Siūlome paskaityti dr. D. Mikulėnienės pranešimą,  skaitytą vasario 5 d. Lietuvos respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Valstybinės kalbos įstatymo dvidešimtmetis“ .

Gerbiamieji, šiandien jaudinuosi beveik taip pat, kaip ir tada, kai šioje salėje stebėjau visą šiandien minimo įstatymo priėmimo eigą.

Tikriausiai jau beveik neįsivaizduojamas tuometis politinis ir sociokultūrinis valstybinės kalbos kontekstas ir iki minimumo susiaurėjusios lietuvių kalbos funkcijos viešajame gyvenime. Prisiminkime: to meto duomenimis, Vilniuje buvo telikusi tik viena gamykla, raštvedybą tvarkiusi lietuviškai. „Įmonė net neturi rašomosios mašinėlės lietuvių kalba“ – tai liudijimas apie to meto Klaipėdos Vakarų laivų remonto įmonę. Panaši padėtis buvo susiklosčiusi visoje Lietuvoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija kreipėsi į Vyriausybę prašydama aprūpinti visas Pietryčių ir Rytų Lietuvos savivaldos institucijas rašomosiomis mašinėlėmis lietuvišku šriftu, nes jų ten nebuvo.

1988 m., Valstybinės kalbos įstatymo priešaušriais, poetas Just. Marcinkevičius kalbėjo: „[…] Regime, kaip lietuvių kalba išstumiama iš Respublikos valstybinio ir partinio gyvenimo, kaip katastrofiškai ji nyksta ministerijų, žinybų, gamyklų dokumentacijoje ir susirašinėjime, transporto, aptarnavimo, sveikatos apsaugos, ryšių ir kitose sferose. Sąjunginių, centrinių žinybų ekspansiją į Lietuvą lydėjo ir lydi ją atitinkanti kadrų politika“.

Visas pranešimo tekstas čia.