Lukas Miknevičius. Pamatus Lietuvai klojo drąsiai ir gudriai

Tautinis lietuvių atgimimas pirmiausia siejamas su Kaunu ar Seinais, tačiau ne mažiau svarbus, o gal ir svarbesnis šiame procese buvo Vilnius – istorinė sostinė, kurioje XIX ir XX a. sandūroje buvo reta išgirsti kalbant lietuviškai. Tačiau Vilniuje pradėję burtis inteligentai miesto veidą ir dvasią keitė iš esmės.

„XIX a. pabaigoje tarp lietuvių inteligentijos atsiranda pozicija, kad reikia keltis į Vilnių ir ten dirbti valstybingumo klausimais. Buvo parodyti keli pavyzdžiai, procesas judėjo vis sparčiau, ir visa tai galiausiai atvedė prie Nepriklausomybės Akto paskelbimo“, – VŽ sako dr. Rimantas Miknys, Istorijos instituto vadovas.

Vilniaus apaštalai

Pasak dr. Miknio, aktyvesnio lietuvių inteligentijos judėjimo Vilniuje pradžia dera laikyti vadinamąją Dvylikos Vilniaus apaštalų draugiją, kuri būrėsi apie Šv. Mykolo bažnyčią. 1985-aisiais įkurta draugija taip pavadinta dėl sudėties: iš pradžių ją sudarė 12 narių vyrų, vėliau draugija plėtėsi, joje atsirado ir moterų.

„Tai buvo nelegali draugija, jos nariai buvo sekami ir persekiojami, tai rodo ir išlikusios carinės Rusijos bylos. Tačiau svarbu, kad ji veikė kaip tam tikro tautinio atgimimo struktūra. Ne tik platino draudžiamą lietuvišką spaudą, bet aiškiai formulavo valstybingumo idėjas“, – pasakoja dr. Miknys.

Nuo 1896 m. Vilniuje rinkosi ir varpininkai, jie ne tik derino „Varpo“ leidybos reikalus, bet ir kūrė kultūrinio bei politinio Lietuvos gyvenimo projekcijas. Būtent varpininkai ėmė akcentuoti, kad reikia keltis į Vilnių ir istorinę sostinę paversti lietuvių veikimo centru. Dr. Miknys vardija, kad tuo metu svarbiausi Vilniaus inteligentijos veikėjai buvo broliai Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai, Andrius Domaševičius, Vladas Sirutavičius ir kiti.

Gamykla gamino lietuvius

Visgi viena kertinių tautinio atgimimo figūrų buvo Petras Vileišis. Po mokslų ir darbo Rusijoje į Vilnių grįžęs inžinierius ėmė supirkti žemes, ant kurių pastatė žemės ūkio padargų gamyklą. Dr. Miknys šypsosi, kad šis projektas nuo pradžių buvo pasmerktas nesėkmei, jei vertinsime iš finansinės perspektyvos. Tačiau panašu, kad ne ji p. Vileišiui buvo svarbiausia.

Visas verslas to meto Vilniuje buvo sutelktas žydų, lenkų ir rusų rankose, gamyklos veiklai reikalingi specialistai taip pat buvo šių tautybių. Todėl jie netiko Petrui Vileišiui.

„Nežinau, ar jis buvo pasidaręs kokius nors finansinius skaičiavimus. Bet žiūrint, kaip ta gamykla veikė, kaip buvo organizuota, beveik neįmanoma kalbėti apie kokią nors pridėtinę vertę duodantį verslo planą“, – svarsto dr. Miknys. Jis pasakoja, kad žemės ūkio padargų gamyklą P. Vileišis naudojo kaip priemonę lietuviškai kalbančius valstiečius paversti miestiečiais. Tad mokėjimas kalbėti lietuviškai, o ne valdyti mechanizmus, buvo pagrindinis kriterijus priimant į darbą. Nieko keisto, kad gamykla ilgainiui bankrutavo.

„Įsivaizduokite, tie lietuviškai kalbantys vargšai valstiečiai buvo atvežami į miestą ir įbrukami į gyvenimą, kurio gyventi jie nemokėjo. Reikėjo mokyti juos pačius, jų vaikus, reikėjo statyti mokyklas. Iš tų valstiečių reikėjo išugdyti specialistus, bet pasirodė, kad tai nėra taip lengva. Kitaip tariant, P. Vileišio gamykla gamino ne ūkio techniką, o lietuvius, gyvenančius Vilniuje“, – aiškina dr. Miknys. Anot jo, tokį veiklos modelį inžinierius galėjo nusižiūrėti nuo lietuvių draugijos Varšuvoje parengtos lietuvių tautinio atgimimo programos, kurios pagrindinis autorius buvo Vincas Kudirka. Šioje trumpoje, bet, pasak istoriko, itin reikšmingoje programoje buvo formuluojama, kad lietuvybė pirmiausia skatinama per kultūrinę veiklą. Antrame punkte buvo nurodoma ekonominė veikla, kuria uždirbami pinigai turi būti naudojami kultūrinei veiklai finansuoti.

„Būtent tą antrąjį punktą ir stengėsi įgyvendinti P. Vileišis“, – teigia dr. Miknys.

Nebijojo blefuoti

Anot istoriko, tuo metu į Vilnių ėmė keltis mokslus užsienyje baigę gydytojai, teisininkai, o kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas ir caro valdžia ėmė daryti įvairių nuolaidų, Vilniuje jau buvo pakankamai stiprios inteligentijos, vis drąsiau keliančios nepriklausomybės idėjas.

Garsiai buvo kalbama apie platesnę autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau, dr. Miknio teigimu, visi suprato, kad tai nėra galutinis tikslas: „Buvo artimieji ir tolimieji tikslai. Pirmiausia – autonomija, o galutinis siekis – „neprigulminga“ Lietuva. Tą siekį bene aiškiausiai formulavo Povilas Višinskis, šalia jo buvo ir Kazys Grinius.“ P. Višinskį pašnekovas vadina neeilinio talento politiku, kurį nuo dar reikšmingesnių darbų sustabdė tik ankstyva mintis.

„P. Višinskis turėjo retą talentą kalbėti masėms suprantama kalba. Jis leido knygeles, kuriose tokia kalba aiškino, kas yra konstitucija, savivalda, politinės sistemos. Tai buvo nuoseklus tautos ruošimas nepriklausomai valstybei“, – aiškina dr. Miknys.

Pasak jo, apie nepriklausomybę svajojantys lietuvių inteligentijos ir politikos veikėjai suprato, kad norint turėti savo valstybę, pirmiausia reikia įrodyti, kad tokia valstybė egzistavo seniau. To buvo siekiama įvairiais būdais, kartais veikiant itin subtiliai. Pavyzdžiui, Rusijos ministrui pirmininkui buvo siunčiamas Jono Basanavičiaus ir kitų pasirašytas raštas, kuriame primenama, kad Lietuva turėjo savo valstybę, vadintą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, ir prašoma, kad Rusijos caras prie visų savo titulų šalia Suomijos kunigaikščio ar Lenkijos karaliaus įsirašytų ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą.

„Ką tai reiškia? Jei yra titulas, vadinasi, yra ir užimta valstybė, kuri susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali susigrąžinti nepriklausomybę. Pasaulio praktikoje buvo tokių pavyzdžių, egzistavo vadinamoji istorinės valstybės pripažinimo teisė, kuria lietuviai ir bandė naudotis. J. Basanavičius šiuo požiūriu buvo labai įžvalgus“, – kalba dr. Miknys.

Panašiai veikė ir P. Višinskis. Kreipdamasis į įtakingą to meto Rusijos kadetų partiją jis įrodinėjo, kad Lietuva turi teisę kelti autonomijos klausimus, nes apie tai esą kalbėta net Vienos kongrese, kuriamai Lenkijai buvo suteiktas autonominės karalystės statusas, o Lietuvai liepta truputį palaukti.

„Pats su kolegomis kadaise ieškojau kokių nors slaptų Vienos kongreso protokolų, kurie patvirtintų tokius P. Višinskio teiginius, bet, žinoma, nieko neradau. Panašu, kad jis tiesiog blefavo – o kas gi patikrins?” – svarsto istorikas.

Pajutę laisvę nebesustojo

Matydama augantį nepasitenkinimą ir bruzdėjimą, caro valdžia nusprendė kiek atleisti vadžias: panaikino lietuviškos spaudos draudimą, suteikė galimybę į Rusijos Dūmą rinkti savo atstovus. Bet visi suprato, kad tai tebuvo bandymas gelbėti vis labiau šlyjantį režimą. Priespaudoje veikusi lietuvių inteligentija, pajutusi laisvėjančius pančius, dar labiau sustiprėjo, tad pokyčiai vyko žaibiškai.

Kai buvo panaikintas spaudos draudimas, lietuviška periodika išgyveno tikrą sprogimą. Itin reikšmingą vaidmenį atliko buvusių Vilniaus apaštalų pradedamas leisti dienraštis „Vilniaus žinios“, aplink kurį būrėsi įtakingiausi sostinės inteligentijos veikėjai ir kuriame paskelbta apie rengiamą tautos atstovų suvažiavimą.

„Galiausiai, kai tampa įmanoma šį tą padaryti savo rankomis, iškart sušaukiamas Didysis Vilniaus Seimas – pirmasis tokio masto renginys, kuriame aptariama Lietuvos būvio situacija ir brėžiamos ateities gairės“, – sako dr. Miknys.

1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime suformuluojamas Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje reikalavimas. Nors jis nebuvo įgyvendintas, visa tai galiausiai atvedė iki 1918-ųjų Vasario 16-osios, kai Pilies gatvėje buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai

• Šviestis, ryžtis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi.

• Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo.

• Autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai priklausyti prie to norės.

• Pirmučiausia reikalinga galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politines partijų ir pavienių asmenų pajėgas.

• O kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir kitas dabartines valdžios įstaigas.

 

verslo zinios