Savo žymiojoje knygoje „Ortodoksija“ Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, kad pamišimas keroja ne vaizduotėje, o proto dirvoje. Anot jo, beprotis nėra žmogus, kuris neteko proto, tačiau žmogus, kuris neteko visko, išskyrus protą. Beprotis nėra tas, kuris trokšta galva pasiekti padanges. Beprotis esą yra tas, kuris visas padanges stengiasi sutalpinti savo galvoje.
Prisiminiau šias anglų klasiko mintis skaitydamas Jurgos Vilės ir Linos Itangaki knygą „Sibiro haiku“, o tiksliau – mąstydamas apie pagrindinį jos veikėją – berniuką Algiuką, kuriam teko patirti Sibiro kančias ir našlaičių traukiniu sugrįžti jau į pasikeitusią, okupantų nuniokotą ir prispaustą Lietuvą. Plačiau…
Monikos Vaicenavičienės knygos „Per balas link aušros“ viršelis
„Kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones?“ – šis mokinių užduotas klausimas mane persekioja nuo pat pirmosios mokykloje vestos istorijos pamokos. Šis klausimas yra esminis, nes atskleidžia, kad istorijos dėstymas negali prasidėti nuo datų, iškilių asmenybių įsiminimo ar svarbiausių įvykių aptarimo. Pirmiausia turime suvokti, kodėl to apskritai reikia.
Trumpą ir tikslų atsakymą į šį klausimą yra pateikęs Marcelijus Martinaitis, kuris rašė, kad nežinosi, kur ir ko eini, jei nesuprasi, iš kur išėjai. „Esi tas, kuris yra išėjęs“, – apibendrino poetas. Panašiai yra atsiliepęs ir žydų filosofas Martinas Buberis, kuris ketvirtajame dešimtmetyje griežtai sureagavo į svarstymus, kad gal geresnė strategija yra užmarštis, kuri leistų pradėti viską nuo švaraus pirmojo lapo, neslegiamiems praeities, kuri tapo didžiule našta po Holokausto. Tačiau tada, kaip rašė M. Buberis, žydai be istorijos nebegalės paaiškinti, kodėl jiems tokia svarbi yra Jeruzalė, kodėl jiems apskritai reikėjo toje, o ne kurioje kitoje vietoje siekti sukurti savo nepriklausomą valstybę. Istorija, kitaip tariant, tampa ne našta, susiaurinančia mūsų pasirinkimo galimybes, tačiau tų pasirinkimų įprasminimu, orientyru, padedančiu susivokti laike ir erdvėje. Anot M. Buberio, istorinei atminčiai svarbu ne tai, kad atsimename konkrečius įvykius, o tai, kaip juos atsimename, t. y. kokių nuostatų laikomės jų atžvilgiu.
Į klausimą, kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones, puikų atsakymą pateikia ir nuostabi Monikos Vaicenavičienės knyga „Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“. Plačiau…
Nėra įdomesnio dalyko už nėrimą gilyn. Žinoma, gelmių esti visokių. Bet vis viena – ar tai būtų jūros, dangaus, asmeninė, tiriamo objekto – gelmė labai vilioja, nes ten tikiesi rasiąs kažką ypatingai svarbaus, padėsiančio suvokti esmę, patirti pirminio šaltinio dovanojamą atsakymą. Dažniausiai kalbama apie išsigryninimą, išskaidrėjimą, dvasinį nubudimą, nušvitimą, ir taip tarsi nusakoma būsena, kurią gali išgyventi žmogus, mėginantis atskleisti paslaptis, nepavaldžias kūnui. Bet ar tikrai dvasiniai dalykai yra atskirti nuo kūno, o pastarasis – visiškai nereikalingas balastas, šarvas, didžioji kliūtis kelyje į tą kažką, kas, neva, yra geriau, gražiau, tobuliau ir siektina? Plačiau…
Pirmąjį pasaulinį karą, bolševikų revoliuciją ir po jos sekusį terorą, Leningrado blokadą ir sovietinio karingojo ateizmo metus išgyvenusi vyskupo Motiejaus Valančiaus 1864 m. išleista bažnytinių giesmių knyga, vadinamoji „Kantyčka“, po daugiau nei šimtmetį trukusių klajonių grįžo į Lietuvą. Plačiau…
Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje balandžio 4 d. bus eksponuojamas Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalas. Tai jau tradicija tapęs renginys, kurio metu Lietuvos gyventojai kviečiami susipažinti su pirmąja spausdinta lietuviška knyga. Plačiau…
Įvairioms užsienio lietuvių mokyklų neformalioms lituanistinio švietimo veikloms Švietimo ir mokslo ministerija šiemet skyrė apie 160 tūkst. Eurų. Daugiausia lėšų atiteks mokinių vasaros stovykloms, edukaciniams-kultūriniams renginiams, pažintinėms kelionėms Lietuvoje, lietuviškų mokyklų mokytojų kvalifikacijai tobulinti ir kitoms mokyklų reikmėms.
Užsienio lietuviškų mokyklų neformaliojo lituanistinio švietimo projektų konkursą ŠMM organizuoja kasmet. Juo siekiama skatinti užsienio lietuvius, lietuvių kilmės užsieniečius ir užsieniečius mokytis lietuvių kalbos, Lietuvos valstybės istorijos, kultūros, pažinti Lietuvą, taip pat sudaryti sąlygas saviraiškai lietuvių kalba, stiprinti ir puoselėti lietuvybę. Plačiau…
Kaip suderinti discipliną ir kūrybingumą? Kaip vaikui neapriboti mąstymo atvirumo? Tokius klausimus savo mokymuose tėvams vizionieriams kelia filosofas Kristupas Sabolius. Pats būdamas tėvas ir turėdamas galimybę mokytis iš savo vaiko, jis dalijasi teorine ir praktine patirtimi su kitais tėvais, susidūrusiais su vaiko vaizduotės ugdymo problematika. Šiame pokalbyje jis svarsto įpročių permąstymo kiekvienai naujai kartai reikšmę ir primena, kad būtent vaizduotės plėtojimas suteikia galimybių matyti naujų perspektyvų. Plačiau…
Vertėjas – tai tas „už kadro“, o tiksliau „už raidžių“ pasislėpęs žmogus, prakalbinęs knygą mūsų gimtąja kalba. Pirmajam pokalbiui pasikvietėme pasirodyti ir pasišnekučiuoti vaikų ir jaunimo literatūros vertėją iš suomių ir estų kalbų, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narę Viltarę Mickevičienę (vertimus pasirašančią Urbaitės pavarde). Plačiau…
Tautinis lietuvių atgimimas pirmiausia siejamas su Kaunu ar Seinais, tačiau ne mažiau svarbus, o gal ir svarbesnis šiame procese buvo Vilnius – istorinė sostinė, kurioje XIX ir XX a. sandūroje buvo reta išgirsti kalbant lietuviškai. Tačiau Vilniuje pradėję burtis inteligentai miesto veidą ir dvasią keitė iš esmės. Plačiau…
Paieška svetainėje
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.
