D. Čepėnienė. L. ir S. Didžiulių sodyboje – knygnešystės istorijos vingiai

Mintimis nukeliauti į laikus prieš gerą šimtmetį ir pajausti, kaip žmonės gyveno tuomet, galime skaitydami knygas ar klausydamiesi vyriausiosios mūsų senolių kartos menamų istorijų ir pasakojimų iš prabėgusios vaikystės. Tačiau pajusti ano meto gyvenimo skonį, persikelti į praeitį, prisiliesti prie istorijos, sužinoti apie knygnešystę, carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos draudimo politiką galima ir kitu būdu. Pakanka tik apsilankyti knygnešių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyboje-muziejuje Anykščių rajone, Andrioniškio seniūnijoje esančiame Griežionėlių kaime.

Išsaugota knygų slėptuvė

Stanislovas Didžiulis buvo žymus knygnešys, bibliotekininkas, tautosakos rinkėjas, vienas pirmųjų nelegalios literatūros platintojų. Liudvika Didžiulienė – pirmoji rašytoja moteris beletristė. „Ji pirmoji savo kūrinius parodė lietuviškoje spaudoje, laikraščio „Varpas“ numeryje 1892 metais. Ji tarsi pramynė kelią kitoms moterims rašytojoms: Petkevičaitei-Bitei, Žemaitei, Šatrijos Raganai, kurios prabilo truputį vėliau. Didžiulienė būdama 12 metų jau mokėjo 5 kalbas. Šiais laikais žmonės tiek kalbų nemoka net sulaukę 20“, – pasakojo muziejininkė. L. Didžiulienė taip pat yra lietuviškos gastronomijos pradininkė, sudėjusi receptus į knygą „Lietuvos gaspadinė arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“. Šia knyga, anot muziejininkės, ir šiuolaikinės šeimininkės labai domisi, nes į knygą sudėti nesudėtingi patiekalų receptai, kuriuose netgi ingredientų svoris nurodomas tik apytikslis. „Liudvika Didžiulienė daug žinojo apie mediciną. Ne vienai apylinkių moteriai patardavo, kaip kovoti su prietarais, ligomis. Ji prieštaravo nuostatai, kad moterims nereikia mokslo, rašto, nes šeimos moteris visas sukauptas žinias gali perduoti savo vaikams. Suprasdama, kad moters dalia visuomenėje pernelyg menka, merginoms patardavo ir kontracepcijos klausimais, švietė kaimo visuomenę. Ji buvo švietėja ir moterų globėja. Mokslo ir žinių pasiekę buvo ir L. ir S. Didžiulių vaikai“, – pasakojo J. Pačinskienė. L. ir S. Didžiulių namuose anuomet, spaudos draudimo metais, veikė spaudos skirstymo taškas. „Šiame krašte veikusi knygnešių draugija vadinosi Garšvių draugija. Draugija savo veiklą vystė Panevėžio, Anykščių rajonuose. Knygas, atgabentas iš Mažosios Lietuvos, Didžiuliai laikinai paslėpdavo savo slėptuvėje, o vėliau vietiniai knygnešiai paskleisdavo po artimesnes apylinkes, keliaudami pėsčiomis. Ir patys Stanislovas ir Liudvika Didžiuliai veždavo knygas, paslėpę arkliniame vežime, o, kad niekas neįtartų, pasisodindavo į vežimą vaikus. „Netgi L. Didžiulienės mama savo vaikams sakė: kam jums tas nerimas slepiant knygas. Auginkite savo didelę šeimą ir džiaukitės. Bet Didžiuliai tame matė milžinišką prasmę. Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai buvo šviesūs žmonės, ragavę mokslo, užauginę gausią šeimą, bendravę su daug šviesių to meto Lietuvos žmonių“, – J. Pačinskienė pasakojo istoriją, kurią gali išgirsti kiekvienas į muziejų atvykęs svečias. L. ir S. Didžiulių namuose yra lankęsis Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, kiti rašytojai, kunigai. Netgi tie, kurie ateidavo į Didžiulių namus tarnauti, buvo išmokyti lietuvių kalbos rašto, o merginos ir dailiųjų darbelių. „Liudvika Didžiulienė, šių namų šeimininkė, buvo visapusiškai išsilavinusi. Mokėjo nerti, siuvinėti, dalinosi su aplinkiniais ir ta patirtimi, kurią įgaudavo skaitydama knygas iš savo vyro bibliotekos. Biblioteka spaudos draudimo metais šiuose namuose buvo viena didžiausių Lietuvoje ir yra išlikusi iki šių dienų. Joje buvo per 800 knygų“, – pasakojo muziejininkė. Ši biblioteka išlikusi, tik saugoma ne L. ir S. Didžiulių muziejuje, bet Vilniaus universiteto bibliotekos retų rankraščių skyriuje, taip pat Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Didžiulių sodyboje-muziejuje iki šių dienų išsaugota ir draudžiamų knygų slėptuvė. Šią slėptuvę, tokią vienintelę išlikusią Lietuvoje, maskuoja senovinė trijų dalių spinta. Tais laikais į namus užėję žandarai ją atidarę rasdavo lašinių ir kitokių rūkytų naminių gaminių, samagono. O įėjimas į knygų slėptuvę buvo už spintos tarpsienyje, kur sumontuotose lentynose buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda. Kruopščiai slepiamą spaudą galima buvo rasti tik atitraukus viduriniąją spintos dalį. Tačiau žandarams pravėrus spintos duris ir radus naminukės su užkanda turbūt atitraukti pačią spintą mintis jau nė nebekildavo. L. ir S. Didžiulių sodybos-muziejaus stenduose eksponuojama autentiška „Aušra“, „Varpas“, rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, šeimos ir artimųjų nuotraukos. Čia saugomi ir išlikę asmeniniai Didžiulių šeimos daiktai: senovinis pianinas, kuriuo mokėjo skambinti pati Liudvika Didžiulienė, lova. Išlikusi dar jos pačios nerta staltiesė, stalelis prie veidrodžio, kuris, kaip anuomet juokaudavo L. Didžiulienė, buvęs „neteisingas“, nes storindavo. Didelė kraičio skrynia, senoviniai indai, anglinis virdulys. Valgomajame išlikęs ir autentiškas stalas tekintomis kojomis. Troboje dunkso ir senovinė duonkepė krosnis. Viduryje namo yra atskira iš akmenų suręsta patalpa – kaminas. Šioje patalpoje vindydavo (rūkydavo) mėsą, o vasaromis, kuomet krosnių nekūrendavo, čia laikydavo raugintus agurkus, kopūstus.

20170213_113215

Brazilijoje lietuviams išeiviams leisti žurnalai, kurių leidyba rūpinosi viena iš L. ir S. Didžiulių anūkų / Daivos Čepėnienė nuotraukos

Muziejų lanko įvairūs žmonės

Šis muziejus gyvuoja jau 50 metų. Beveik 200 metų istoriją saugančio namo vidaus patalpos remontuotos buvo tik prieš įkuriant muziejų. Čia viskas dar kvepia gilia senove. Žiemą muziejus nešildomas. Todėl labiau lankomas šiltuoju metų laiku – nuo kovo vidurio iki lapkričio mėnesio. Per šį laikotarpį sulaukiama nuo 600 iki 800 lankytojų. Šioje autentiškoje L. ir S. Didžiulių sodyboje, statytoje dar 1820 metais (namo priestatas statytas 1850 metais), apsilanko daug ir įvairių žmonių. Pasak čia dirbančios muziejininkės Jūratės Pačinskienės, dažni svečiai senjorai, trečiojo amžiaus universitetų klausytojai, kraštotyrininkai, bibliotekininkai. Visgi daugiausia sulaukiama mokinių grupių, kurie tik iš pasakojimų ir tegali suprasti, kaip ir kuo gyveno jų pačių proseneliai. Pabuvę muziejuje gali pajusti tikrąją anų laikų dvasią.

Svečiai vaišinami leguminu

Pasak muziejininkės J. Pačinskienės, muziejų lankančiam jaunimui įdomiausia atlikti jiems paruoštas praktines užduotis, iš arti pamatyti ir išgirsti apie knygnešystės istoriją, sužinoti, kaip ir kodėl carinės Rusijos priespaudos metais reikėjo slėpti knygas, pamatyti išlikusią knygų slėptuvę, visa tai atrandant per žaidimą. Muziejaus lankytojams leidžiama įsijausti į žandarų vaidmenį ir užėjus į L. ir S. Didžiulių trobą ieškoti, kur yra slepiamos knygos, pajausti knygnešio profesijos subtilybes ir tą nerimą, kurį anuomet jautė knygnešiai, platindami, saugodami knygas. Pasak muziejininkės, jaunimui būna pakankamai sudėtinga surasti knygų slėptuvę. „Jie varsto ir stalčius, ir net krosnyje knygų ieško. Tačiau įdomiausia čia būna tiems vyresnės kartos atstovams, kuriems dar patiems yra tekę rašyti ir su žąsies plunksna. Kaip seniau daraktorių mokyklose, paėmę į rankas tikrą žąsies plunksną, prie žvakių šviesos jie bando prisiminti dailyraščio meną. Vyresnieji lankytojai mielai prisimena ir bausmes, kurias patiems dar teko patirti vaikystėje“, – tikino J. Pačinskienė. L. ir S. Didžiulių senos trobos kampe muziejininkė svečiams paberia žirnių ir „neklusnius baudžia“ ant jų klupdydama. Šitokia bausmė vyresniosios kartos atstovams – tik nublankęs prisiminimas iš vaikystės. Jie drąsiai klaupiasi net ir nuogais keliais ant žirnių. Jaunosios kartos atstovams ano meto bausmės vis tik jau yra nesuprantamos. Jie pabando patirti, ką reiškia klupėti ant žirnių, tačiau į kampą ant žirnių „paklupdžiusiai“ muziejininkei neretai „primena“ ir apie dabar galiojančias vaikų teises. Mažiesiems lankytojams muziejininkė paruošia įvairių užduotėlių: vaikai rašo plunksna, riša knygą, mena mįsles, dėlioja dėliones. Pirmaujantieji gauna ir dovanėlių – džiovintų obuolių maišelį. Muziejaus lankytojai, atvykę į L. ir S. Didžiulių sodybą, turi galimybę paskaityti knygą graždankos arba kirilicos raštu (lietuvišką raštą rusišku raidynu) ir prisiminti laikus, kai buvo uždrausta lietuviškų knygų leidyba lotyniškomis raidėmis. Tuomet caro valdžia organizavo jų leidimą graždanka arba kirilica. Vasarą jaunieji muziejaus lankytojai žaidžia žaidimus muziejaus kieme: kiaulės varymą ir kt. „Vaikai, siausdami po Didžiulių sodą, gali paraliuoti, patūtuoti, jie pajaučia čia tvyrančią senų laikų dvasią“, – kalbėjo muziejininkė. Atvažiavusios šeimos, pasak muziejininkės, neskuba išvykti. Svečiai domisi daug kuo. „Vasarą čia daug gėlių, čia auginame vaistažoles, prieskoninius augalus, kaip augindavo ir pati Liudvika Didžiulienė. Lankantis muziejuje galima apžiūrėti gėlynus, uostyti, degustuoti ir iš L. ir S. Didžiulių sodybos parsivežti į namus augalų daigelių ar sėklų. Atvykę lankytojai mėgsta apsižvalgyti po apylinkes, įsivaizduoti, kaip viskas atrodė dar tais laikais, kai čia gyveno Didžiuliai. Muziejuje svečiai pavaišinami ne tik žolynų arbatomis, bet ir senoviniu muziejininkės iškeptu tradiciniu Didžiulių šeimos patiekalu iš virtų bulvių, kiaušinių ir trupučio sviesto – leguminu (apkepu arba plokštainiu). Paskanavę legumino iš bulvių, anot muziejininkės, vyresnieji lankytojai prisimena jo skonį dar iš savo vaikystės. Tuo tarpu į L. ir S. Didžiulių muziejų atvykę užsieniečiai domisi autentika, išlikusiais senoviniais pastatais, savitu architektūros stiliumi.

L. ir S. Didžiulių namai tapo lankomu kultūriniu objektu

„Šiuo metu dar yra gyva 95-erių metų Didžiulių anūkė, gyvenanti Panevėžyje. Paskutinį kartą ji savo tėvonijoje lankėsi prieš pusantrų metų. Kitų giminaičių yra ir Brazilijoje. Ten gyveno kita Didžiulių anūkė. Ji prieš mirtį muziejui yra perdavusi Brazilijoje, San Paule, leistą žurnalą išeiviams, kuriame buvo publikuojamos to meto naujienos, skelbiama, kas susituokė, gimė ar mirė, kas kokius mokslus pasiekė. Nemažą dalį laikraščio užimdavo reklama, kas tuo metu mūsų krašte turbūt dar buvo nesuprantama“, – pasakojo muziejininkė Jūratė Pačinskienė. L. ir S. Didžiulių vaikai, į savo gyvenimo pabaigą supratę, kad jų atžalos šiuose senelių Liudvikos ir Stanislovo namuose atokiame kaime negyvens, palikimą perrašė valstybei su sąlyga, kad šie namai bus išsaugoti kaip kultūrinis objektas. L. ir S. Didžiuliai palaidoti netoli savo sodybos, dabar jau neveikiančiose kapinėse ant Padvarninkų kalnelio. Pasak muziejininkės, L. Didžiulienė pageidavo būti palaidota ant kalno, nuo kurio galėtų matyti savo namus ir čia likusią gyventi šeimą. Šių Lietuvos šviesuolių kapai taip pat yra lankoma vieta. Anot muziejininkės Jūratės Pačinskienės, lankytojai į muziejų sugrįžta ir po kelių dešimtmečių. Sugrįžę pasakoja tai, ko niekaip nepamiršo per daugelį metų. Vieniems atmintin įsirėžia knygų slėptuvė ar autentiški rankraščiai, kitiems – senoviniai sodybos trobesiai. O jaunieji Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodybos-muziejaus lankytojai į namus vežasi ne tik įsigytus suvenyrus, neišdildomus sąmonėn įstrigusius pasakojimus iš senų laikų, bet pabuvę čia, užliūliuoti istorinių pasakojimų, neretai ir asmeninius daiktus išvažiuodami palieka.