Pastaruoju metu teko daug ir įtemptai galvoti apie vidinio kūrybiškumo išlaisvinimą pamokoje: tiek mokytojo, tiek mokinio, tiek visos klasės kaip vieneto. Kai ištrūkstame iš įpročio, išmokto modelio ir lūkesčio formato, prikeliame sumigusias kūrybines galias, kurios iš nuostabos sušilusios sutirpsta ir upeliais suteka į širdis. Jose užgimsta bendra kūrybinė sąmonė.

Įkvėpimas užvaldo grupę ir idealiame procese gimsta sujungto talento, išmonės, drąsos ir darbo vaisiai. Kūrybiškos iniciatyvos yra pirminis švietėjiškasis tikslas, nes jis nesusiaurėja ties mokomuoju dalyku, o išsiplėčia į gerąjį žmogų – visuomenišką, novatorišką, altruistišką, gražų ir protingą. Šiuolaikinė pedagogika jau ne pirmą dešimtmetį kloja pamatus kūrybinėms dirbtuvėms pamokoje, ragina nebepurtyti senų vadovėlių dulkių, o atsisakyti morališkai pasenusių mokymo būdų, vietoje jų ieškoti dialogo, variacijų ir įkvėpimo.

Paviršiuje kūryba visada geidžiama ir vertinama, bet realybėje jos vieta nusiritusi žemai. Kol teorija papunkčiui brauko kūrybos kryptis ir matuoja erdves, į kurias ji privalo sutilpti, praktika tyli. Mokykla atveria langus kerotis šakoms į dangų, bet vos sujudinus jos stogą mikliai suguldo į prokrusto lovas ir nukapoja galūnes. Kūrybos čia skaudžiai mažai, nes ji reikalauja pasitikėjimo, o jo mes neturime. Galbūt esame per daug nusivylę, bet greičiausiai dar nė karto ir nepamėginome rimčiau iškišti nosies.

Dvylika metų mokykloje auga žmogus, bet gyvo proceso juose nėra, tik kelią iki ir kelią po nušviečiantys švyturiai – visos mokykliškosios pabaigos – testai ir egzaminai. Graibom nuo dugno energiją ir prisimerkę, monotonišku, bet tvirtu žingsniu vedame ugdytinius spingsulės link. Gal ir gresia šioks toks nuovargis, grupinė melancholija, svajingas užsimiršimas ar pavienis atsiribojimas vidiniam snauduliui, bet tik jau ne chaotiškas žaidimas šalikelėje.

Instrukcija ir pakartojimas. Kartu. Po vieną. Žodžiu ir raštu. Dabar jau tikrai viskas aišku. Kas norėjo – pasiėmė, kas tingėjo, tas ir neėmė. Yra tokia kryptis beribiam nesamonių raizgalyne, o jos tolimam gale – sirpsta sunokę vaisiai, kuriais išalkęs ir išsekęs nuo kelionės sočiai atsivaišinsi. Taip ir nepakylam nuo žvake plevenančio stalo, žingsniuodami liniuote subraižytame minčių žemėlapyje. Pilam į formeles, gludinam kampus ir auga mūsų vidujinės pažangios vidutinybės. Vis dar romantiškai tikime, kad talentingieji ekscentrikai Lordai Baironai užgimsta motinos įsčiose, o ne mokykloje. O be to, jie visi jau seniai sugimė ir numirė. Į sistemą pasibeldžia šiuolaikiniai vaikai, meiliai paklusę pamokos tylai palieka mokyklą dėkingi ir kažką išmokę.

Taip, visa ta pakuotė, kuria žmogus aprūpinamas ankstyvame amžiuje, yra iš pasaulio aukso fondų. Jos turtai akina ir įpareigoja. Mokinio netobuli vidiniai resursai ir jo nejauki ekspresija niekada negalės konkuruoti su ta neišsenkančia lobių skrynia. Bet žmogus greit pavargsta imti, jis turi poreikį duoti, mokytis per patirtį.

Šiandienos mokytojo atsakomybė yra nebe išdėstyti, bet išgyventi pamoką su savo mokiniais, taip išpildant šventą mokytojišką misiją auginti žmogiškąjį potencialą: aktyvų pilietį, efektyvų darbuotoją, žaidžiantį tėvą, mylintį sutuoktinį, intuityvų draugą, mąstantį, kuriantį ir svarbiausia laimingą žmogų. Kai pagaliau mokykla atsikratys netobulumo baimės, kai nutrūks įtempta tarnystės styga ir tyloje plaks širdžių ritmas, tada mes pradėsime pamoką.

Šaltinis čia