Agnės Žagrakalytės tekstai – iš tų, kuriuos nesunku atpažinti. Prisimeni, ir galvoje jau dūksta įsižaidusi kalbėtoja. Spurda vaizdingomis žodžių papliūpomis, švelniai įmantrauja ir nerimauja: kalboje maišosi ir literatūriški krinolinai, ir, sakytum, tarpukarinis žodynas, ir buitiniuose pašnekesiuose pasitaikančios bjaurybės. Visokie „galvojau, nieko aš / negalvojau“ (p. 7) prasprūsta pro eilėraščius į prozą ir į interviu, kuriuos skaitydamas pagausi intonacijas, tikėdamas, kad jos – natūralios. Gali neįsidėmėti apie ką yra Žagrakalytės tekstas (pavyzdžiui, bande dessinée „Klara“ įsimena ne tiek dėl siužeto, problematikos, kiek dėl atlikimo), bet tikriausiai nesupainiosi autorystės. Be abejo, charakteringą raišką galima vertinti įvairiai, tačiau poetui ją suformuoti – išties svarbu.
Plačiau…