„Nuo mokytojo priklauso tautos laisvė. Todėl jis turi būti laisvesnis už visus. Mokytojų bendruomenė, pažadinta rūpesčio vaiku, gali keisti valstybę ir jos ateitį.“ / M. Lukšienė/

Mokytojas – lyderis, jo laisvas apsisprendimas, kad pamokų stebėjimas – neišvengiamas ugdymo procese kaip būdas dalintis patirtimi, puiki galimybė mokytis bendradarbiaujant, turėtų būti vienas iš pagrindinių moralinių įsipareigojimų savo mokyklos ir visai švietimo bendruomenei. Turėtų būti… O kaip vis dėlto yra iš tikrųjų?
Deja, bet pamokų stebėjimas – mokytojus vis dar gąsdinantis procesas. Taip yra todėl, kad didelę dalį mokytojų „persekioja“ ne tokios ir tolimos praeities šešėliai. Kadangi esu vyresnės kartos mokytoja, „paragavusi“, kas yra vizitacija, frontalinis patikrinimas, inspektavimas ir kitoks mokyklų tikrinimas, žinau, kaip buvo stebimos mokytojų pamokos ieškant net ne dalykinių, o labiau ideologinių klaidų ar „visokio“ ugdymo (pvz., ateistinio, internacionalinio ir kt.), tik niekada neteko išgirsti klausimo, o kokia nauda iš to stebėjimo ir vertinimo mokiniams.

Visa publikacija čia.