Tarsi vaistai sovietmečiu visaip silpninamai lietuvių kalbai buvo 1976-aisiais pasirodę „Kalbos praktikos patarimai“. Daugybė į vieną vietą surinktų kalbos klaidų atrodė ir kaip visuomenės ligų sąvadas. Leidinio imtasi norint padėti lietuvių kalbai atsilaikyti, apsivalyti, atsitiesti.
Nuo „Kalbos praktikos patarimų“ (KPP) pasirodymo praėjo 40 metų. Kaip rengtas šis etapinis veikalas, koks buvo jo poveikis? Apie tai pasikalbėti pakvietėme jo sudarytoją kalbininką Aldoną Pupkį.
– Ar ilgai brendo sumanymas rengti tokį leidinį? Kapsėjo lašas po lašo?
– Ne taip ilgai, maždaug dvejus metus. Mat kai 1967 metų gruodžio 7 dieną Vilniuje susikūrė Lietuvių kalbos sekcija, jos nariai periodinėje spaudoje užsimojo plačiai rašyti kalbos praktikos klausimais, taisyti viešojoje vartosenoje suvešėjusias kalbos klaidas. Jų buvo pilna visur: toje pačioje spaudoje, įvairioje verstinėje ir originalioje literatūroje (gal išskyrus tik grožinius tekstus), aukštųjų mokyklų ir kitų švietimo grandžių leidiniuose ir auditorijose bei klasėse, radijo ir televizijos laidose ir kitur, – visur patyrėme rusybių antplūdį, didelį poveikį gramatikos sistemai, jautėme tikrą kalbos nuopuolį. Tarp tų gausių taisymų pasitaikydavo ir ne visada gerai apgalvotų, kartais subjektyvių teikinių, kuriems kiti kalbininkai ne visada pritardavo. Tad reikėjo tas rekomendacijas apibendrinti: surinkti į krūvą, apsvarstyti, nuspręsti, kur didelės klaidos, kur nedideli nesklandumai ar stiliaus pažeidimai. Subūrę KPP rengėjų grupę, dirbome išsijuosę, ilgai ir kantriai. Dirbant reikėjo remtis kokia nors teorija, pradžioje ją sukurti, paskui derinti teorinius teiginius su konkrečių kalbos faktų vertinimu. Darbas išėjo didelis, jo rezultatais ir vertinimu spaudoje buvome patenkinti, bet vis dėlto jautėme, kad jame dar nemaža kas tikslintina, tobulintina, gerintina.
– Sklaidant KPP kyla visokių minčių. Dėl vienų dalykų – naivi nuostaba: „Argi tikrai buvo taip kalbama, taip rašoma?!“ Regis, absurdiškiau nebūna. Tačiau ne vienu atveju tenka atsidusti: o štai šita šiukšlė tokia gaji, kad nė per 40 metų neiškuopėm. Kaip jūs jautėtės priešais klaidų jūrą?
– Tikrai buvo kalbama ir rašoma kaip tik taip. Surinkome didžiulę taisymų kartoteką, bet iš jos į Patarimus sudėjom tik nedidelę dalį. Pateko visokios basanoškės, budilnikai, grielkos, gruzčikai, koržikai, kurtkės, ploščiai, poloskos, sirnykai, zapekankos ir dešimtys kitų, kurie buvo retesni rašto kalboje, bet vešėte vešėjo prekių etiketėse, valgiaraščiuose, o iš ten kaip užkratai plito šnekamojoje kalboje (reikėjo nurodyti ir tinkamus jų pakaitus). Tiesa, dalies panašios vertės skolinių atsisakėme, į Patarimus nedėjom, pavyzdžiui, nepateko abstraktesnės reikšmės žodžiai nerazberucha, pokazanije, pokazucha, zajavlenije, zadanije ir pan. (beje, tada manėm, kad iš pasimokiusio žmogaus lūpų kažkaip nepatogu būtų tai išgirsti, bet dabar…). O iš visokių tų laikų vertinių (atsinešimų į darbą, savęs vedimų, atsakomybės nešimų, žodžių junginių su prielinksniu ant, prezidentės vėl suaktualinto ne prie ko, gausių vietininko klaidų – pagrinde, tame tarpe, visumoje – ir dešimčių kitų) ne vieną ir šiandien girdime ne tik kasdienėje šnekamojoje kalboje, bet ir iš Seimo narių, valstybės tarnautojų, visokių televizijos žvaigždžių ar žvaigždūnų lūpų.
Kaip jautėmės? Maža pasakyti – nekaip. Bet tokia buvo kalbos tikrovė ir su ja reikėjo ką nors daryti. Tad daugelis kiek dažniau vartojamų neteiktinų kalbos reiškinių ir buvo sudėta į Patarimus. Suprantama, tam tikra dalis tokių klaidų kultūrėjant visuomenei pamažu traukėsi iš vartosenos (rengdami Patarimų II leidimą nemaža tokių rusybių išbraukėme), bet ypač nejaukiai turėjai jaustis matydamas pažeidžiamą patį kalbos kamieną – jos gramatinę sandarą. Na, buvome tarsi kokie kalbos gydytojai, stengėmės visuomenei parodyti jos ligas, patarti, kaip derėtų nuo tokių dalykų gintis.
– Dauguma tada surašytų klaidų ir visokių kalbos negerumų – dėl rusų kalbos įtakos. Ar buvome tokie neatsparūs, ar tiesiog spaudimas buvo per didelis?
– Daugelis į KPP patekusių rekomendacijų buvo atsiradusios kaip tik dėl rusų kalbos įtakos. Bet ne visos, nes reikėjo persvarstyti ir dalį vartosenoje tebegyvų senųjų skolinių, atėjusių į lietuvių kalbą dar XVIII ar XIX amžiuje (daugiausia slavybės: daboti, mislyti, rūgoti ir pan., vienas kitas germanizmas), buvo ir prie bendrinės kalbos sistemos nepritampančių tarmybių (skaitlius, skaitlingas, suokalbis ir kt.), dar iš „Aušros“ laikų einančių dirbtinių žodžių (bedarbė, dvasiškis ir kt.). Sovietmečiu rusų kalbos poveikis iš tikrųjų buvo didžiulis, ir tai suprantama: kiekviena epocha kalboje palieka mažesnius ar ryškesnius savo ženklus. Seniau teko atlaikyti per bažnyčią ir dvarus einančią lenkų kalbos įtaką, caro laikais veržėsi rusų raštinės ir biurokratų žargonas, sovietinė okupacija taip pat paliko savo žymes. Buvome ir nelabai atsparūs toms visoms įtakoms, ir spaudimas ėjo didžiulis, tad apgalvota pagalba iš šalies ir turėjo padėti kalbai atsilaikyti. Tuometinė visuomenės raida Kremliaus buvo orientuojama į sovietinės liaudies kūrimą, valdžios remiama sociolingvistika nukreipta į tautų susiliejimą, tad apie tautinėms kalboms palankią savaiminės raidos politiką nebuvo įmanoma net kalbėti. Tokiomis aplinkybėmis bent kiek paveikti vartoseną stengėmės praktine savo veikla.
– Ar tikrai tada daug įsikišote į kalbos raidą?
– Kalbos raidos kalbininkai apskritai negali esmingai paveikti, gal gali daryti kiek poveikio tik bendrinės kalbos norminimui ir tvarkybai. Kad darytų jai kokią apčiuopiamesnę įtaką, turi sulaukti visuomenės pritarimo ir paramos. Mes tokią paramą turėjome didžiulę: žmonės norėjo apsiginti nuo prievartinio rusų kalbos skverbimosi ir neigiamo jos poveikio, matyti savo kalbą švaresnę ir taisyklingesnę. Kaip būtinasis darbo dėmuo buvo pastangos nuolat skatinti kuriamąsias kalbos galias, plačiau naudotis lietuvių kalbos stilistikos teikiamomis raiškos priemonėmis. Sėkmė lydėjo todėl, kad buvo pasirinkti tinkami kalbos norminimo principai, kalbos ugdymo metodai (užsimota kuo plačiau šviesti ir ugdyti visuomenę – paskaitomis, straipsniais spaudoje, radijo ir televizijos laidomis, kalbos šventėmis). Dirbdami stengėmės kiek galima išsaugoti sveiką gramatinę sandarą, lietuvių kalbos polinkius atitinkančią žodžių darybą, atidžiai derinome savo ir skolintinio žodyno santykius. Rėmėmės tikslingumo principu, kuris mums diktavo pripažinti tuos kitų kalbų elementus bendrinės kalbos vartosenoje, vietoj kurių savo kalboje neturėjome tinkamų pakaitų. Sąmoningai pasirinktas nuosaikusis vidurio kelias (pavyzdžiui, tarp savos ir tarptautinės leksikos) atliepė ir daugelio Europos kalbų patirtį.
– Kaip susitarėte dėl „mokslingumo“ lygmens praktiniame leidinyje?
– Kaip minėjau, pirmiausia susitarėme dėl tam tikrų teorinių principų, juos paskelbėme spaudoje, dėl jų daug diskutavome viešai ir tarpusavyje. Toliau reikėjo sudaryti patarimų pateikimo sistemą, dėl jos taip pat daug ginčijomės. Tiesa, turėjome prieškarinių pavyzdžių: iš kelių XX amžiuje parengtų taisymų knygelių autoritetingiausias buvo 1939 metais Lietuvių kalbos draugijos išleistas „Kalbos patarėjas“. Bet šiame žodynėlyje daugiausia taisyti žodyno dalykai, akivaizdūs skoliniai, šiek tiek žodžių sandaros atvejų, viena kita tarmybė, o visai mažai pateikta reikšmės vertinių ir gramatikos rekomendacijų. Antra vertus, iškart atsisakėme senojo vertinimo „negalima“ – „galima“, nes buvo akivaizdu, kad kalbos pažeidimai nėra vienos vertės – vieni būna dideli, esminiai, nesiderinantys su kalbos sistema, kiti nedideli. Palyginti su prieškariu, ryškus mūsų proveržis buvo vertinimo laipsnių sistemos sukūrimas – kalbos reiškiniai KPP vertinami pagal tris laipsnius: nevartotini (kalbos klaidos), geriau nevartotini (mažesni ar didesni kalbos normų pažeidimai) ir vartotini pasirinktinai su kitais atitinkamais reiškiniais (abu taisyklingi). Tai skatino kalbos taisymus arba rekomendacijas geriau diferencijuoti ir tiksliau leksikografiškai aprašyti. Dabar negalėčiau tvirtai sakyti, kad viskas mums tada gerai pasisekė, bet pirmasis blynas tikrai neprisvilo. Kai rengėme KPP II leidimą, jau turėjome sukaupę daugiau teorinės ir praktinės patirties, tad tas veikalas, išėjęs iš spaudos 1985 metais, ne vienu atveju buvo ir tobulesnis, be to, ir liberalesnis. Dar vienas teorinis ir leksikografinis šuolis padarytas rengiant trečiąjį KPP leidimą – jis pradėtas leisti atskiromis knygutėmis 2002 metais antrašte „Kalbos patarimai“.
– Tekstą rašėte šešiese. Kodėl šie žmonės?
– Teksto rašytojų grupę subūrėme pagal kalbinę kompetenciją. Į ją įėjo viena geriausių tų laikų morfologijos specialisčių Aldona Paulauskienė, žymus sintaksininkas Vitas Labutis, taip pat sintaksės tyrėjas, plačiai rašantis ir įvairiais kalbos praktikos klausimais Jonas Šukys, žinomas kanceliarinės kalbos ugdytojas Jonas Žemaitis, žymiausias anų laikų vardyno tyrėjas ir ugdytojas Aleksandras Vanagas. Nors buvau sudarytojas, ir man teko rašyti dalį teksto.
– Kaip girdėjau, tekstą parašėte gana greitai, bet atrodo, kad gerokai užtruko redagavimas?
– Taip, užtruko ilgokai, galima sakyti, kamavomės kelerius metus. O buvo taip. 1970 metų balandžio 3 dieną įvykusiame Patarimų rengėjų pasitarime galutinai sudarėme darbo grupę, pasiskirstėme darbais ir sėdome rašyti tekstų. Kitų metų vasarą pirminį variantą pateikė visi autoriai. Nelabai įsivaizduodami, kiek reikės gaišti laiko redagavimui, sudarėme sutartį su leidykla ir pažadėjome 1972 metų liepos 1 dieną pateikti jai galutinai parengtą darbą.
Kai pradėjome redagavimo darbus, – juose dalyvavo ir autoriai, ir specialiai sudaryta redaktorių kolegija, sužinojome, kad greitai turi išeiti naujas (antrasis) „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimas. Mes negalėjome leisti, kad mūsų leidinyje pateikiami tam tikrų kalbos reiškinių vertinimai ir kalbos normos galėtų ryškiau skirtis nuo išeisimo norminamojo žodyno normų. Teko derinti tuos dalykus su žodyno rengėjais ir tai atėmė daug laiko. Tie derinimo darbai nebuvo labai sklandūs (apie tai jau esu rašęs anksčiau; plačiau bus mano knygoje „Lietuvių kalbos sąjūdis atkurtosios nepriklausomybės priešaušriu 1968–1988 m.“, kuri išeis po kelių mėnesių). Turėjome kai ką peržiūrėti iš naujo, kviesti redaktoriais naujų žmonių.
Galiu pridurti, kad pirminėje redaktorių grupėje buvo Vytautas Ambrazas, Antanė Kučinskaitė ir Juozas Pikčilingis. Pradžioje net nebuvome išsirinkę vyriausiojo redaktoriaus. Per posėdžius daugiausia pirmininkaudavo Vytautas Ambrazas ir aš, o iškilus vyriausiojo klausimui tarpusavyje siūlydavom ir A. Kučinskaitę, ir A. Paulauskienę, bet nė viena nesutiko.
Kai išėjo tas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimas ir mums teko persvarstyti nemaža savo tekstų vietų, į redaktorius pakvietėme Rašytojų sąjungos atstovą, žinomą redaktorių Aleksandrą Žirgulį ir prof. Zigmą Zinkevičių. Pastarasis daug neatsikalbinėdamas sutiko imtis vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Šitaip ta komanda ir parengė galutinį Patarimų tekstą. Pridursiu, kad sprendimus dėl personalijų ir kitų svarbių klausimų priimdavo Respublikinė kalbos komisija, vienas iš Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos padalinių.
– Šiandien gana egzotiškai atrodo tuometės Kalbos komisijos priklausomybė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijai.
– Pirmiausia noriu atkreipti skaitytojų akis, kad ši komisija neturėjo nieko bendra su valdžios paskirtąja Lietuvių kalbos komisija, – tai buvo visuomeninė organizacija ir darbavosi savarankiškai. Ir KPP autoriai dirbo visuomeniniais pagrindais, bet jie iš leidyklos nors gavo honorarą už savo tekstus, o redaktoriai išvis negavo nė kapeikos. O kad mes buvome priversti glaustis prie kraštotyrininkų draugijos, nulėmė to meto aplinkybės. Pasibaigus karui atsirado mėginimų atkurti prieškarinę Lietuvių kalbos draugiją, bet valdžia nesileido į jokias kalbas (rusai tokios draugijos taigi neturėjo). Demaskavus Stalino asmenybės kultą ir prasidėjus tam tikram politiniam ideologinam atlydžiui, vėl kilo minčių burti lietuvių kalbos grynintojų ir gynėjų gretas, bet jų visi kratėsi, pažadėjo priimti tik Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija. Įkurtoji Lietuvių kalbos sekcija ir ėmėsi plačių kalbos tvarkybos ir ugdymo darbų. Šiandien, suprantama, ta priklausomybė atrodo egzotiškai, bet tokia buvo anuometinė tikrovė ir mes džiaugėmės bent prie kraštotyrininkų prisiglaudę.
– Norėčiau dar grįžti prie visuomenės rekacijos. Ar tikrai tuo metu niekas nepriešgyniavo, nesišiaušė prieš Lietuvių kalbos sekcijos veiklą? Kodėl dabar bandymai norminti kalbos dalykus tapatinami kone su žmogaus teisių pažeidinėjimais?
– Atvirkščiai, žmonės tada kone visuotinai priešinosi rusifikacijai, norėjo matyti savo kalbą švaresnę, taisyklingesnę ir turėti kokį autoritetingą darbą, kuriame greitai galėtų pasitikrinti rūpimų normų vertinimą. Jokio viešo priešgyniavimo, juolab šiaušimosi nebuvo – Patarimai spaudoje buvo sutikti entuziastingai ir visuotinai įvertinti teigiamai. Rašyta, kad juose apibendrinta daugelio metų lietuvių kalbos praktika, darbas leksikografiniu parengimu priartėjęs prie akademinių veikalų. Kad KPP turėjo didžiulį autoritetą, rodo ir tai, jog 1976 metais išėjusio darbo visi 25 tūkstančiai egzempliorių buvo išpirkti per kelias savaites. Jų populiarumą patvirtina ir tai, kad II leidimas (1985) buvo išleistas jau 35 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Kai kas kalba ne tik apie dabartinius, bet ir apie anuometinius žmogaus teisių pažeidimus, kažkokią policinę to meto kalbos tvarkybą, tačiau visai neįsivaizduoja anų metų darbo sąlygų, nesuvokia bendrinių kalbų istorijos ir jų raidos savitumų. Kaip tik sovietinis režimas pažeisdavo žmonių teises per prievartą brukdamas dvikalbystę, stumdamas lietuvių kalbą iš daugelio vartojimo sričių, atverdamas kelius šnekamosios kalbos kreolizacijai. Kiekvienas judesys lietuvių kalbos praktikoje sovietinės ideologijos saugotojų buvo sekamas su ypatinga atida, o mažiausias žingsnelis į šoną laikytas baisia nacionalizmo išraiška. Visus dvidešimt Kalbos sekcijos darbo metų daugelyje fronto linijų reikėjo gintis, nuolat įrodinėti savo teisę rūpintis lietuvių kalbos kultūra vis pabrėžiant, kad ir rusų kalba nuosekliai rūpinasi rusų kalbininkai. Savo veikloje mes nei ką kategoriškai draudėm, nei reikalavome bausti, o KPP – Patarimai, buvo ne koks didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, o patariamasis šaltinis visiems, kurie patys norėjo savo kalbą tobulinti. Kas nenorėjo, o tokių buvo nedaug, galėjo kalbėti kaip patinka ir kokia nori kalba.
Dabartiniai liberalieji mėginimai diegti žmonėms į sąmonę mintį, kad bet koks kalbos norminimas ir jos priežiūra paminantis žmogaus teises ir kalba esantis tik privatus kiekvieno žmogaus reikalas, kertasi su pačia visuomenine kalbos prigimtimi, viena iš svarbiausių jos funkcijų vienyti žmonių bendruomenę, o ne ją skirti ir fragmentuoti.
– KPP po ranka pasidėjo redaktoriai, stilistai, žurnalistai, mokytojai. Kada pamatėte savo triūso vaisius? Gal kai ką įžvelgti įmanoma tik dabar – ilgalaikio leidinio poveikio įrodymus?
– Patarimai redakcijose, leidyklose, mokyklose ir kitur buvo tapę parankine knyga. Ne vienoje įstaigoje teko matyti juos gerokai suskaitytus, prikaišiotus visokių žymeklių, prirašytus pastabų. O poveikį buvo galima pamatyti greitai, vos po kelerių metų. Šią vasarą atostogaujant netyčia teko perskaityti kelias verstines 8-ame dešimtmetyje išleistas grožinės literatūros knygas. Iki 1976-ųjų išėjusiuose vertimuose radau nemaža KPP nurodytų neteiktinų kalbos avejų, o vėliau išspausdintose knygose tokių pasitaikydavo vos vienas kitas.
Suprantama, KPP poveikis dar padidėjo išleidus II leidimą. Juo dar ilgai buvo vadovaujamasi, jis tapo III leidimo („Kalbos patarimų“) pagrindu, juo remiamasi ir šį darbą dirbant toliau. Dabar matyti, kad nemaža anuomet taisytų dalykų, pavyzdžiui, slaviškų skolinių, verstinių žodžių reikšmių ar nevykusių darinių, šiandien nebevartojami, taigi nebeaktualūs, išgyvendinti. Bet dabar kiti laikai, kitos visuomenės gyvenimo ir kalbos vartojimo sąlygos, atsirado ir nuolat atsiranda naujų, niekad neaptartų ir neįvertintų kalbos reiškinių. Tad ir kalbos vartotojų santykis su pirmaisiais leidimais dabar jau kitoks, ir apie tai reikia be pykčio kalbėti ir diskutuoti. Tikiuosi, kad ta nuo 1976 metų einanti kalbos norminimo ir ugdymo gija tebėra gyva ir teikia daug pamąstymų apie šiandieninę bendrinės lietuvių kalbos būklę ir jos raidos perspektyvas.
Pokalbį spaudai parengė Audrius Musteikis
