Čikagos lituanistinė mokykla jau antrą kartą sulaukė pagalbininkių iš Lietuvos edukologijos universiteto, įsikūrusio Vilniuje. Šiemet Čikagoje svečiavosi ir praktiką atliko ketvirto kurso studentė Giedrė Namikaitė ir trečio kurso studentė Augustina Palionytė. Abi studentės studijuoja tame pačiame Lietuvių filologijos fakultete Vilniuje. Džiaugiamės ir dėkojame joms už pagalbą, nuoširdumą ir šiltumą. Buvo gera žiūrėti, kaip būsimos pedagogės moko mūsų lietuviukus. Studentės daug padėjo mokykloje, prisidėjo prie pamokų vedimo, švenčių apipavidalinimo, mokė vaikus lietuviškų rankdarbių Lietuvos nepriklausomybės šventės metu garsiajame Čikagos Navy Pier .
Tad buvo gera išgirsti, kad jos ne tik įgijo pedagoginės patirties, bet ir išsivežė daug gyvenimiškos patirties bei supratimo.
Ačiū Jums, mielos studentės!
Savo mintimis dalijasi Giedrė Namikaitė: „Čikagos lituanistinėje mokykloje atlikdama dviejų mėnesių praktiką, trukusią nuo sausio antrosios pusės iki kovo vidurio, įgijau daugiau drąsos, pasitikėjimo ir tikėjimo tuo, ką darau. Ši praktika buvo puiki galimybė patobulėti ne tik kaip būsimajai lietuvių kalbos mokytojai, bet ir kaip vis dar besiformuojančiai asmenybei.
Vienas didžiausių šios praktikos iššūkių buvo per gana trumpą laiką kokybiškai pasiruošti tiek lietuvių kalbos, tiek literatūros pamokoms. Ketvirtadienį ar penktadienį iš Čikagos lituanistinės mokyklos direktorės elektroniniu paštu gavusi šeštadienio pamokų tvarkaraštį, aš imdavau atsakingai planuoti pamokas, kad jos būtų ir įdomios, ir teikiančios mokiniams daug vertingos informacijos. Kiekvieną kartą į pamoką eidavau turėdama tikslą mokinius sudominti, motyvuoti ir įžiebti dar didesnę meilę lietuvių kalbai.
Visa mokyklos bendruomenė – administracija, mokytojai ir mokiniai – labai šiltai priėmė į savo gausią šeimą. Mokytojų kolektyvas buvo be galo paslaugus, visada pasirengęs padėti. Čia jaučiausi didelės ir gražios šeimos dalimi. Labai ačiū Jiems už tai! Nuo pat praktikos pradžios aš žavėjausi mokytojų atsidavimu pedagoginiam darbui. Visuomet prisiminsiu Čikagos lituanistinės mokyklos direktorės ištartus žodžius: „Priklausymas ČLM – mano gyvenimo būdas, mano antrieji namai.“ Tie namai visuomet spinduliuodavo šiluma ir gera energija. Kaip gera būdavo sutikti besišypsančius mokytojus ankstų šeštadienio rytą! Nors dirbdami mokykloje gauna labai simbolišką atlygį, jie iš visų jėgų stengiasi mokinių labui. Mokytojai džiaugdavosi būdami tarp savų ir bendraudami ta pačia lietuvių kalba.
Mokiniai, natūralu, iš pradžių į naują mokytoją žvelgė kiek nedrąsiai, nežinodami, ko galima tikėtis, tačiau tuoj pat jie atskleidė tikrai neblogas lietuvių kalbos ir literatūros žinias. Nustebino tai, kad mokiniai, eidami vos vieną kartą per savaitę į šeštadieninę lituanistinę mokyklą, visai neblogai išmano lietuvių kalbą, literatūrą, istoriją, geografiją, visuomeninius mokslus ir kt.
Tarp Lietuvos ir Čikagos lituanistinės mokyklos skirtumų esama, tačiau jų nėra daug. Čikagos lituanistinė mokykla – ne pelno siekianti organizacija, kurią išlaiko tėvai ir kiti dosnūs aukotojai. Ji turi labai stiprų tėvų komitetą, kuris rūpinasi daugeliu mokyklai svarbių klausimų. Čikagos mokyklose tėvų komitetas turi labai didelį vaidmenį mokyklos gyvenime, kitaip, mano nuomone, nei Lietuvoje. Lituanistinėje mokykloje mokiniai mokosi ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, tačiau ir kitų dalykų, pavyzdžiui, istorijos, geografijos, visuomeninių mokslų, tautodailės, dainų ir šokių. Mokiniai yra lygiai tokie pat, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai suvokiantys mokyklos naudą ir vertingumą tik ją baigę. Labai didelį įspūdį paliko didžiųjų Lietuvos valstybinių švenčių minėjimas drauge su Čikagos lituanistinės mokyklos bendruomene. Tikrai smagu buvo matyti, kaip išdidžiai mokiniai dėvi tautinį kostiumą, dainuoja lietuviškas dainas ir šoka tautinius šokius! Turbūt tik būdamas toli nuo Lietuvos imi ją kur kas labiau vertinti ir branginti…“
O štai ką rašo apie praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje Augustina Palionytė: „Prieš gerokai daugiau nei savaitę pasiekiau gimtąją Lietuvą po šiek tiek daugiau nei du mėnesius trukusios praktikos Čikagos lituanistinėje mokykloje. Dabar suprantu tik viena – tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.
Nekantriai, bet šiek tiek prisibijodama ruošiausi kelionei, buvau labai atsargi, kai galvodavau apie savo šių dviejų mėnesių lūkesčius. Na, o dabar šypsausi, nes tie lūkesčiai pranoko viską, ką buvau galėjusi sugalvoti. Pirmas šeštadienis mokykloje buvo nedrąsus, bet plačios šypsenos ir malonūs žodžiai greitai paslėpė tą jauduliuką. Su mokyklos administracija, mokytojais ir tėvų komitetu, manau, užmezgėme puikius ryšius. Nė viena pertrauka ar laisva pamoka nepraeidavo be įvairių diskusijų ar pašnekesių. Net ir tada, kai pareidavau po gal šiek tiek prasčiau pasisekusios pamokos, visada būdavo tų nuostabių žmonių, kurie dalydavosi patarimais ir jau išbandytais metodais. Turėjau progą dirbti su įvairiomis klasėmis ir galiu pasakyti, kad tų mokinių širdyse dega meilė Lietuvai. Atsakingas mokyklos bendruomenės darbas išugdė tai, kad kiekvienas iš jų (net ir pats mažiausias!) didžiuojasi, jog yra lietuvis. Ir visiškai nesvarbu, kad rašinyje rasi vieną kitą rašybos klaidą ar nesuderintą linksnį, bet jie noriai dalysis mintimis apie Lietuvos grožį, apie vietas, kurias jie aplankė, apie jau senokai suplanuotas vasaros atostogas pas močiutę.
Žiūrėdama į mokinius, į mokytojus, kurie visa širdimi myli Lietuvą, aš pasijaučiau ypatinga dėl to, kad esu lietuvė. Ir dar niekada taip nesididžiavau žmonėmis, kurie kuria ir saugo lietuvybę už Atlanto. Ačiū už suteiktą galimybę ir nuostabią patirtį.“
Čikagos lituanistinė mokykla lauks kitų metų, lauks kitų praktikos atlikt atvykstančių studentų!
