lip­do­mas vien­ti­sas pa­veiks­las, sly­pi min­tys apie gė­rį ir blo­gį, siau­bą ir nea­py­kan­tą, ka­rus ir re­li­gi­jas. Nė­ra ko ste­bė­tis, kad ro­ma­nas api­ma sep­ty­nis Eu­ro­pos is­to­ri­jos am­žius, ja­me vei­kia per du šim­tus per­so­na­žų, vi­si įvy­kiai klos­to­si ke­tu­rio­se ša­ly­se.

Pa­sa­ko­to­jas ste­bi­si, kad gro­žį ir mei­lę la­bai daž­nai ly­di nea­py­kan­ta, žiau­ru­mas, krau­jas. Kar­tais no­ras pel­ny­ti mei­lę, įsi­gy­ti daik­tą virs­ta įky­ria min­ti­mi, ma­ni­ja, o ta­da ne­to­li ir iki krau­jo pra­lie­ji­mo… Pa­sa­ko­to­jas tar­si per­smel­kia Eu­ro­pos is­to­ri­ją, ke­liau­da­mas nuo ink­vi­zi­ci­jos lai­kų Is­pa­ni­jos iki jos fran­kis­ti­nio lai­ko­tar­pio ir na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos konc­la­ge­rių ir įžvelg­da­mas jo­je pyk­čio ir nea­py­kan­tos, bai­mės ir kerš­to li­ni­ją…

Ro­ma­nas pri­vers skai­ty­to­ją su­si­mąs­ty­ti apie žmo­ni­jos ke­lią, ku­ris pa­si­žy­mi sa­vo pai­nu­mu ir už ku­rio sly­pi nuo­la­ti­nė Gė­rio ir Blo­gio ko­va…

---

5.

Lie­tu­vių skai­ty­to­jams ge­rai pa­žįs­ta­mo ita­lų ra­šy­to­jo Ales­sand­ro Ba­ric­co ro­ma­nas „Jau­no­ji Nuo­ta­ka“ (iš ita­lų kal­bos ver­tė Ie­va Ma­žei­kai­tė, lei­dyk­la „Ty­to al­ba“) mus per­ke­lia į keis­tą, ku­pi­ną ne­ti­kė­tu­mų, gal ne­tgi sap­nų pa­sau­lį.

XX a. pra­džia. Ita­li­ja. Vie­ną die­ną į keis­tą Šei­mą at­vyks­ta Jau­no­ji Nuo­ta­ka. Jai aš­tuo­nio­li­ka me­tų, ji, ne­ši­na ne­di­de­liu la­ga­mi­nu, at­ke­lia­vo iš Ar­gen­ti­nos, nes čia tu­ri iš­te­kė­ti už Sū­naus. Ka­dan­gi Sū­nus tu­ri grįž­ti iš Ang­li­jos, ją pri­glau­džia Šei­ma. Tuo­met ir pra­si­de­da Jau­no­sios Nuo­ta­kos įva­das į sek­sua­li­nį gy­ve­ni­mą: ją gun­do ir sa­vo sek­sua­li­nį auk­lė­ji­mą siū­lo Duk­tė, jį pa­pil­do Mo­ti­na, tuo tar­pu Tė­vas ją ve­da­si į pra­šmat­nų vieš­na­mį, kur ji iš­klau­so pa­mo­kan­tį pa­sa­ko­ji­mą, jai at­sklei­džian­tį Šei­mos pa­slap­tis ir ri­tua­lus. O Sū­nus vis ne­grįž­ta, jis tik siun­ti­nė­ja kaž­ko­kius keis­tus ir neįp­ras­tus siun­ti­nius. Kai Šei­ma iš­vyks­ta va­sa­ro­ti, Jau­no­ji Nuo­ta­ka lie­ka jo lauk­ti vie­na, ta­čiau čia jos lau­kia ne­ma­žai ne­ti­kė­tu­mų…

Ro­ma­nas už­bu­ria sa­vo pa­slap­ti­mi, me­lan­cho­li­ja, il­ge­sin­gu lau­ki­mu, už ku­rio sle­pia­si ero­tiš­ki vaiz­di­niai ir ne­ri­mo ku­pi­nas jau­du­lys… Skai­tant tar­si ple­ve­na jo dva­sia, ku­ri kvie­čia ženg­ti Pas­lap­ties link…

---

6.

Aust­ra­lų ra­šy­to­jos Han­nah Kent de­biu­ti­nis ro­ma­nas „Pas­ku­ti­nės apei­gos“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Jo­vi­ta Grob­ly­tė-Ha­za­ri­ka, lei­dyk­la „Bal­tos lan­kos“) ste­bi­na mo­kė­ji­mu per­pras­ti Is­lan­di­ją ir jos žmo­nes.

Kny­gos au­to­rę su­do­mi­no pa­sku­ti­nė Is­lan­di­jo­je įvyk­dy­ta mir­ties baus­mė XIX a. pra­džio­je ir ji spe­cia­liai ap­si­gy­ve­no šio­je ša­ly­je, iš­mo­ko is­lan­dų kal­bą, kad pa­ra­šy­tų šį ro­ma­ną.

Ro­ma­no cent­re – tar­nai­tė Ag­nes, ku­ri nu­teis­ta mir­ties baus­me už mei­lu­žio nu­žu­dy­mą. Is­lan­di­jo­je nė­ra ka­lė­ji­mų, ir to­dėl ji, kol bus įvyk­dy­ta baus­mė, ati­duo­da­ma į fer­me­rių šei­mą, ku­ri ją iš­syk su­tin­ka at­ža­riai, pa­si­bai­sė­ju­si jos nu­si­kal­ti­mu ir dar įti­kė­ju­si ap­lin­kui plin­tan­čiais gan­dais, kad ji esan­ti pa­si­lei­dė­lė ir be­pro­tė.

Vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­ris drįs­ta į ją kreip­tis, yra dva­si­nin­kas To­tis, tu­rįs ją ves­ti nuo­dė­mės at­pir­ki­mo ke­liu. Bū­tent jam at­si­ve­ria Ag­nes, ku­ri mo­ka ir skai­ty­ti, ir ra­šy­ti, pra­de­da jam pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją ir ta­da tam­pa aiš­ku, kad ta tie­sa, ku­rią vi­si ži­no­jo, nė­ra vi­sai tiks­li… Už ne­paaiš­ki­na­mos, šal­tak­rau­jės mo­ters (ją aš­tuo­ne­rių me­tų pa­li­ko mo­ti­na, bet ji su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti sa­ve, nors ir tar­nau­da­ma tik už pa­sto­gę ir val­gį) iš tie­sų sly­pi grei­tai pa­žei­džia­ma, tra­pi sie­la, tu­rin­ti pri­si­tai­ky­ti prie at­šiau­raus ir žiau­raus pa­sau­lio, ku­ria­me do­mi­nuo­ja vy­rai. Jos mir­tis pri­ver­čia pa­si­keis­ti ir tuos žmo­nes, ku­rie ją su­po, ir vi­sų pir­ma tą šei­mą, ku­rio­je ji gy­ve­no. Jie il­gam pri­si­mins šią orią mo­te­rį…

O skai­ty­to­jas ne tik ža­vė­sis Ag­ne­s, bet ir at­šiau­rios ir nuo­žmios Is­lan­di­jos vaiz­dais, ku­rie su­ku­ria to­kį po­jū­tį, jog, re­gis, šio­je ša­ly­je sto­vi lai­kas…

---

7.

Ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jos Lau­ren Groff ro­ma­nas „Moi­ros ir Fu­ri­jos“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Ais­tė Kve­da­rai­tė-Ni­chols, lei­dyk­la „Bal­tos lan­kos“) iš­syk mus orien­tuo­ja į an­ti­kos lai­kus.

„Ve­dy­bos – au­di­nys, išaus­tas iš me­lo“. Šis sa­ki­nys ga­li paaiš­kin­ti Lo­to ir Ma­til­dos dra­mą. Jie­du su­si­ti­ko bai­gę uni­ver­si­te­tą. Jiems po dvi­de­šimt dve­jus. Grei­tai vis­kas bai­gia­si ve­dy­bo­mis. 1991me­tai. Abu jie jau­ni, gra­žūs, be­pro­tiš­kai įsi­my­lė­ję ir, ro­dos, kad jų lau­kia pui­ki atei­tis. Praė­jus de­šim­čiai me­tų Lo­tas tam­pa pa­sau­li­nio gar­so dra­ma­tur­gu, Ma­til­da jį vi­suo­met pa­lai­ko, nors ir lie­ka jo še­šė­ly­je. Jų po­ra yra sa­vo­tiš­ka par­tne­rys­tė. Ta­čiau už jos sly­pi be­ga­lė pa­slap­čių, ku­rias vi­suo­met ge­riau nu­ty­lė­ti. Vis dėl­to, jud­vie­jų lau­kia be­ga­lė ne­ti­kė­tu­mų. Kas nu­ga­lės, kai su­si­durs lem­ties dei­vės Moi­ros su Fu­ri­jo­mis, bau­džian­čio­mis už ne­tei­sy­bes? Ra­šy­to­jai pa­vy­ko ro­ma­ne pa­vaiz­duo­ti san­tuo­ką, ku­rio­je su­si­lie­ja ir mei­lė, ir pa­vy­das, ir aist­ra, ir kerš­tas. Lie­ka tik vie­nas klau­si­mas: kas su­stos pir­ma­sis?

---

8.

Is­pa­nų ra­šy­to­jo Ar­tu­ro Pére­zo-Re­ver­tės ro­ma­ne „Vy­ras, ku­ris šo­ko tan­go“ (iš is­pa­nų kal­bos ver­tė Pra­nas Bie­liaus­kas, lei­dyk­la „Al­ma lit­te­ra“) vis­kas su­ka­si ap­link kū­ri­nio pro­ta­go­nis­tą Mak­są Kos­tą.

Jis prieš skai­ty­to­jo akis iš­ky­la kaip avan­tiū­ris­tas su an­ge­lo šyp­se­na, pra­lei­dęs vai­kys­tę skur­džiau­siuo­se Bue­nos Ai­rių prie­mies­čiuo­se, bet iš ten iš­si­ne­šęs pa­tir­tį, ku­ri gy­ve­ni­me jam lei­do pa­si­ro­dy­ti kaip nuo­sta­biam tan­go šo­kė­jui, pa­trauk­liam ži­go­lui.

Mak­są be ga­lo trau­kia mo­te­rys, dar la­biau – tur­tin­gos mo­te­rys. Iš jau­nys­tės lai­kų jam į at­min­tį la­biau­siai įstrin­ga ne­pap­ras­to gro­žio aris­tok­ra­tė Me­ča In­sun­sa. 1968 me­tais Mak­sas, jau bū­da­mas pa­gy­ve­nęs vy­riš­kis, ją dar sy­kį su­tin­ka So­ren­te. Ir ta­da min­ti­mis jis grįž­ta į 1928 me­tus, kai jis tran­sat­lan­ti­nia­me lai­ne­ry­je „Cap Po­lo­nio“, plau­kian­čia­me iš Li­sa­bo­nos į Bue­nos Ai­res, iš­vys­ta jau­nu­tę Me­čą, ku­ri ly­di sa­vo pir­mą­jį vy­rą, gar­sų is­pa­nų kom­po­zi­to­rių Ar­man­dą, gei­džian­tį Ar­gen­ti­no­je ap­tik­ti au­ten­tiš­ką tan­go.

Ro­ma­no pro­ta­go­nis­tas Mak­sas pa­klūs­ta žai­ža­ruo­jan­čiai tan­go jė­gai. Jai neat­sis­pi­ria ir Me­ča. Juos ne­pa­kar­to­ja­mai aist­rai su­sies šis šo­kis ir Ni­co­je 1937 me­tais. Juos ski­ria vie­nin­te­lis skir­tu­mas: Mak­sas pa­si­duo­da geis­mui, Me­ča gal­vo­ja apie mei­lę. Bet šiuos skir­tu­mus kaip tik ir įkū­ni­ja tan­go… Tan­go juos pa­si­glem­žia abu: Mak­sas – ele­gan­tiš­kas, gra­žus, ir jai ne­rū­pi, kad jis – „niek­šas“. Ji­nai ja­me pa­ste­bi vi­sai ki­tas sa­vy­bes. O Mak­sas, gė­rė­da­ma­sis jos tan­go, su­voks, kad vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rio jis ne­pa­tirs – ma­ty­ti ją kaip my­li­mą­ją…

Mak­so ir Me­čos ke­liai su­si­kirs tik tris kar­tus: 1928, 1937, 1966 me­tais. Bet už vi­sų is­to­ri­nių įvy­kių iš­lie­ka žai­ža­ruo­jan­ti tan­go jė­ga, ku­ri įtrau­kia ne tik ro­ma­no per­so­na­žus, bet ir skai­ty­to­jus. Iš pir­mo žvilgs­nio ši is­to­ri­ja ga­li pri­min­ti me­lod­ra­mą, ta­čiau tan­go šo­kis, su­vie­ny­da­mas sa­vy­je ir aist­rą, ir ne­pa­do­ru­mą, ir lau­ki­nį karš­tį, ir ro­man­ti­ką, su­tei­kia ro­ma­nui ne­pa­kar­to­ja­mą at­spal­vį.

---

9.

Ang­lų ra­šy­to­jo Da­vi­do Mit­chel­lo ro­ma­nas „Slei­do na­mas“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Lai­man­tas Jo­nu­šys, lei­dyk­la „Ty­to al­ba“) pri­me­na siau­bo is­to­ri­ją.

Ro­ma­ną su­da­ro pen­kios da­lys, ku­rios su­si­jusios su pen­kio­mis skir­tin­go­mis da­to­mis, o jas vi­sas ski­ria de­vy­ne­ri me­tai. Mat bū­tent kas de­vy­ne­ri me­tai Slei­do skers­gat­vy­je stai­ga iš­nyks­ta žmo­nės, ne­pa­lik­da­mi jo­kių pėd­sa­kų. Pen­ki žmo­nės ne­ži­nia ko­dėl at­si­ran­da šia­me skers­gat­vy­je, ku­rio sie­no­je at­si­ve­ria du­rys. Vė­liau jie pa­ten­ka į so­dą, ku­ria­me iš­vys­ta Slei­do na­mą. Skir­tin­go­mis da­to­mis – 1979, 1988, 1997, 2006, 2015 – į tą na­mą pa­te­kę žmo­nės, tiek paaug­lys ar po­li­ci­nin­kas, kiek­vie­nas tam­pa pa­sa­ko­to­ju. Na­mo gy­ven­to­jai vi­suo­met pri­si­vi­lio­ja tuos, ku­rie jau­čia­si ne­sup­ras­ti, vie­ni­ši, kaž­kuo iš­si­ski­rian­tys iš ki­tų, tik pa­tys to ne­ži­no. Kiek­vie­na is­to­ri­ja yra su­si­ju­si su spa­lio pa­bai­ga, va­di­na­si, ar­tė­jant He­lo­vi­nui. Už­tat ir ro­ma­no at­mos­fe­ra niū­ri, ke­lian­ti ne­ri­mą. Ta­čiau šia­me fan­ta­zi­jos pa­sau­ly­je daug ne­ti­kė­tu­mų, ku­rie ver­čia tie­siog sek­ti au­kos pa­sa­ko­ji­mą ir ste­bė­tis ra­šy­to­jo iš­mo­ne.

---

10.

De­šim­tu­ką už­bai­gia ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jos Emma’os Cli­ne ro­ma­nas „Mer­gi­nos“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Ani­ta Ka­po­čiū­tė, lei­dyk­la „Bal­tos lan­kos“).

1969 me­tai. Hi­pių epo­cha. Sek­sua­li­nė lais­vė. Nar­ko­ti­kai. Kol kas vien­tur­tė duk­tė ke­tu­rio­lik­me­tė Evė Boid nuo­bo­džiau­ja ir jau­čia­si kiek su­tri­ku­si, nes ne­se­niai mo­ti­na iš­si­sky­rė su jos tė­vu. Ją su­pran­ta tik jos bi­čiu­lė Ko­nė, ta­čiau jos su­si­ki­vir­či­ja ir trum­pam iš­si­ski­ria. Ir ta­da Evė iš­vys­ta tris mer­gi­nas, ku­rios ją pa­trau­kia sa­vo lais­vu­mu, sa­va­ran­kiš­ku­mu, jas per­smel­kian­čiu pa­slap­tin­gu­mu. Jos at­krei­pia žmo­nių dė­me­sį sa­vo ne­tvar­kin­ga ap­ran­ga, įžū­lo­ku el­ge­siu. Nė­ra ko ste­bė­tis, kad Evę tie­siog pa­ke­ri tos mer­gi­nos, ku­rioms va­do­vau­ja de­vy­nio­lik­me­tė Su­za­na.

Ji pa­ten­ka į al­ka­nų ir ne­va­lei­kų mar­gi­na­lų bū­rį, pri­me­nan­čių gar­saus nu­si­kal­tė­lio Char­le­so Man­so­no sek­tos na­rius, ku­rie nu­žu­dė gar­saus re­ži­sie­riaus R. Po­lans­kio žmo­ną Sha­ron Ta­te, kai ji jau bu­vo nėš­čia de­vin­tą mė­ne­sį. Ta­čiau Man­so­no by­la čia tė­ra tik fo­nas. Kur kas svar­bes­nė yra Evės si­tua­ci­ja, nes nai­vi ir tra­pi mer­gi­na ne­tu­ri ga­li­my­bių su­si­tik­ti su tė­vu, ne­ži­no, kur din­go mo­ti­na, ji jau­čia­si nu­si­vy­lu­si, pra­ra­du­si bet ko­kias iliu­zi­jas. Ji įžen­gia į pa­tvir­ki­mo ir ydų pa­sau­lį, net šiek tiek įsi­my­li Su­za­ną.

Ro­ma­nas pa­si­žy­mi pui­kia psi­cho­lo­gi­ne ana­li­ze, jis de­monst­ruo­ja, kaip paaug­liams rei­kia pa­vyz­džio, nors jis ga­li bū­ti ir be ga­lo pa­vo­jin­gas, jis pa­ro­do, ko­kie paaug­liai ga­li bū­ti jaut­rūs, įžei­dūs, ne­pa­si­ti­kin­tys sa­vi­mi, o jų gy­ve­ni­me ri­ba tarp gė­rio ir blo­gio kar­tais bū­na ne­pap­ras­tai tra­pi…