Išties šimtmetis, apie kurį kalbame, yra ypatingas. Ir labai svarbu nepamiršti stabtelėti bent akimirką, kad suvoktume, aprėptume, pabandytume įsisąmoninti jo reikšmingumą. Įvairios pervartos, kurias patyrėme, skaudūs istorijos smūgiai neabejotinai leidžia įsitikinti, kad esame stiprūs savo dvasia, stiprūs dvasioje, kad apskritai tokia mūsų, lietuvių, dvasia egzistuoja. Manyčiau, tai kyla iš labai svarbaus geno mūsų kraujyje, įgludusio per ištisus šimtmečius, kuris ir šiandien liudija, kad esame gyvybingi, ir kritiškiausiais momentais mumyse ta gyvastis prabyla stipriau už viską.
Į mėnraščio „Metai“ šimtmečio anketos klausimus atsako rašytoja DAINA OPOLSKAITĖ. Anketa publikuota 2018 m. „Metų“ Nr. 11.
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Išties šimtmetis, apie kurį kalbame, yra ypatingas. Ir labai svarbu nepamiršti stabtelėti bent akimirką, kad suvoktume, aprėptume, pabandytume įsisąmoninti jo reikšmingumą. Įvairios pervartos, kurias patyrėme, skaudūs istorijos smūgiai neabejotinai leidžia įsitikinti, kad esame stiprūs savo dvasia, stiprūs dvasioje, kad apskritai tokia mūsų, lietuvių, dvasia egzistuoja. Manyčiau, tai kyla iš labai svarbaus geno mūsų kraujyje, įgludusio per ištisus šimtmečius, kuris ir šiandien liudija, kad esame gyvybingi, ir kritiškiausiais momentais mumyse ta gyvastis prabyla stipriau už viską.
Vis dėlto esu įsitikinusi (nes esu su tuo susidūrusi!), kad skirtingų kartų žmonės šį šimtmetį regėtų ne taip pat, išryškintų savomis patirtimis matomus vaizdus ir žmones. Save priskirčiau vis dar jaunajai kartai, nors esama jau ir kur kas už mane jaunesnės. Džiaugiuosi, kad teko augti ir bręsti jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kad man mokantis penktoje klasėje vidury mokslo metų buvo surinkti seni tarybiniai istorijos vadovėliai ir padalinti nauji – ką tik iš spaustuvės, skurdžiai išleisti, be jokios, net menkiausios, iliustracijos, bet juose jau buvo visa Gediminaičių istorija, tikroji Lietuvos istorija.
Galbūt dėl to, kai svarstau, nuo ko prasideda mūsų įspūdingasis šimtmetis, negaliu jo pradžios suvokti be Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Ir šiandien mąstau apie juos bandydama perprasti tų asmenybių didumą savajame laike. Galvoju apie juos, gimusius mano gimtojoje Suvalkijos žemėje, kaip jie čia augo, tvirtėjo, augino savo dvasią ir mintis, kad iš tylios Suvalkijos išeitų į visą Lietuvą. Nesunku ir šiandien įsitikinti, kad ir Ožkabaliai, ir Paežeriai turi šį tą ypatinga, aplankius tas vietas negalima nejusti susikaupusios jose magiškai stiprios energijos švytėjimo. Nelengva įsivaizduoti, kokio nusiteikimo apimtas vieną dieną V. Kudirka sudėliojo „Tautiškos giesmės“ žodžius, kokius tų žodžių atrankos kriterijus savo mintyse taikė, kad taip aiškiai ir nekintamai pateiktų tikrą visos mūsų tautos vertybių kodeksą.
Apskritai, XIX amžiaus pabaigoje susiformavusį ir tokia neįvardijamai stipria jėga visus lietuvius veikusį tautinį atgimimą laikyčiau visišku unikumu, vienu įstabiausių reiškinių, postūmiu mūsų istorijai ir kultūrai, kuriam savo įstabumu gal prilygtų tik beveik po šimto metų nusidriekęs Baltijos kelias. Norėčiau pabrėžti – istorijai ir kultūrai sykiu, vienu metu – kas rodo, kad mūsų tautinė dvasia reiškėsi ne vienu pavidalu, o keliais, ko gero, visais įmanomais. Nuostabu, kaip istorija papildė literatūrą, o literatūra kvėpavo kartu su istorija. Ir tai buvo ne dirbtinis, o natūralus procesas.
Asmenybių reikia visais laikais. Tauta gali būti labai stipri ir gyvybinga, bet jos gyvastis reiškiasi būtent per asmenybes, kurios susemia ir vėliau išsprogdina iš savęs susikoncentravusią visuotinę mentaliteto jėgą ir patirtis. Vienu iš tokių būdų tai padaryti tampa literatūra ir kultūra. Čia man labai norisi prisiminti išeivijos literatūrą ir išeivius sunkiais okupacijos metais. Lietuvių kalba jie sukūrė galingą paminklą mūsų žodžiui, savo gyvenimu ir kūryba demonstravo didžiulį tikslą – būti savimi.
Ne taip seniai perskaičiau ir išstudijavau Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengtus ir išleistus gražius Kazio Bradūno ir Antano Vaičiulaičio archyvų albumus, iš kurių juste junti užplūstantį to didžiulio noro būti savimi jausmą. Man įstabu tai, kad žmonių, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusių Vašingtone, Baltimorėje, Čikagoje, Romoje, Vatikane prie Popiežiaus Sosto, kūryboje teatrasi šieno pradalges, vidurnaktį prie Šeimenos, Alvito atlaidus, Kybartų geležinkelio stotį ar mažą čypsintį žvirbliuką. Vadinasi, ištisus dešimtmečius prisiminimuose tematyti gimtojo krašto vaizdai veikė stipriau ir buvo kur kas ryškesni už svetur regėtą tikrovę. Kūriniuose išsaugotas netgi savas žodynas – tarmybės, retos žodžių formos, ištiktukų žaismė. Tiesiog stebina, kaip tai pavyko padaryti gyvenant visiškai kitakalbėje aplinkoje. Tai ir yra dvasios, savos prigimties stiprybė, kurių mums nepavyko nei nutildyti, nei išsižadėti.
Sakoma, kad sunkios patirtys sustiprina ir užgrūdina. Tik patekęs į kritišką situaciją žmogus tarsi atbunda, pakyla ir suranda savy dar neregėtų galių. Praėjęs šimtmetis kupinas kaip niekad skaudžių patirčių, išbandymų mums kaip tautai, bet čia pat negalime nepastebėti, ir kokios stiprybės jis suteikė mums, kaip našiai ir sparčiai brandino patriotizmą, tylų pasipriešinimą ir tikrąjį mentalitetą.
Bene didžiausios dvasinės ištvermės iš mūsų pareikalavo sovietmetis. Kai žvelgiu į tų metų literatūrą, negaliu nepastebėti kantrios Juozo Apučio prozos, jo novelistikos, taip, būtent kantrios, savyje išlaikiusios esmines žmogiškumo šaknis. Vien ko verta apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, taip išdidžiai ir kantriai stalčiuje laukusi savojo pasirodymo laiko… Laukė aštuoniolika metų – taigi pats kūrinys tarsi užaugo, subrendo kaip jaunas žmogus, kaip tikras aštuoniolikmetis, jau savarankiškas ir galintis žengti tvirtą žingsnį.
Pagaliau šio ypatingo šimtmečio apibrėžimo pabaigoje man brangūs yra mamos prisiminimai apie senelį, mano prosenelį, išėjusį į kovas dėl Lietuvos laisvės, taip pat jos pasakojimas apie 1972 metais dar studijuojant Kauno dramos teatre pamatytą Jono Jurašo premjerą – Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“ su Rūta Staliliūnaite.
DAINA OPOLSKAITĖ: Negalima nepastebėti, kaip plečiasi mūsų regėjimo laukas, formuojasi įdomūs ir artimi ryšiai su kitų šalių literatūromis, nuolatinis bendravimas. Tokiu būdu daugėja svarbių vertimų, ir patys atrandame galimybę būti skaitomi kitomis kalbomis.
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Kaip nors trumpai ir aiškiai apibūdinti tos situacijos neišeina. Ir neturėtų būti dėl to nuostabu, nes dar nėra nė trisdešimties metų nuo mūsų patirto ir išgyvento kultūrinio perversmo. Perversmo, kuris įvyko mūsų literatūroje, kultūroje, tarsi elektros srovė perėjo per visą mąstančią visuomenę.
Šiandien man vis dar atrodo, kad esame besirenkantieji, tam tikra prasme dar besiformuojantys, nes pasirinkimo laukas labai platus. Tas būvis atsispindi ir mūsų kultūroje, ir literatūros gyvenime. Mūsų literatūrai labai svarbi galimybė pagaliau atsiverti, pasirodyti Europai, dalintis savo patirtimis, tapti jos literatūros dalimi.
Tokios europietiškai plačios minties asmenybe, kartu atspindinčia ir mūsų lietuviškumą, netgi mūsų epochą, šiandien laikyčiau poetą, vertėją Tomą Venclovą. Taip pat asmeniškai man labai svarbus ir įdomus buvo Baltijos šalių, tarp jų ir mūsų, savęs reprezentavimas dar šiais metais Londone įvykusioje knygų mugėje, kur Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ apie tremties patirtis Sibire tapo nepaprastai įdomiu atradimu britams.
Negalima nepastebėti, kaip plečiasi mūsų regėjimo laukas, formuojasi įdomūs ir artimi ryšiai su kitų šalių literatūromis, nuolatinis bendravimas. Tokiu būdu daugėja svarbių vertimų, ir patys atrandame galimybę būti skaitomi kitomis kalbomis. Patiko vienos užsienio vertėjos pasisakymas, kuriame ji mūsų poetę mini kaip savo minčių įkvėpėją, savo gyvenimo mūzą, graužiasi, kad negali tobulai perteikti jos eilių vertimu. Nuostabu, kad mūsų poezija gali daryti tokį poveikį ir įtaką kitos kultūros žmogui, kad galime būti ir esame įdomūs.
Ne mažiau svarbus ir atvirkštinis procesas. Jau vien tai, kad mūsų vertėjų dėka pagaliau mus pasiekia kūriniai, kurie seniai kitų žinomi ir daugybę metų skaitomi, yra svarbus postūmis. Dalyvavimas įvairiose knygų mugėse ir tai, kad ir patys sugebame kasmet tokią surengti – taip pat laimėjimas.
Deja, akivaizdu ir tai, kas liūdina. Liūdina tam tikrų valstybės institucijų požiūris į knygų leidybą, kultūrinės spaudos būtinybę, kultūros gyvenimą Lietuvoje apskritai. Knyga neretai tampa prabangos preke. Dalyvavau susitikime su skaitytojais, kur viena moteris atvirai prisipažino iš uždarbio negalinti sau leisti nusipirkti… knygos. Liūdina bibliotekų padėtis, ypač atokiuose Lietuvos kampeliuose, mokyklose, gimnazijose, kur vaiko noras gauti naujai išleistą, Metų knygos rinkimuose dalyvaujančią knygą yra neįgyvendinamas.
Neseniai teko stebėti labai gražią iniciatyvą, kai vienos gimnazijos abiturientai kaip palikimą nuo savęs augančioms kartoms už surinktą pinigų sumą atvilko į aktų salę kupetą pačių naujausių, ką tik išleistų knygų… Tokios akimirkos teigia labai svarbius dalykus. Akivaizdu, kad aukštuose postuose esama nesugebančių įvertinti pamatinių visuomenės poreikių ir suprasti, kaip sakoma, ant ko laikosi pasaulis.
DAINA OPOLSKAITĖ: Naujų rašančiųjų kalba prastėja, silpsta, menksta, netenka galios… Ir tai tikrai nėra vien demonstratyvus padejavimas mokyklose ar spaudoje. Tokia bejėgyste savo akimis tenka įsitikinti skaitant greitai parašytas knygas.
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Kai mokykloje dėstau literatūrą vyresniųjų klasių mokiniams, visuomet išlenda tas pastebėjimas, kad štai mes turėjome labai sparčiai judėti į priekį, formuotis, keistis, susemti naujas patirtis, kai tuo tarpu kitos Europos literatūros tai darė nuosekliai ir pamažu. Jau XX amžiaus antrasis penkiasdešimtmetis rodo, koks neproporcingai didelis minties ir raiškos mastu šuolis įvyksta. Čia turime ir Justiną Marcinkevičių, ir Romualdą Granauską, bet greta jų – ir Marių Ivaškevičių, ir Jurgą Ivanauskaitę. O XXI amžiaus pirmųjų dešimtmečių literatūroje jau galime surasti visa ko naujausio, neįprasto, nematyto. Ir man atrodo, kad tas proveržis dar tebevyksta ir jo sparta yra tokia pat didelė. Pagreitis nemažėja.
Galvojant apie ateities perspektyvas akivaizdu, kad laisvėjame, kad bandome žvalgytis į kitų tautų literatūras, ir tai yra gerai, kad suvoktume, pamatytume save bendrame lauke. Iš tikrųjų mums labai to reikia. Tik svarbu suprasti, kad vis tiek turime kurti savo literatūrą, kalbėti savo balsu, surasti tą balsą iš naujo suskambantį naujose formose.
Tikiu, kad laikas, kuriame gyvename ir gyvensime, padiktuos naują žvilgsnį, kad netrūks autorių, kurie sukoncentruos savyje naujas patirtis ir formas, ir mes sulauksime brandžios ir kokybiškos menine prasme naujosios lietuvių literatūros. Įsivaizduoju, kad ji bus įvairi ir gyvybinga, bet labai nutolusi nuo aiškių žanrinių formų, todėl neišvengiamai rinksis savo skaitytoją. Greičiausiai vieni atradimai pasiteisins, o kiti ne. Natūralu, kad pasijus ir lengvosios, greito maisto literatūros poskonis, nes kuo toliau, tuo labiau jis juntamas. Tačiau kad ir kiek bus literatūros, tikiu, kad išsigrynins ir tikru pavidalu taps tik toji jos dalis, kurioje bus sukaupta svarbi patirtis ir bus sugebėta ją paversti menine tikrove.
Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, man regis, į akis krinta ir dar vienas dalykas. Ko gero, lietuvių literatūrinė kalba subrendo, meniškumo reikalavimai išaugo, mes tarsi bandome vytis prarastą laiką ir procesus, bandome atsigriebti, bet paradoksas šiandien yra tas, kad naujų rašančiųjų kalba prastėja, silpsta, menksta, netenka galios… Ir tai tikrai nėra vien demonstratyvus padejavimas mokyklose ar spaudoje. Tokia bejėgyste savo akimis tenka įsitikinti skaitant greitai parašytas knygas, kurios tarsi ir turi ambicijų reikštis mūsų naujosios literatūros pavidalais, tačiau jose stiliaus grynumo – nė ženklo.
Vadinasi, vyksta lyg ir koks atvirkštinis procesas: turime subrandintą kalbą, bet nesugebame ja naudotis. Daugybė naujų, jaunų autorių neišsikelia sau kalbos instrumento valdymo kaip pirmos būtinybės ženklo ir ambicijos. Kur kas labiau veikia neišbandytos formos, drąsiai ryžtamasi literatūrinėms avantiūroms, bet tokie kūriniai nuskamba kaip vienadieniai, nepalikdami jokio reikšmingesnio ženklo. Ir tai jau būtų netektis. Man regis, be stipraus kalbos instrumento niekada neturėsime ir tikrosios savos literatūros.
