Eglė Pranckūnienė: Neoliberalus švietimo sistemos modelis Lietuvoje nepasiteisino

Pokalbis su švietimo eksperte, Mokyklų tobulinimosi centro direktore Egle Pranckūniene.  Kalbino Andrius Navickas

Ar sutiktumėte su vertinimu, kad, nepaisant nesibaigiančių reformų, Lietuvos mokyklų sistema išgyvena gilią krizę, kuri yra virtusi problemų gniutulu?

Problemų Lietuvos mokyklose tikrai yra, tačiau skambūs pareiškimai apie visuotinę krizę tikrai nepadeda jų spręsti. Mes turime mokyklų, kurios labai džiugina, kurias galima vadinti itin sėkmingų praktikų pavyzdžiu, tačiau yra ir daug mokymo įstaigų, kurios susiduria su rimtais iššūkiais. Paprastai tarptautiniuose tyrimuose esame priskiriami prie vidutiniokų, tačiau dera prisiminti, kad tokiam vertinimui prielaidų sudaro tai, jog esame kontrastų valstybė ir turime ir labai pažangių, puikių, tiek itin gilioje krizėje esančių mokyklų.

Ką vadinate geros praktikos pavyzdžiais mokykloje?

Situaciją, kai mokykla turi bendrą ugdymo sampratą, kuri atsiskleidžia kiekvienoje klasėje, turi profesionalius mokytojus, kurie kūrybiškai dirba ir reaguoja į vaikų individualius skirtumus, o mokiniai jaučia mokymosi džiaugsmą. Paprastai jau iš karto įžengus į mokyklą bendra atmosfera atskleidžia, kaip čia žiūrima į ugdymą, kokie yra santykiai bendruomenės viduje. Kai kritikuojame visa švietimo sistemą, mes privalome nepamiršti, kad Lietuvoje yra tikrai labai gerų mokyklų, kurios galėtų būti pavyzdžiu ir kitoms. Kitose situacija prastesnė, o kai kuriose mokyklose ji kritiška. Labai gaila, kad mokyklų sistemos viduje labai trūksta solidarumo, todėl skirtumai tarp mokyklų nemažėja, bet net didėja.

Suprantu, kad nėra teisinga apie mokyklas spręsti vien pagal tai, kiek abiturientų įstoja į aukštąsias mokyklas. Visuose programiniuose dokumentuose akcentuojama, kad mokymasis yra neatsiejamas nuo auklėjimo, lavinimo, tačiau, regis, net Švietimo ir mokslo ministerija rimtai reaguoja į žiniasklaidoje skelbiamus mokyklų reitingus?

Teko analizuoti įdomių tyrimų apie neformalų ugdymą Lietuvoje rezultatus. Būtent tai, kas vyksta mokyklose po pamokų, ne tik labiausiai patinka mokiniams, bet ir geriausiai atitinka bendrąsias programas, kuriose teigiama, kad pamokos turi ne tik perduoti mokomo dalyko žinias, bet ugdyti septynias bendrąsias kompetencijas. Mokyklos užduotis – kaip rasti būdų, kad, mokant, pavyzdžiui, matematikos ar fizikos, kartu būtų ugdomas mokinių kūrybiškumas, sugebėjimas mokytis, jie pradėtų geriau pažinti save, taptų pilietiškesni. Tačiau realiai per pamokas visas dėmesys dažniausiai skiriamas žinių perteikimui, o kompetencijų ugdymui daugiau yra skirta popamokinė veikla,

Daug tenka bendrauti su mokytojais, mokyklų administracija ir labai dažnai girdžiu, kaip su pasididžiavimu pristatomi vykdomi įvairūs projektai, kas savo esme yra neformalusis ugdymas. Daug sunkiau sekasi pateikti kūrybiškų naujovių į pačias pamokas. Daugiausia dėl to, kad mokytojų veikloje, tenka pripažinti, daug inercijos. Mokytojas susikuria sistemą ir jos laikosi, nes taip paprasčiau. Jis jaučiasi profesionalas, savo srities žinovas, ir tuo pasitenkina.

Tačiau egzistuoja ir socialinis užsakymas – tai, ko iš mokytojų reikalauja mokinių tėvai, pagal kokius rezultatus mokyklas vertina valdininkai. Tad gal neturėtume stebėtis, kad šiandien mokyklos pirmiausia ruošia egzaminams?

Spaudimas mokytojams iš tiesų stiprus. Ypač kalbant apie paskutinę bendrojo ugdymo pakopą – gimnaziją, kuri veikia pagal universitetų logiką ir ruošia vaikus tolesniam mokymui, turi atsižvelgti į reikalavimus, kuriuos išsako verslo srities atstovai. Tačiau nepamirškime, kad prieš tai dar yra dešimt mokyklos metų, kurie turėtų būti skirti ugdyti bendrąsias kompetencijas. Čia jau socialinis spaudimas kur kas mažesnis. Tačiau yra kita medalio pusė – mokytojams egzaminai, testai yra patogus pedagoginis ginklas, padedantis priversti vaikus mokytis to, kas jiems nėra įdomu. kad patys mokytojai pradeda aiškinti mokinių tėvams, jog šie turi spausti vaikus rimtai mokytis, jei tik šie nori vėliau įstoti į universitetą. Deja, prisirišimas prie testų nėra mokytojo profesionalumo išraiška, bet veikiau atskleidžia, kad mokytojui, deja, trūksta kūrybiškumo.

Dar viena itin svarbi problema – pasitikėjimo trūkumas. Tie mokytojų atskaitomybės mechanizmai, daugybė ataskaitų, kurias tenka pildyti, akivaizdus ženklas, kad mokykla, kaip institucija, šiandien nepasitikima. Todėl tiek daug dėmesio skiriama įvairiems kiekybiniams rodikliams. Vienas iš svarbiausių argumentų, kuo esą gera dabartinė abitūros egzaminų tvarka, nes vaikai vertinami centralizuotai ir nelieka vietos mokytojų subjektyvumui. Vertinimas visiškai objektyvuojamas, nes tai esą geriau, nei tai, jei vertintų vietiniai mokytojai, kurie geriau pažįsta kiekvieną mokinį ir esą dėl to negali būti nešališki.

Dauguma mokytojų taip pat įsitikinę, kad mokinius privalu kontroliuoti, mokymo procesas turi būti kuo labiau struktūruotas ir reglamentuotas. Mokytojai įsitikinę, kad nekontroliuojamas mokinys tinginiaus. Tad mokykloje tarpsta visuotinė kontrolė.

Paradoksalu, tačiau, kai atsiverčiame tą Švietimo koncepciją, kuri buvo parengta atgavus Nepriklausomybę, ten labai akcentuojama pasitikėjimo svarba, demokratinis mokyklos valdymas, taip pat individualus darbas su mokiniais…

Iš tiesų, jei pažvelgtume į tą koncepciją, kurią rengė Meilė Lukšienė su bendraminčiais, pamatytume nuostatą, kad visi turi būti įtraukti į švietimo procesą, turi vykti diskusijos, o mokytojas įsivaizduojamas kaip plačią autonomiją turintis profesionalas. Tačiau vėliau, kai prasidėjo konkrečios reformos, pradėta dairytis į įvairias užsienio praktikas ir vis daugiau idėjų perėmėme iš tų valstybių, kur vyrauja neoliberali švietimo sistemos samprata, kurioje konkurencija kur kas svarbiau nei pasitikėjimas.

Tačiau liberalai paprastai akcentuoja, kad laisvės sritis turi būti kuo didesnė?

Viena iš neoliberalios švietimo sampratos tezių yra tai, kad švietimas, kaip ir visa valstybė, turi tarnauti ūkio augimui. Valstybė neturi kištis į vertybinius dalykus, tačiau sudaryti visas sąlygas, kad švietimo sistemoje veiktų verslo pasaulyje įprasti vertinimo būdai, pagrįsti įvairiais kiekybiniais rodikliais. Švietimas pradėtas suvokti kaip viena iš ūkio šakų, kuri yra organizuojama ir vertinama taip pat, kaip ir kitos šakos.

Visa tai skatino vis plačiau taikyti testavimą ir konkurenciją tarp mokyklų. Kiek tai pasiteisino? Manau, kad būta ir gerų dalykų, bet iš esmės tai sukėlė tas problemas, kurias šiandien turime. Pavyzdžiui, pati „mokinio krepšelio“ idėja skamba gražiai, tačiau tikrovėje nedavė laukto rezultato. Buvo manoma, kad mokyklos, konkuruodamas dėl mokinių, privalės gerinti kokybę, ir tėvai savo vaikus leis tik į tas mokyklas, kurios geriausios. Taip galima bus „apsivalyti“ nuo prastų mokyklų. Tačiau pažvelkime kaip yra šiandien: turime tiek gerų, tiek prastų mokyklų. Nemaža dalimi dėl to, kad dalies mokyklų vadovai sugebėjo išsireikalauti jiems palankių politinių sprendimų. Kitas dalykas – prasidėjo agresyvios rinkodaros laikotarpis, kai labai sunku tėvams susigaudyti, kur yra įvaizdis, o kur – tiesa.

Viską dar labiau sukomplikavo demografinė krizė ir labai sumažėjęs mokinių skaičius. Dalis mokyklų paprasčiausiai bando bet kuria kaina išgyventi. Socialinės mokytojų apsaugos problemos pradeda vyrauti prieš ugdymo kokybės klausimą.

Tačiau neoliberalus švietimo modelis tikrai ne vienintelis.

Taip. Todėl šiandien yra daug diskusijų apie tai, kaip turėtume pertvarkyti visą mokyklų sistemą, kas galėtų būti pavyzdžiu. Žinome Suomijos pavyzdį, Ji pasirinko kitokį kelią nei Lietuva, skatino solidarumą, bendradarbiavimą, o ne konkurenciją. Svarbiausias siekis Suomijoje – kiekvienas mokinys privalo gauti kokybišką ugdymą. Jei mokykla šiuo metu to negali pasiūlyti, įvairūs specialistai, kitos mokyklos stengiasi jai padėti. Suomiai įsitikinę, kad principas – skęstančiųjų gelbėjimas – tai pačių skęstančiųjų reikalas – visai netinka švietimo sistemai.

Kiek mes esame pasiruošę, turime noro perimti Suomijos modelį? Čia nepakanka vien noro. Turime atsižvelgti į tai, kad šiandien Lietuvoje mes labai pamėgome konkuruoti ir trūksta bendradarbiavimo patirties. Mums labai trūksta sisteminės lyderystės, kuri būtų orientuota į bendrąjį gėrį. Šiandien turime ir tokių situacijų, kai mokykla tarsi puikiai tvarkosi, yra prestižinė, tačiau galima klausti: kaip visa tai pasiekta? Jei mokyklos vadovybė persivilioja iš kitų mokyklų mokytojus, mokinius, kaulija iš politikų privilegijų, tai ar galima šią mokyklą vadinti tikra sistemos lydere? Veikiau galima sakyti, kad ji gyvena kitų sąskaita. Deja, šiandien neretai matome situaciją, kai tos mokyklos, kurios paiso visų įstatymų, reglamentų, atsiduria prastesnėje situacijoje nei tos, kurios „moka suktis“, turi politinį užnugarį.

Kalbėjome apie mokyklos modelį, dabar noriu klausti apie Lietuvos mokytojus. Neoliberalus modelis neabejotinai formuoja ir šiuolaikinio mokytojo mentalitetą, pedagogų ruošimo sistemą. Kokios skubios pagalbos šiandien reikia mokytojams?

Turėtume pirmiausia įsivertinti tai, ką turime. Lietuvoje dirba daug puikių įvairių kartų mokytojų. Svarbi užduotis – kaip juos išlaikyti švietimo sistemoje? Deja, yra daug istorijų apie tai, kai mokytojas pasitraukia iš mokyklos ne todėl, kad nejaučia pašaukimo mokyti, kad neturi tam talento, bet todėl, kad pavargo nuo politinio spaudimo ar nuo nuolatinės įtampos, kuri trukdo visas jėgas atiduoti darbui su vaikais.

Neretai girdžiu sakant, jog turime skatinti pagyvenusius mokytojus trauktis, kad užleistų vietą jaunimui. Nemanau, kad tai – visų problemų sprendimas. Gerai veikiančioje sistemoje vyksta ne tik kartų kaita, bet jaunesni mokytojai mokosi iš labiau patyrusių. Beje, tyrimai rodo, kad profesionalumo aukštikalnę mokytojas paprastai pasiekia po 8–10 darbo metų. Jis jau būna sukaupęs pakankamai patirties ir kartu dar yra kūrybiškas ir energingas. Paradoksalu, bet pagalbos mokytojams metodikos, programos dažniausiai orientuotos arba į jaunus mokytojus, arba į vyresnius, o tiems, kurie tempia svarbiausią krūvį, mažiausiai padedama.

Viena skaudžiausių problemų šių dienų mokykloje – mokytojai, kurie jaučiasi nelaimingi. Labai svarbu atvirtai ir garsiai pradėti apie juos kalbėti. Yra daug mokytojų, kurie jaučiasi ne savo vietoje, kuriems darbas su vaikais yra kančia. Jie įsitikinę, jog neturi kito pasirinkimo, kaip tik dirbti mokytojais, ir tampa dar nelaimingesni, nes mažėja vaikų, mažėja krūvis ir atlyginimas. Labai svarbu sutelkti jėgas tiek Švietimo ir mokslo ministerijai, tiek savivaldybėms, tiek kitoms institucijoms ir padėti mokytojams, kurie dėl įvairių priežasčių negali atlikti kokybiškai savo darbo, atrasti kitų profesinių galimybių. Tikrai yra profesijų, kurios artimos pedagogo darbui, ir turime jas pasiūlyti tiems, kuriems, galvojant apie vaikų interesus, mokykloje ne vieta. Negalime painioti dviejų skirtingų dalykų – socialinės žmogaus apsaugos ir kokybiško vaiko ugdymo. Mokykla negali aukoti vaiko interesų, nes labai gaila tokio mokytojo, kuris nebegali dirbti su vaikais, bet taip pat nenori likti be darbo. Čia mokyklai reikalinga pagalba.

Dar vienas dalykas – mokytojo karjerą turime matyti kaip visumą. Tam šiandien trukdo taip ir neįvesta etatinio mokytojo darbo užmokesčio sistema, kuri leistų įvairiapusiškiau išnaudoti mokytojo talentus. Pavyzdžiui, mokyklose nemažai garbingo amžiaus mokytojų, kuriems jėgos neleidžia dirbti tuo krūviu, kuriuo dirbo anksčiau. Tačiau jie nenori nieko keisti, nes žino, kad visai arti pensija, ir ji priklausys nuo atlyginimo dydžio. Jei šie mokytojai turėtų etatą, tai būtų galima galvoti, kaip juos geriau panaudoti. Pavyzdžiui, prasminga sumažinti jų pamokų skaičių ir paskatinti juos padėti jaunesniems mokytojams, perteikiant patirtį. Deja, šiandien mokykloje matome ne tiek mokytojų tarpusavio bendradarbiavimą, kiek aršią kovą dėl pamokų skaičiaus. Mažėjant mokinių skaičiui, ši kova taps dar aršesnė.

Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie profesinio kapitalo svarbą. Tai kapitalas, kurio niekas kitas tau negali nei perduoti, nei parduoti. Jis susideda iš trijų dalių. Pirmiausia – tai žinios, gebėjimai, kompetencijos. Antra – socialinis kapitalas. Kitaip sakant, socialiniai kontaktai, užmegzti pasitikėjimo tinklai. Trečia – sprendimų priėmimo laisvė. Kuo daugiau turi profesinės autonomijos, tuo profesinis kapitalas yra didesnis.

Profesinis kapitalas yra kiekvieno švietimo sistemos dalyvio asmeninė atsakomybė. Kita vertus, tai vienas svarbiausių valstybės išteklių, nuo kurių tiesiogiai priklauso jos ateitis. Sėkmingas švietimo sistemos darbas – tai gebėjimas didinti profesinį kapitalą ir vaisingai išnaudoti jau turimus jo išteklius.

Profesinio kapitalo auginimas prasideda jau nuo mokytojo parengimo proceso. Kaip pasiekti, kad į mokyklas patektų tik motyvuoti ir kūrybiški mokytojai?

Blogiausia tai, kad mes net negalime pasakyti tiksliai, kaip Lietuvoje ruošiame mokytojus, nes viskas išblaškyta po kolegijas, universitetus. Vieni laikosi nuostatos, kad mokytojas privalo turėti magistro kvalifikaciją, kiti tvirtina, kad pakanka išsilavinimo kolegijoje. Vienose švietimo įstaigose daugiau dėmesio skiriama praktikai, kitur – viskas orientuota į teoriją. Jei galvotume apie bendrąjį gėrį, o ne apie institucinius interesus, norą sukurti kuo daugiau patrauklių programų ir pritraukti studentų, tai turėtume sutelkti visas turimas pajėgas ir kasmet parengti po 50 ar 100 jaunų pedagogų, kurie gautų viską, kas geriausia, kurie būtų kruopščiai atrinkti ir norėtų ne vien tik gauti aukštojo mokslo diplomą, bet svajotų apie darbą mokykloje. Deja, šiandien šioje srityje bendradarbiavimo labai trūksta.

Jau aštuoneri metai įgyvendiname programą „Renkuosi mokyti!“ Tai vienas iš būdų, kaip į mokyklas pritraukti tuos, kurie gali įgyvendinti pokyčius, prisidėti prie vaikų kūrybiškumo ugdymo. Ypatingą dėmesį skiriame programos dalyvių atrankai. Svarbiausias kriterijus – žmogaus orientacija į kitą žmogų, dialogiškumas. Aišku, labai svarbu vertybinė orientacija, išprusimas, platus akiratis, tačiau be gebėjimo įsiklausyti į kitą negalima būti geru mokytoju. Tai svarbiau nei visos tos žinios, kurias studentas įgyja bakalauro ar net magistro studijų metu.

Dėkui už pokalbį. Jis tikrai ne paskutinis, nes klausimų lieka kur kas daugiau nei atsakymų. Nors pokalbį pradėjome teze, kad nėra teisinga kalbėti apie mokyklų krizę, bet, kaip išryškėjo pokalbyje, problemų, iššūkių tikrai netrūksta. Svarbu ir tai, kad apie tai garsiai kalbame, nes problemos įvardijimas – tai jau žingsnis jos sprendimo link.

Šaltinis čia

Atsakyti