Nėra įdomesnio dalyko už nėrimą gilyn. Žinoma, gelmių esti visokių. Bet vis viena – ar tai būtų jūros, dangaus, asmeninė, tiriamo objekto – gelmė labai vilioja, nes ten tikiesi rasiąs kažką ypatingai svarbaus, padėsiančio suvokti esmę, patirti pirminio šaltinio dovanojamą atsakymą. Dažniausiai kalbama apie išsigryninimą, išskaidrėjimą, dvasinį nubudimą, nušvitimą, ir taip tarsi nusakoma būsena, kurią gali išgyventi žmogus, mėginantis atskleisti paslaptis, nepavaldžias kūnui. Bet ar tikrai dvasiniai dalykai yra atskirti nuo kūno, o pastarasis – visiškai nereikalingas balastas, šarvas, didžioji kliūtis kelyje į tą kažką, kas, neva, yra geriau, gražiau, tobuliau ir siektina?
Plačiau…

Kaip suderinti discipliną ir kūrybingumą? Kaip vaikui neapriboti mąstymo atvirumo? Tokius klausimus savo mokymuose tėvams vizionieriams kelia filosofas Kristupas Sabolius. Pats būdamas tėvas ir turėdamas galimybę mokytis iš savo vaiko, jis dalijasi teorine ir praktine patirtimi su kitais tėvais, susidūrusiais su vaiko vaizduotės ugdymo problematika. Šiame pokalbyje jis svarsto įpročių permąstymo kiekvienai naujai kartai reikšmę ir primena, kad būtent vaizduotės plėtojimas suteikia galimybių matyti naujų perspektyvų.
Plačiau…

Vertėjas – tai tas „už kadro“, o tiksliau „už raidžių“ pasislėpęs žmogus, prakalbinęs knygą mūsų gimtąja kalba. Pirmajam pokalbiui pasikvietėme pasirodyti ir pasišnekučiuoti vaikų ir jaunimo literatūros vertėją iš suomių ir estų kalbų, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narę Viltarę Mickevičienę (vertimus pasirašančią Urbaitės pavarde).
Plačiau…

Tautinis lietuvių atgimimas pirmiausia siejamas su Kaunu ar Seinais, tačiau ne mažiau svarbus, o gal ir svarbesnis šiame procese buvo Vilnius – istorinė sostinė, kurioje XIX ir XX a. sandūroje buvo reta išgirsti kalbant lietuviškai. Tačiau Vilniuje pradėję burtis inteligentai miesto veidą ir dvasią keitė iš esmės.
Plačiau…

Lietuvos teisininkas ir visuomenės veikėjas Mykolas Pijus Römeris 1922 m. rugpjūčio 2 d. dienoraštyje rašė: „Karas kaltas dėl visų mūsų nelaimių, bet kartu jam esame dėkingi už jaunų mūsų valstybių gyvavimą, už išsivadavimo ugnelę ir tai, kad galime kurti visi drauge ir savarankiškai, kad esame laisvi.“ (1) Karo veiksmai Lietuvos teritorijoje, vokiečių okupacija ir jos padariniai pakeitė lietuvių gyvenimą. Politinės aspiracijos ir siekis savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo audrose, kurioms praūžus teko gaivinti nualintą šalies ūkį. Karo patirtis atsispindėjo ir literatūros kūriniuose.
Plačiau…

Ketvirto praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje iškilo nauja lietuvių poetų karta. Gimnazijose kūrėsi literatų būreliai, pradedančiųjų eilėraščius spausdindavo moksleivių spauda, mezgėsi asmeninės pažintys. Iš šio sąjūdžio išaugę poetai – Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Mačernis ir Henrikas Nagys – lietuvių poezijos antologijoje „Žemė“ (Los Andželas, 1951 m.) buvo pristatyti kaip trečioji naujosios lietuvių poezijos karta. Jiems prigijo žemininkų vardas.
Plačiau…

„Dabar Lietuvoje per daug paviršutiniško šurmulio, mums trūksta intelektualinio gebėjimo analizuoti praeitį, dabartį ir vizionieriško žvilgsnio į ateitį, kokį turėjo W. Gombrowiczius“, – sako rašytojas Valdas Papievis. Viena įdomiausių pastarųjų metų verstinių knygų – lietuvių kilmės ir lenkų literatūros klasiko Witoldo Gombrowicziaus autobiografinis kūrinys „Lenkiški prisiminimai“.
Plačiau…

Parodos, kurioje eksponuojami Wislawos Szymborskos koliažiniai atvirukai, tikslas buvo priversti žmones stabtelėti ir pagalvoti, kad gal ji nėra viena iš tų nuobodžių rašytojų ar poetų, o jos poezija gali būti suprantama ne tik universiteto profesoriams, LRT KLASIKAI sako W. Szymborskos fondo prezidentas Michalas Rusinekas. „W. Szymborska turėjo labai stiprų humoro jausmą. Sakyčiau, šiek tiek britišką, labai sausą, ironišką. Šiuose koliažuose matyti, kad ji mėgo juokauti, jai labai patiko linksmintis“, – pasakoja buvęs Nobelio literatūros premijos laureatės sekretorius.
Plačiau…