Toks klausimas galėjo kilti šių metų lapkričio 21 d. klausantis Seime svarstomų įstatymų projektų dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudėties ir tos institucijos pirmininko tvirtinimo. Žinoma, kaip dažnai esti, tarp komisijos darbų ir apskritai bene dabar „svarbiausių“ valstybės dvasinio ir politinio gyvenimo klausimų vėl iškilo trijų lietuvių kalbos abėcėlei svetimų raidžių W, Q ir X rašymo klausimas Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose.

Kadangi kai kieno vis dar norima per Valstybinę lietuvių kalbos komisiją gauti pritarimą be jokių apribojimų tas raides rašyti į pagrindinį piliečių pasų puslapį ir tapatybės korteles, įvairiomis progomis stengiamasi pateikti „svarių“ argumentų tų raidžių naudai. Bet tais atvejais dažniausiai nuvažiuojama į lankas, ir diletantiškumas kalbos klausimais ima lietis per kraštus.

Paklydus tarp dviejų pušų

Tą „Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką“ gal Seimo posėdyje, gal kiek anksčiau išrado jaunasis (liberal)konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Jis ne nuo vakar visaip stengiasi rasti argumentų toms raidėms pateisinti piliečių paso pirmame puslapyje, nors tie argumentai nebūna labai pagrįsti ar įtikinami. Šį kartą Seimo posėdyje pasitelkta jau anksčiau kai kieno eksploatuota viena gramatika.

Bet juk nėra tokios gramatikos, „Didžiosios“, pone Gabrieliau, – atsakingam seimūnui derėjo kalbėti bent apie „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“. O tai, kas kartais vadinama akademine „Lietuvių kalbos gramatika“, taip pat ne tas: tritomėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ abėcėlės nėra. Suprantama, ne specialistui čia susipainioti nėra kokia didžiulė nuodėmė, bet kai viena ar kita gramatika tampa tų trijų raidžių teisinimo įrankiu, teisiniu požiūriu nėra visai korektiška.

Štai kaip partijos pirmininkas kalbėjo Seimo posėdyje apie „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ išnašoje pateiktą nuomonę (čia ir toliau cituojama iš Seimo posėdžio stenogramos):

„Štai šioje gramatikoje, 19 jos puslapyje, yra tokia išnaša: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: q, x, w, kiek rečiau ä, ö, ü, kitos.“ […]. Perskaitęs šią mokslinę knygą, pamatęs joje įrašytą leidimą vartoti raides, aš nuėjau pas mokslininkus paklausti jų nuomonės, sakau, gerbiami mokslininkai, jūs man paaiškinkite, tai dabar, kodėl jūs patys, redagavę štai šią fantastišką knygą, įrašę joje raides, kurias galima naudoti asmenvardžiuose, vėliau imate kovoti prieš tas raides? Ir vienas iš tų mokslininkų, beje, redagavęs šią gramatiką, sako, taip, aš redagavau šią knygą, aš įrašiau tas raides, vienintelis dalykas, aš neprirašiau išnašoje, kuriame paso puslapyje, tas raides galima naudoti.“

Šiaip ar taip kalbėsi, ši gramatika nėra įteisinta įstatymais, t. y. aprobuota Lietuvių kalbos komisijos. Reikėtų žinoti, kad lietuvių kalbos abėcėlė oficialiai patvirtinta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 58-uoju nutarimu, kur teigiama, kad norminiu laikomas leidinys „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (Vilnius: Mokslas, 1992). To leidinio 8-ame puslapyje pateikta lietuvių kalbos abėcėlė (ir raidžių pavadinimai), bet prie jos nėra jokių pastabų ar kokių išnašų apie kitų kalbų raidžių vartojimą (ši nuostata nebuvo keičiama ir vėliau tikslinant kai kuriuos tos knygos teiginius). Taigi turime įsidėmėti, ir apie tai spaudoje ne kartą rašyta, kad nei „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, nei juolab akademinė „Lietuvių kalbos gramatika“ nėra oficialiai patvirtina kaip direktyvinė, o norminė yra tik „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“. Manau, nesunkiai turėtų suprasti ir Gabrielius Landsbergis, kad tos gramatikos teiginiai teisiniu požiūriu iš esmės skiriasi nuo kokio Seimo priimto nutarimo panašiu klausimu.

Kalbėtojui čia galėjo patarti ir jo padėjėjai, kas jau padaryta, kokius nutarimus bei išvadas dėl asmens dokumentų rašymo yra padariusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Kitų kalbų asmenvardžių rašybą reglamentuoja 1997 m. birželio 19 d. priimtas VLKK 60‑as nutarimas. 2013 m. spalio 24 d. VLKK jį patikslino. Nutarime nr. 11 (147) rašoma: „Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose, specialiuose tekstuose, taip pat oficialiuose dokumentuose (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus) kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos <…>“. Ir to nutarimo punkto pastaba: „Asmenvardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose nustato kiti teisės aktai.“. Taigi net ir toji Landsbergio cituota „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ išnaša, nors ir skirta kitų kalbų asmenvardžiams, bet ne tiems, kurie rašomi asmens dokumentuose. Išnašoje nurodyti kitų kalbų rašmenys yra ne lietuvių kalbos abėcėlės dalis, o kitų kalbų intarpai (citatos) lietuvių kalboje.

Ne mažiau svarbios Seimui 2014 m. rugsėjo 5 d. Kalbos komisijos pateiktos išvados (Nr. S1–352). Skaitykime:

„1. VLKK nuomone, būtina aiškiai atskirti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymą asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir užsienio valstybių piliečių asmenvardžių rašymą kituose dokumentuose.

2. Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis.

3. Atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius, siūlomos tokios išimtys:

Taigi ir didžiajai daliai visuomenės, ir ne vienam Seimo nariui kalbos dalykai tebėra nepažįstama, neatrasta žemė, bet, kaip mus yra mokę senieji dėstytojai, jeigu ko gerai neišmanai, tai nė nekišk savo dvylekio, o geriau patylėk…

a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško pagrindo rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami);

b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško pagrindo rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.

4. Užsienio valstybių piliečių asmenvardžiai kituose dokumentuose rašytini remiantis VLKK 60-ojo nutarimo nustatytais principais.“

Tad vargu ar gali būti perspektyvūs tokių klausimų svarstymai remiantis įstatymo galios neturinčiais šaltiniais ir aplenkint VLLK nutarimus bei išvadas. Dabar atrodo, kad vis pasiklystama tarp dviejų pušų ir visos kalbos virsta parasčiausia demagogija.

Revoliucinės idėjos – į gyvenimą

Kad asmenvardžių rašybą piliečių asmens dokumentuose būtų galima deramai sutvarkyti, Landsbergio nuomone, geriausia peržiūrėti Kalbos komisijos sudarymo principus, kitaip sakant, keliamas klausimas dėl jau patvirtintos komisijos legitimumo.

Visai neburti tokios komisijos, t. y. paleisti teikiamą dabartinę, tame pačiame Seimo posėdyje siūlė jaunoji liberalė Agnė Armonaitė, tik jos argumentai buvo savotiškesni. Na, kad jos kalboje buvo ganėtinai eklektikos ir diletantiškumo, gal dar atleistina neseniai į politinę areną atėjusiai parlamentarei. Bet šiaip atrodė, kad ji jau turi tvirtą savo nuomonę svarstomais klausimais ir rengiasi jos tvirtai laikytis. Štai žodžiai iš jos tada pasakytos kalbos:

„Valstybinė lietuvių kalbos komisija nuo pat savo pradžios buvo labai glaudžiai susijusi su politikais ir su politika. Aš tik priminsiu, nežinau, ar žinote, jog šią komisiją įsteigė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas. Visada ten dalyvavo politikai. Dabar čia irgi tam tikra forma dalyvauja politikai todėl, kad Švietimo ir mokslo komitetas sprendžia, kas turi būti nariai, kas turi būti pirmininkas.

Politikai daro įtaką Valstybinės lietuvių kalbos komisijos veiklai, bet ir pati komisija nevengia dalyvauti politiniuose klausimuose, pradedant nuo pirminės VLKK pozicijos dėl dekoratyvinių, pabrėžiu, dvikalbių meninių akcentų Vilniaus mieste, baigiant vardų ir pavardžių rašyba asmens dokumentuose. Kiekvienam politikui, kuris vis dėlto įsivaizduoja, kad turi monopolį ir turi galią spręsti dėl kalbos klausimų, aš patarčiau perskaityti vieną visai neseniai išleistą knygą, tai yra praeitais metais išleistą, L. Vaicekauskienės ir N. Šepečio sudarytą knygą „Lietuvių kalbos ideologija“. Ši knyga iškelia labai teisingus ir prasmingus klausimus, kuriuos mes vis dėlto turėtume apsvarstyti gyvendami jau 2017 metais. Ar iš tiesų vis dar gyvename savo bendrinės kalbos kūrimo pradžioje ir vis dar beviltiškai šitos kalbos nemokame? Ar iš tiesų mums reikia specialios komisijos, kuri seka jau sunormintą ir susiformavusią kalbą. […] Bet ar mums tikrai reikalinga kalbos policijos funkcija?“

Taigi matyti, kad ta nuomonė grįsta „genialios“ knygos „Lietuvių kalbos ideologija“ teiginiais. Nepanorusi sužinoti, kaip tą knygą vertina nemaža dalis visuomenės, ir nepaskaičiusi nė vienos recenzijos, kuriose kritikuojama knygos autorių pozicija ir metodai (teigiamų recenzijų iki šiol nė nebūta), tarsi anų laikų komjaunuolė Seimo narė puola teigti, kad Kalbos komisiją įkūrė LKP CK, kad ji virto kalbos policija (tik trūko Rimvydo Valatkos išvados, kad toji esanti „paskutinis KGB padalinys Lietuvoje“). Neatrodo, kad Seimo narė jau bus supratusi, kad Kalbos komisija ir Kalbos inspekcija atlieka skirtingas funkcijas. Jos nuomone, kam išvis jų reikia, nes kitos šalys tokių neturinčios:

Politikai daro įtaką VLKK veiklai, bet ir pati komisija nevengia dalyvauti politiniuose klausimuose, pradedant nuo pirminės VLKK pozicijos dėl dekoratyvinių, pabrėžiu, dvikalbių meninių akcentų Vilniaus mieste, baigiant vardų ir pavardžių rašyba asmens dokumentuose.

„[…] girdėjau apžvalgininkus kalbant apie tai, kad užsienyje nėra analogijos, kurią mes turime VLKK pavidalu. Taigi mano komanda pasidomėjo, kokie yra užsienio valstybių pavyzdžiai. Tiesą sakant, tai yra tiesa, bent jau Vakaruose mes neradome nė vienos analogijos. Taip, egzistuoja kalbų institutai, panašūs į Lietuvių kalbos institutą, egzistuoja Valstybinės kalbos inspekcijos analogai, tačiau nieko panašaus, ką mes turime čia, Lietuvoje, mums nepavyko rasti. Žinoma, yra kiti ekstremumai, yra Rusija, kur Prezidentas vadovauja Rusų kalbos tarybai. Aš nemanau, kad tai yra kelias, kuriuo mes vis dėlto turėtume eiti.“

Prastai domėjosi ta Seimo narės komanda, nes apie kitų šalių kalbos priežiūros institucijas ir jų funkcijas, beje, daug kuo panašias į mūsiškes, galima rasti informacijoje iš Latvijos ir iš Lenkijos, Norvegijos ir kitur, jau nekalbant apie plačiai žinomą prancūzų kalbos priežiūros sistemą. Keistai atrodo Seimo narės patarimai, ką turėtų daryti Valstybinė lietuvių kalbos komisija (nes daugelis tų klausimų jau seniai yra jos darbotvarkėje), tik vis kaltina ją politikavimu:

„Ji [komisija] kalba apie politiką, ji kalba apie tai, kad mes vis dar nemokame savo gimtosios kalbos, kad mes tarsi vis dar gyvename savo kalbos kūrimo pradžioje ir vis dar beviltiškai savo kalbos nemokame.

Taigi, deja, aš matau, kad lietuvių kalba ir toliau lieka ne bendruomenės, o siauro rato susitarimų rankose. Mes toliau girdėsime tai, kokie mes esame beviltiškai nemokantys kalbos, kad mes esame kalbos išdavikai. Man jau norėtųsi pozityvių pokyčių ir žvilgsnio į priekį, deja, šiandien to aš nematau.“

Telieka paklausti, ar čia kaltinimai buvusiai Kalbos komisijai, dėl kurios „kaltės“ nesą galima skirti naujos sudėties komisijos pirmininko, ar pageidavimai ateičiai, o gal viskas kartu apibendrinant, kad tokios komisijos išvis nereikia. Beje, tame pačiame posėdyje kalbėdama kita Seimo narė Irena Degutienė nupiešė visiškai priešingą buvusios kadencijos VLKK, kaip atlikusios daug reikšmingų darbų, vaizdą.

Klaidžiojimai nežinioje

Kai Seime sunkiai sekasi susitarti dėl Kalbos komisijos sudėties, pirmininko skyrimo, pačių Komisijos funkcijų, imama reikšti ir daugiau pageidavimų, kad ar ne geriau būtų ją visai panaikinti. Tokių minčių kyla ir išgirdus ir Seimo pirmininko žodžius, pasakytus „Žinių radijuje“ šių metų lapkričio 22 d.:

Kai Seime sunkiai sekasi susitarti dėl Kalbos komisijos sudėties, pirmininko skyrimo, pačių Komisijos funkcijų, imama reikšti ir daugiau pageidavimų, kad ar ne geriau būtų ją visai panaikinti.

„Seimo pirmininkas svarstė, jog šios institucijos funkciją galėtų atlikti kitos institucijos. „Tos komisijos toks buvimas yra labai sureikšmintas, dabar lygtai ir supolitizuotas. Aš manau, tokias funkcijas puikiausiai galėtų atlikti Lietuvių kalbos institutas ar literatūros, bendra kokia nors taryba ir tada būtų nepriklausomi tie mokslininkai, kurie ir ateina iš tų institucijų į tą komisiją. Man tiesiog kyla klausimas dėl tokio tikslingumo tos komisijos, nes dar yra Lietuvių kalbos inspekcija, tai mes tų įstaigų tokių turime, kurie visi rūpinasi lietuvių kalba“, – kalbėjo parlamento vadovas.“

Čia jau išminties tai nors su samčiu semk. Ar Seimo pirmininkas bent įsivaizduoja, kokius darbus dirba Lietuvių kalbos institutas, kokius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kitos lituanistinės įstaigos? Tarkim, smagu būtų išgirsti, kad kokiam XIX a. literatūros tyrėjui ar pasakojamosios tautosakos specialistui pavedama ištirti, sakysim, kokį skolinių adaptavimo klausimą bendrinės kalbos vartosenoje. Arba nustatyti kokios Afrikos valstybės miestų lietuviškas rašymo formas. Arba apsvarstyti hidrologijos terminų žodyną ir t. t. O kokią dar tarybą reikėtų steigti, kad būtų tikrai nepriklausoma? Iš tų kalbų aiškėja, kad pirmininkas nepasiskaitė, nepasidomėjo, kokias funkcijas atlieka Kalbos komisija ir Kalbos inspekcija, ką dirba lituanistikos institutai. Atrodo, kad jam tai visai tas pats, kad viskas pervien. Panašiai, kaip kartą viename solidžiame pasitarime, kalbant apie institutų jungimą prie universitetų, Vilniaus universiteto rektorius stebėjosi, kad pristeigta čia visokių kalbos, tautosakos, literatūros institutų… Ir vienam, ir kitam visko per daug, nes „visi rūpinasi lietuvių kalba“.

Suprantama, išsirenkame tokį Seimą ir tokius jo narius, kokie esame patys, tai yra visuomenė. Mums visiems dabar labai trūksta elementaraus daugelio kultūros sričių, taip pat ir kalbos dalykų supratimo. Gal nereikia labai stebėtis, kad dalis visuomenės neskiria Kalbos komisijos nuo Kalbos inspekcijos, kaip ir kalbos nuo literatūros. Nepykime ant savo draugų, kai susitikę kalbininką pirmiausia klausia, kaip dabar naujoji komisija išspęs tų trijų raidžių likimą, bet jiems nė motais, ar keisis kalbos politikos kryptys. Žiniasklaidos eskaluotos tos trys raidės į pakraščius nustumia svarbiausias komisijos veiklos sritis, tad sudaromos sąlygos kurti ištisą mitologijos pasaulį apie kalbininkų diktatą, jų daromą žalą lietuvių kalbai, policinį požiūrį ir t. t., ir pan. Į tą pasaulį patenka ir Seimo nariai, tad neturėtų labai stebinti ir kai kurie diletantiški jų pareiškimai. Taigi ir didžiajai daliai visuomenės, ir ne vienam Seimo nariui kalbos dalykai tebėra nepažįstama, neatrasta žemė, bet, kaip mus yra mokę senieji dėstytojai, jeigu ko gerai neišmanai, tai nė nekišk savo dvylekio, o geriau patylėk…