Eseistika šiandien yra tapusi ne vien literatūros, bet ir filosofijos, publicistikos, interneto, televizijos objektu, apskritai – sociokultūriniu reiškiniu šiuolaikinėje visuomenėje. Jei žvelgtume istoriškai, tai esė – nedidelės apimties prozos kūrinys, pasižymintis laisva kompozicija asmenine tema, kuri traktuojama subjektyviai ir dažniausiai nešibaigtai. Tačiau turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad ilgą laiką esė nebuvo vertinama kaip rimtas literatūrinis žanras.
Plačiau…

Kodėl nacionalinis saugumas jau nebus išskirtinis valstybės plėtros prioritetas? Pokalbis su Lietuvos edukologijos universiteto prorektore, į Švietimo ir mokslo ministres siūloma pedagoge Vilija Saliene. Daugiau laidų, komentarų ir straipsnių – www.iskauskas.lt, „Penki TV“ kanalu „YouTube“, paskyroje „Facebook“, portaluose www.penki.lt, www.alkas.lt, www.veidas.lt, www.lzinios.lt, regionų televizijose.
Plačiau…

„Iki šiol mokėjome jaustis vertingi ir unikalūs tik atsieję save nuo platesnių kontekstų, – paklausta apie nūdienos lituanistikos iššūkius, sako humanitarinių mokslų daktarė VU Lietuvių literatūros katedros docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė. – Atėjo metas išmokti pastebėti savo unikalumą ir neišsikirpus Lietuvos iš pasaulio žemėlapio“.
Plačiau…

„Per dieną laiškų rašymui Juozas Tumas-Vaižgantas skirdavo labai daug valandų. Jo laiškuose aptikau porą vietų, kur jis užsimena, kad per dieną atsakė į kelias dešimtis laiškų. Kai dvasinė vyresnybė „ištrėmė“ į Laižuvą, šiame užkampyje Vaižgantas rašė daug daugiau, nei gyvendamas Vilniuje ar Kaune. Jis buvo ištroškęs komunikacijos“, – sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkė dr. Aistė Kučinskienė. Ji daktaro disertacijoje nagrinėjo per 700 šio kunigo, rašytojo, publicisto, kritiko, visuomenininko laiškų.
Plačiau…

Knygų kaupti nereikia, nebent esame bibliofilai, juk net profesinė literatūra sensta, o dovanotas knygas saugome tik dėl įrašyto linkėjimo. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos Informacinių išteklių centro direktorė Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė. Anot jos, yra nemažai variantų, kur dėti pasenusias knygas, – jas galima nunešti į mainų lentyną, atiduoti bibliotekoms, net panaudoti interjere.
Plačiau…

Tarsi vaistai sovietmečiu visaip silpninamai lietuvių kalbai buvo 1976-aisiais pasirodę „Kalbos praktikos patarimai“. Daugybė į vieną vietą surinktų kalbos klaidų atrodė ir kaip visuomenės ligų sąvadas. Leidinio imtasi norint padėti lietuvių kalbai atsilaikyti, apsivalyti, atsitiesti.
Nuo „Kalbos praktikos patarimų“ (KPP) pasirodymo praėjo 40 metų. Kaip rengtas šis etapinis veikalas, koks buvo jo poveikis? Apie tai pasikalbėti pakvietėme jo sudarytoją kalbininką Aldoną Pupkį.
Plačiau…

Mokytis lietuvių kalbos reikia ne tik per lietuvių kalbos pamokas, bet ir mokantis kitų dalykų, teigia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Daiva Vaišnienė.
Plačiau…

Šventojo Rašto išmintis byloja, kad kas išgelbės vieną gyvybę, išgelbės visą pasaulį. Gelbstintis žmogus turi būti dvasiškai labai stiprus, nes visada reikia rinktis tarp savisaugos instinkto ir noro padėti kitam. Istorijoje būta daug kilniam tikslui pasiaukojusių žmonių, rizikavusių ne tik savo saugumu, bet ir gyvybe. Vienas iš jų – Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė (1896-1970). Hitlerinės okupacijos metais ji išgelbėjo ne vieną Vilniaus geto gyventoją, išsaugojo nuo sunaikinimo nemažai žydų tautos kultūros vertybių.
Plačiau…