Tikriausiai šiandien nėra kito tokio populiaraus žodžio kaip kūrybiškumas. Jį vartoja ne vien mokytojai, ugdytojai, ką jau kalbėti apie pačius menininkus, tradiciškai siejamus su aukščiausia šio gebėjimo raiška. Kūrybiškumas dabar minimas jau ir verslo, administravimo ir daugybės kitų sričių kontekste. Ne veltui. Juk kūrybiškumo esmė – „ne piešimas ar rašymas, o problemų sprendimas“, – sako Edwinas (Edas) Catmullas.

Priminsiu, jog šis žmogus šiuo metu yra „Pixar Animation Studios“ ir „Walt Disney Animation Studios“ prezidentas. Entuziastingas animatorius sužavėjo pasaulį pirmiausiai „Pixaro studijos“ darbais, vėliau „Walt Disney“ ne tik įsigijo konkurentų studiją, bet ir pavedė jos vadovui rūpintis abiem studijomis. Pats Catmullas įsitikinęs, jog studijos darbo sėkmę lemia unikali komandos darbo kultūra, kurios esmė – atmosfera, leidžianti puoselėti meistriškumą, sąžiningumą ir pasitikėjimą. Tokioje terpėje išvystomos geriausios idėjos, padedančios pasiekti aukštumų. Principus, kuriais vadovaujamasi studijose, galima puikiausiai pritaikyti bet kokioje srityje, įsitikinęs šis vadovas. Jie padeda atskleisti ir pavienių individų, ir ištisų kolektyvų potencialą.

Gyvenime apstu sunkumų, tad visi trokštame žinoti, kaip geriausiai su jais susidoroti. „Rasti sprendimą – kūrybinė užduotis ir norisi, kad kiti talkintų“, – dalijosi mintimis Catmullas pernai vykusioje Pasaulinėje lyderystės konferencijoje, kurioje Lietuvoje (Vilniuje ir Klaipėdoje) galėjome dalyvauti DVD formatu. Esame linkę puoselėti iliuziją, jog įmanomi paprasti paaiškinimai, tačiau juk tikrovė yra kur kas sudėtingesnė, tad paprasti paaiškinimai tik suklaidina. „Kaip darbuosis komanda, kokia jos kultūra, kokia atmosfera, – tai ir nulems, ar bėdos bus išspręstos, ar ne“, – teigė kalbėtojas.

Bjaurusis ančiukas

„Pixar“ studija jau viršijo visus rekordus: pastarieji keturiolika filmų ilgai laikėsi pirmose populiarumo pozicijose. Tačiau Catmullas teigia, jog kiekvienas geras filmas pradžioje būna „bjaurusis ančiukas“.

„Ne viskas gražu nuo pat pradžių. Pristatome sumanymą kitiems, o jiems nepatinka. O jei nepatinka, tai ar išvis galime pasikliauti tais, kurie produktą kuria?“ – pasakoja pašnekovas. Kyla klausimas: Ar jie nesugeba atlikti savo darbo? Atsakymas: Ne. „Tačiau tai, ką matom, nepatinka. Tai ką daryt? Kaip jiems padėti? Kaip išreikšti vertinimą? Kaip tinkamai reaguoti? Kaip pamatuojama pažanga?“ – klausia animatorius. „Mes pažangą paprastai matuojame pagal tai, kaip darbuojasi visa komanda. Jeigu jos nariams sekasi kartu dirbti, jei studijoje griaudi juokas, jie išspręs visas problemas, kad ir kokios sunkios jos būtų.“

Tad kas turėtų vykti, kad „bjaurusis ančiukas“ virstų grakščia gulbe? „Pixar“, atsižvelgdamas į ilgą darbo patirtį, išgrynino savitą vertinimo sistemą, paremtą keletu principų. Suburiama vertintojų komanda, kurią sudaro grupė specialistų, tačiau vertinimas vyksta pagal specifines taisykles.

Pirmiausia laikomasi lygybės principo: toks kalba tokiam, kaip lygus su lygiu, filmo kūrėjai – filmo kūrėjams, ne viršininkas pavaldiniui. „Tada, kai išsakoma nuomonė, įvertinimas, valdžia tarsi neegzistuoja. Kūrėjams nereikia nuolankiai konspektuoti, ką sako valdžia… tarkim, Johnas Lasseteris, aš ar Jimas Morrisas.“

Kodėl viskas veikia būtent taip? Ogi todėl, kad „asmuo – režisierius – jau ir taip išstato save visų akivaizdoje, rodydamas sumanymą, kuris aiškiai nepasiteisinęs. Žmogus jaučiasi „apsinuoginęs“, pažeidžiamas. Jeigu jis jaus, kad kažkas ruošiasi sumalti jį į miltus, užims gynybinę padėtį“, o juk tikslas yra priešingas – kad žmogus įsiklausytų į pastabas.

Kitas principas: kiekvienas suinteresuotas kito sėkme. „Jūs suinteresuotas išsaugoti draugystę, todėl kartais bičiuliui išsakot ne visą tiesą… baiminatės, kad nežlugtų draugystė. Mūsų atveju yra taip, kad visi susirinkę yra draugai, tačiau visi jie suinteresuoti, kad būtų sukurtas geras filmas. Ir nors tai sunkiai įkandamas dalykas, tačiau geriausia, ką galima padaryti, tai išsakyti bičiuliams tiesą.“

Dar vienas principas – pastabos priimamos kaip vertingos ir į jas yra įsiklausoma.

Ar komandai visada pavyksta vadovautis užsibrėžtais principais? „Paprastai taip, bet būna visko, – sako vadovas. – Juk yra žmogiškasis veiksnys: baimė ar gėda, ar dar kas nors… ir, žiūrėk, išeina šnipštas. Tačiau kartais pasitaiko stebuklų – tai yra žmonės pamiršta savo ego, visi labai susitelkia į problemos sprendimą. Kyla įvairių minčių, pasiūlymų. Niekas nesako – geri jie ar blogi. Paprasčiausiai, vertinama – veiks ar ne. Žmonės nebūna perdėtai prisirišę prie savo sumanymo. Ir kai jie nėra perdėtai prisirišę, tampa lengviau rasti sprendimus. Toks būtų idealus tikslo siekimas. Deja, ne visuomet taip išeina.“

Mintis prašyti patikimų specialistų nuomonės kilo ne šiaip sau. Talentingi menininkai linkę pasiklysti savo meniniuose ieškojimuose. Todėl jiems ir reikia tokio patikimo, konkretaus, objektyvaus įvertinimo. „Prireikia jėgos iš šalies, nes kartais „nugrybauja“ visa grupė.“

Šie bendri principai gali būti taikomi kiekvienoje srityje, juk visi susiduriame su įvairiausiomis problemomis šeimoje, darbe ar bendruomenėje. Problemoms spręsti, kaip liudija ši patirtis, dera pasitelkti vaizduotę.

Susitaikymas su nesėkme ir atvirumas

E. Catmullas neslepia, kad ši bendrai puoselėjama komandos kultūra visai nereiškia, jog ji yra stabili ir nuolatinė. Problemų niekada netrūksta, nepaisant visų geros valios.

Kaip vieną svarbiausių sunkumų kalbėtojas įvardijo „nesėkmės suvokimą“. Nesėkmės medalis, pasak jo, turi dvi puses: viena – intelektinė pusė: suvokiam klaidą, pasimokom iš jos ir kitąkart stengiamės nekartoti. „Bet yra ir kita pusė, kitas aspektas, kurį visi savo kailiu esame patyrę mokykloje. Kai susikerti per egzaminą ar neišlaikai testo – vadinasi, susimovei. Ta prasmė neigiama ir skverbiasi labai giliai. Apsižvalgykim aplink: jei koks nors politikas ar verslininkas padaro klaidą, opozicija arba konkurentai jį pasiruošę už tai į gabalus sudraskyti.“

Susikirtimą gaubia tam tikra aura. Sunku pasakyti: „Pasimokysiu iš to.“ Kyla giluminės, emocinės reakcijos: „Kad ir kaip aiškintum, kad iš klaidų mokomasi, beveik visi organizacijoje negali atskirti tų dviejų dalykų. Va kodėl kai kurios problemos atsikartoja – nes viduje kirba baimė.“

Kaip elgtis? Kaip išjudėti iš baimės stingulio? Pirmiausia būtina problemą pripažinti ir nuolatos kelti į paviršių tai, kas sukelia baimę. „Būtina stengtis sudaryti saugią aplinką bendradarbiams, kad jie būtų sąžiningi, atviri, – teigia Catmullas. – Mes klausiame: „Kas realiai kliudo vienas kitam pasakyti tiesą?“ Mes visi žinome, kad būna atvejų, kai nedera atvirauti. Šitaip gali sužlugdyt kitą. Taigi arba pats pasverk, kaip kalbiesi su kitais, arba galbūt perkratyk savo baimes. Jei pats gali prabilti apie savo baimes arba kas sukelia baimę kitiems, tuomet gali „prisikasti“ iki gilesnio lygmens ir kalbėtis su kitais taip, kad jie prabiltų apie tikrąsias problemas.“

Edas Catmullas pabrėžia: kuo anksčiau ir greičiau susikirsi, tuo geriau. „Man tą principą pramušti labai svarbu. Mes nesakome, kad būtinai reikia susikirsti. Mes norime pasakyti, kad anksčiau ar vėliau mes vis tiek susikirsime. O jei taip, tai reikia tą padaryti kuo saugiau. Jūs greičiau darysite pažangą.“

Komandos nariai turi išgirsti žodžius: „Tu stengeisi. Nepavyko. Didelio čia daikto.“ Dera pasirūpinti, kad žmonės nebūtų už tai baudžiami ar ilgai kęstų gėdą: „Kuo greičiau viskas praeina, tuo greičiau įveiki gėdą. O įveikęs gėdą, žmogus būna kūrybingesnis. Jį tai išlaisvina.“

Kam reikalingos ribos

Visi talentingi menininkai suvokia, kad darbuojasi tam tikrose ribose. Ribos yra gyvenimo tikrovė. „Jei darytume tik tai, ką norime, tai per amžius nieko nebaigtume. Apribojimas verčia susiimti. Žmogus priverstas atsirinkti, kas svarbiausia iš to, ką būtina padaryti“ – ribų svarbą nusako „Pixar“ vadovas.

Kartais, norėdamas, kad viskas būtų labai gražu, tu švaistai energiją dalykams, kurių iš tikro nė nesimato: „O juk nesinori švaistyti jėgų, norisi daryti įtaką visuomenei. Taigi tenka nuolatos sukti galvą: Kas padarytų didesnę įtaką? Svarbu „nepaskęsti“ smulkmenose.“

Po kiekvieno didelio projekto komanda neskuba imtis kito: pirmiausia atlieka „skrodimą“, tai yra išsamiai aptaria, analizuoja. „Labai naudinga į viską pažvelgti iš šono, savęs paklausti: „Ką mes iš tiesų nuveikėme?“ Nes atsigrįžęs atgal pamatai, kad vienus dalykus atlikai gerai, o kitus – netinkamai. Protu žmonės suvokia tokio stabtelėjimo svarbą, bet vis tiek kartais tai primena vaistų gėrimą“, – šmaikštauja kalbėtojas.

Beje, kalbėdamas apie visus principus, kuriais derėtų vadovautis, Catmullas pripažįsta, kad vertybes skelbti ir su jomis sutikti yra lengva. „Sunkiausia iškelti sau klausimą: kodėl aš jomis nesivadovauju savo gyvenime? Ir ką daryti, kad pats pradėčiau vadovautis idėjomis, su kuriomis taip nesunkiai sutikau?“

„Pažvelgus į gyvenimą, darosi aišku, kad kiekvienoje srityje labai lengva „užsisukti“. Ir kai sakome, kad organizacijose turi būti pusiausvyra, tai ji turi būti ir mūsų gyvenime. Juk yra šeima, sveikata, turime rūpintis savo fiziniu kūnu. Tačiau būna taip, kad mes rūpinamės regimais dalykais, bet apleidžiame savo sielą. Ir kartais, norėdamas pasirūpint savo siela, tu atidedi darbus, atsibučiuoji su artimaisiais ir išvyksti pabūti tyloje. Šitaip skiri dėmesio savo sielai. Tai būtina“, – pataria žymiausios pasaulyje animacinių filmų studijos vadovas.

Pagal Pasaulinės lyderystės konferencijos medžiagą parengė Saulena Žiugždaitė