Vilnietę literatūrologę Viktoriją Šeiną, kaip ji pati sako, su Kaunu neturinčią jokių biografinių saitų, laikinoji sostinė buvo patraukusi ir įtraukusi daugiau nei dvejus metus. Tiek laiko ji rengė monografiją „Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“, kurią neseniai išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Plačiau…

Vasario 24 d. sukako lygiai 100 metų, kai gimė vaikų rašytoja, aktorė, redaktorė ir vertėja Aldona Liobytė-Paškevičienė (1915–1985). Kaip rašė savo autobiografijoje, „gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste. Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeisi nelaimingas.“
Plačiau…

Vienas pirmųjų žingsnių į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo siekis grąžinti lietuvių kalbai deramą svarbą valstybės gyvenime. Per labai trumpą laiką atgimstančioje valstybėje sukurti teisiniai valstybinės kalbos politikos pagrindai, įsteigtos kalbos planavimu, tvarkyba ir priežiūra besirūpinančios institucijos.
Plačiau…

Motiejus Strijkovskis (1547– apie 1593) – lenkų istorikas, poetas. Nuo 1564 m. gyveno LDK, buvo globojamas kunigaikščių Chodkevičių, Jurgio II Olelkaičio, Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio.
Plačiau…

Poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas Sigitas Parulskis vasario 10 dieną peržengė pusės šimto metų ribą. Apie tai ir apie kūrybą – jo interviu.
Plačiau…

Nacionalinio diktanto dalyviai rašė Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstą „Pokalbis“.
Plačiau…

Vienu iš labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ steigėju tapęs Andrius Mamontovas sekmadienį Vilniaus knygų mugėje dalinosi mintimis apie literatūros vaikų gyvenime svarbą.
Plačiau…

M. Eliade (1907-1986) – vienas žymiausių Rumunijos rašytojų, religijos istorikas, mitologijos tyrinėtojas, daugiau kaip 30-ies literatūrinių ir filosofinių knygų, išverstų į 18 pasaulio kalbų, autorius. Lietuvių skaitytojai su šiuo autoriumi yra pažįstami iš poros 1997 metais pasirodžiusių jo knygų: „Šventenybė ir pasaulietiškumas“ ir „Amžinojo sugrįžimo mitas“. Tačiau šis tekstas mums leis pažinti kiek kitokį M. Eliadę – kuris savo užsidegimą perdavė ne mokslo studijoms ar mistiniams romanams, o šviečiamajai publicistikai.
Plačiau…

Lietuviškojo teatro pradžia Vilniuje buvo slaptieji ir viešieji spektakliai, įėję į istoriją lietuviškųjų vakarų vardu. Balio Sruogos nuomone, lietuviškieji vakarai savo reikšme mūsų tautos atgimimui galėtų varžytis su rašytąja literatūra dėl pirmenybės: „Daug heroizmo, kančių ir pasišventimo pareikalavo lietuviška knyga, bet ar daug mažiau jų reikalavo lietuviškasai teatras – lietuviškieji vakarai?“ Jis tvirtino, kad lietuviškųjų vakarų teatras „šimteriopai“ buvo teatras tikra to žodžio prasme, davęs savo publikai tai, ką teatras duoda ir turi duoti.
Plačiau…