Dabartiniame pasaulyje švietimui keliami ypač dideli reikalavimai. Lietuvoje dažnai kalbama apie švietimo krizes, prastus mokinių gebėjimus, mokytojų kompetencijų spragas, išreiškiamas nepasitenkinimas nepateisintais lūkesčiais ir panašiai. Tačiau mokyklos misija neturėtų būti vytis ar pranokti sparčiai kintantį technologinį pasaulį, ko iš jos dažniausiai ir reikalaujama. Ji turėtų atverti mokiniams pasaulį, kurį užgožia šiuolaikinė dinamika ir technologijos.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis neseniai svarstė klausimą „Ko šiandien turime mokyti vaikus mokyklose?“ Jis paminėjo, kad „Mūsų vaikai, norėdami užsitikrinti solidžias pajamas visam gyvenimui, turi išmokti tai, ko negali padaryti mašinos“. Jau esantys sukurti robotai, kurie net kalbasi su klientais. Tačiau tai, ko robotai dar negali padaryti, yra žmogiškieji įgūdžiai – kūrybiškumas, intuicija, derybiniai įgūdžiai. Tad švietimo sistemoje reikia vaikus mokyti, kaip jiems „reikės išgyventi, ugdant jų verslumą ir kūrybiškumą“. Dargio mintis yra gana įprasta, ir ji nieko nebestebina. „Kūrybiškumas“ jau įrašytas kaip ryškiausias žodis tarp švietimo tikslų. Tačiau Dargio pasisakymas atskleidžia kitą tokio švietimo pusę. Čia kalbama apie švietimą pasauliui, kuriame robotai yra pagrindiniai žmogaus konkurentai. Kalbama apie pasaulį, kuriame žmogus turi išgyventi ir išlikti negailestingos ekonominės konkurencijos sąlygomis. Net jei tai ir lakoniškas pasakymas, jis skatina svarstyti, kokį ateities žmogų mokykla turėtų formuoti?

Straipsnis skelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“.
Tekstą skaityti čia