Valstybinės lietuvių kalbos statuso minėjimo išvakarėse (statusas atkurtas 1988 m. lapkričio 18 d.) Nacionalinės premijos laureatės, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narės, rašytojos Danutės Kalinauskaitės mintys apie kalbą.

– Kalbos kultūra yra tiesiogiai susijusi su bendrąja žmogaus kultūra. Ar taisyklinga, turtinga kalba nėra tik išsilavinusių žmonių – elito –kalba? Juk kasdienė piliečių kalba vis dėlto kitokia nei etaloninė…Kai klausausi kasdien besireiškiančių politikų, Seimo narių (o juk jie turėtų būti prakutę, išsilavinę, ne vien Baltijos jūroje per šalčius maudęsi, ar ne?), tai man atrodo, kad jų kalbos arsenalas baigiasi sulig kokiais 500 žodžių.

– Mane trikdo pasakymas „etaloninė“ kalba. Ar tai reiškia dramblio kaulo bokštą, kuriame sakomi žodžiai yra nuliedinti iš gryno aukso ir sidabro? Gyvi žmonės kalba gyva kalba, savo kalba, ir ji net viešumoje, net per TV ir radiją gali ir turi likti individuali, kad negyventume nykiame manekenų pasaulyje.

Kalba neprivalo būti popierinė. Išravėta ir sintetinė kaip ta į ruloniukus susukta žolė, atvežama patiesti Lukiškių aikštėje. Tik svarbu jausti situaciją, kontekstą, žinoti vietą ir laiką.

Ar būtų gerai, jei žinių vedėjas, skaitydamas žinias, sakytų, kas jam ant seilės užėjo, – kalbėtų savo virtuvine kalba? O teismo nuosprendis būtų skelbiamas ne sausai, protokoliškai, o išraitytas laisvuoju stiliumi su paslėptomis potekstėmis… Na, o dėl taisyklingos, turtingos kalbos kaip išsilavinusių žmonių – elito – kalbos…

Taisyklingumas ir turtingumas, deja, ne visada už parankės susikibę vaikšto. Kaip ir kalbos turtais nebūtinai disponuoja elitas, toli gražu. Kai klausausi kasdien besireiškiančių politikų, Seimo narių (o juk jie turėtų būti prakutę, išsilavinę, ne vien Baltijos jūroje per šalčius maudęsi, ar ne?), tai man atrodo, kad jų kalbos arsenalas baigiasi sulig kokiais 500 žodžių.

O kai kalbuosi su vienu senuku (95 metai!), rozalimiečiu Jonu, kurį štai jau antrą kartą turiu progą paminėti, tai atsiveria tokie kalbos lobiai, tokie safyrai, rubinai ir turmalinai, kad jo klausantis seilės burnoj telkiasi. Štai kas yra turtinga kalba – „als, o ne myžals“. Elitas – apgaulingas dalykas. Išsižioja kitąkart elitas, ir pabyra kolorado vabalai.

O kad kalbos kultūra yra tiesiogiai susijusi su bendrąja žmogaus kultūra, – neabejotinai. Įstrigo vertėjos Rasos Drazdauskienės feisbuke išsakyta mintis, kad jau pradėjo formuotis nusistatymas, esą „gerai, valyvai ir raštingai kalbėti yra gero išsilavinimo ir išsiauklėjimo dalykas“. Pamenu Kęstučio Navako maksimą spaudoje prieš Frankfurto knygų mugę, kurioje dalyvavome svečio teisėmis: „Neskaityti knygų – nemadinga.“

Dabar norėtųsi sakyti: „Būti neraštingam, neraštingai kalbėti – nemadinga.“ Daug ką suerzino reklaminis „Ikea“ užrašas ant skydų gatvėse (tokių užrašų pilna): „Dirbti ar pirkti? Abu.“ Nes nevalyvas. Nevykęs vertalas iš anglų kalbos. Namuose gali tokį kabintis ant sienos ir kasdien į jį žiūrėti, jei tik gražu, bet kaskart einant gatve jį matyti – ne, atleiskit.

Štai kas yra turtinga kalba – „als, o ne myžals“. Elitas – apgaulingas dalykas. Išsižioja kitąkart elitas, ir pabyra kolorado vabalai.

– Iš rašytojų neretai išgirsi esą jie jaučiasi ribojami kalbininkų, kurie neleidžia laisvai skleistis, savo taisyklėmis represuoja jų kūrinių kalbą, galų gale baudžia. Ar kurdama patiriate kokių nors represijų? Ribojama Jūsų išraiškos laisvė?

– Ne. Jokių represijų nepatiriu. Mano knygose nemažai neteiktinų žodžių, žargono, slengo, ir, įsivaizduokit, tie žodžiai net nesukursyvinti, nepaimti į gėdingas kabutes. Garbė leidyklai, kurioje buvo suprasta, kad meniniame tekste tai pilnaverčiai, legitimūs žodžiai. Vis pavartau Aldonos Liobytės laiškų knygą, labai įdomų ir vertingą sovietmečio laikų dokumentą, ten turbūt iš klaidų baimės kursyvai kone kiekviename puslapy: „o nuo durnių neapsiginsi“, „baumkucheno šakelės“, „dirbai kaip smakas“, „buvo pas mus univermage“, „darais čemodanas be dugno“, „baisus skrudžas“ ir t. t. O juk tai autentiškiausi tekstai, kur niekam nevalia kišti nagų, žmogus savo laiškuose buvo laisvas rašyti kaip nori, kokią teisę šiandien turime jį atgaline data taisyti.

Mes dažnai įvairiomis progomis vis prisimename legendinį Marcelio Prousto pyragaitį. To pyragaičio skonis Prousto pasakotojui sužadino griūtį asociacijų ir prisiminimų: Kombrė apylinkes, miestelį, gatves, bažnyčią, kaimo kelius, seną pilką namą, tetos Leonijos gėlyną, Vivonos vandens lelijas ir dar daug ką… Man panašiai koks nors žodis, kaip tyčia kalbininkų neteiktinas, sužadina spiečių praėjusio laikmečio kvapų, spalvų, prikelia visos nutolusios epochos atmosferą. Ar galima tokį žodį iš meninio teksto išrauti ir pakeisti taisyklingu, bet bespalviu ir beskoniu? Tekstas, nuaustas iš politkorektiškų žodžių, dažniausiai yra prėskas literatūrinis vidurkis, jį perskaitęs jautiesi nei valgęs, nei gėręs. Grožiniame kūrinyje yra leistinos net didžiosios kalbos klaidos, jei tik jos meniškai pateisintos ir jomis be reikalo nesidergliojama.

Baimės atsmosfera turi išnykti. Tai sovietmečiu gyvenome baimėse, iš jų būtina vaduotis. Ne baudos, o tik rekomendacijos. Ir – nuo mažų dienų, nuo pirmos klasės, ugdoma savivoka, kalbos kultūra.

O dėl baudų. Esu prieš baudas. Net simbolines (beje, kiek žinau, paskutinė bauda buvo skirta prieš 5 metus, nors spaudoje ši tema nuolat eskaluojama, lyg tos baudos būtų skiriamos kas savaitę). Baimės atsmosfera turi išnykti. Tai sovietmečiu gyvenome baimėse, iš jų būtina vaduotis. Ne baudos, o tik rekomendacijos. Ir – nuo mažų dienų, nuo pirmos klasės, ugdoma savivoka, kalbos kultūra.

– O ar gali būti „kalba be taisyklių“? Ne namuose, ten mes kalbame kaip norime, bet viešajame gyvenime – teisės, medicinos, ekonomikos ir kitose sferose, taip pat literatūroje?

– Atsakant į šį klausimą, kažkodėl tuoj prisimena kardinolas Rišeljė: duokite man šešias bet kokio žmogaus parašytas eilutes, ir aš rasiu, už ką jį pakarti… Be taisyklių surašytos teisinės išvados gali įgrūsti žmogų į kalėjimą ilgiems metams. Be taisyklių parašyta medicininė diagnozė gali jį pasmerkti kančioms arba be laiko numarinti. Be kalbos taisyklių surašytos kelių taisyklės gali sukelti tokių padarinių, po kurių teks iš naujo mokytis kalbėti. Be kalbos taisyklių parašytos knygos yra marmalas, kurį skaitant norisi keiktis. Gerbiu redaktorių darbą, nes pažįstu jį iš vidaus, ir nė kiek neperdedu, prilygindama šachtininkų, akmentašių, akmenskaldžių darbui, nes toks jis ir yra (be to, apmokamas sudilusiais skatikais). Pagaliau raskite nedėkingesnę profesiją, kuriai svarbiausias taikomas reikalavimas – ne įspausti kokį nors savo buvimo pėdsaką, o priešingai – likti nematomam, išnykti kaip dūmui, neblaškomam vėjo, visiškai atsisakyti savojo „aš“. Bet kai redaktoriai, bijodami būti neliberalūs ir apriboti šventą rašytojų laisvę, visai neprideda rankos… Pažiūrėkit, kiek išeina blogai parengtų, sunkiai perskaitomų originalių ir verstinių knygų su daugybe rašybos ir stiliaus (švento) klaidų. Kalnai. Kalba be taisyklių yra grafomanų rojus. Tad į Jūsų klausimą, ar gali būti kalba be taisyklių, atsakau – negali, dabar jau galite mane įmesti liūtams.

– Kalba yra pavaldi laikmečiui: politinėms, ekonominėms, rečiau kultūros įtakoms. Kaip gebėti išmintingai laviruoti tarp pageidautinų, toleruotinų ir neleistinų invazijų iš kitų kalbų? Kur reikėtų nusileisti ir kur atkakliai atsispirti svetimybių atėjimui?

Pagaliau raskite nedėkingesnę profesiją, kuriai svarbiausias taikomas reikalavimas – ne įspausti kokį nors savo buvimo pėdsaką, o priešingai – likti nematomam, išnykti kaip dūmui, neblaškomam vėjo, visiškai atsisakyti savojo „aš“.

– Man sunku pasakyti, kaip čia su tomis invazijomis, atkaklumu ir tolerancija, aš ne kalbininkė. Viduje šiaušiuosi girdėdama pusiau anglišką, pusiau lietuvišką jaunų žmonių kalbą, bet turiu prikąsti liežuvį, išgirdusi, kad tai provincialus etnocentristinis požiūris, nes toks esąs šiandieninis socialinis kalbos būvis. Suprantama, kad išmaniosios technologijos vystosi neįtikėtinu greičiu, o kartu su jomis ateina begalė angliškų terminų, kurių atitikmenis rasti lietuvių kalboje per trumpą laiką ir dar nuspėti, ar jie prigis, neįmanoma. Prisiminkime liūdnojo vaizdo riterį – vaizduoklį. Nemėgstami ir kiti. Jauni žmonės susierzina radę kompiuteryje terminų vertimus į lietuvių kalbą (nelįskite su savo lietuviškais pakaitalais, vien klaidinate, nebeaišku, apie ką kalbama), jie kur kas geriau orientuojasi angliškų terminų pasaulyje. Tokia šiandienos realybė ir neišvengiamybė, sakytume, integrali ekonominio, socialinio ir kitokio gyvenimo dalis. Ar įmanoma su šakute eiti prieš traukinį?

Bet kodėl aš turiu teptis delikačiu kremu, jei noriu – švelniu, gerai susigeriančiu? Tik todėl, kad vertėjas tingėjo paieškoti tinkamos reikšmės? Kodėl žiūrėdama per TV „Lietuvos balsą“ turiu nuolat girdėti „koučeriai“, kai visi keturi ten dalyvius ruošiantieji yra mokytojai? Kodėl jiems apsižodžiavus Donatas Montvydas kolegas vadina heiteriais? Kodėl reikšdami nuostabą nuolat kniaukiame: „vaaaau“ (jau ir reklamose, per televiziją ir radiją)? Kodėl viskas jau tik startuoja ir niekas nebeprasideda? Kodėl nuolat vartojamas „aktualus“ dabartinio prasme? O „influenceris“… Jį išvis pagerbčiau tylėjimu, tai yra tyliai prie jo kojos pririščiau parako ir padegčiau, būtų miela, jei, išlėkdamas į orą, jis su savimi nusineštų ir klišę „išeiti iš komforto zonos“. Ką pastaruoju metu visi tik ir veikiame, tai įeiname į komforto zoną ir iš jos išeiname… Suprantu, kad influenceriai – nauja susikūrusi realybė, kaip ir startupai, tik šie, atrodo, gavo vykusį atitikmenį – startuoliai. Daug čia yra apie ką kalbėti. Kai kurie pasiūlyti lietuviški žodžiai tarp jaunų žmonių prigyja, pvz., „afterpartį“ nurungė „dūzgės“. Gal ir „fake news“ laisvuose stiliuose pakeis „melagienos“ – gyvas, išraiškingas žodis?

Bet kodėl aš turiu teptis delikačiu kremu, jei noriu – švelniu, gerai susigeriančiu? Tik todėl, kad vertėjas tingėjo paieškoti tinkamos reikšmės?

– Jautri žinia iš Airijos. Neseniai ten priimtas potvarkis, kad valstybinėse mokyklose lietuvių kalbos gali mokytis to norintys lietuvių vaikai. Džiugi žinia! Tam pasiruošė mokyklos, konkurso būdu atrinktos mokytojos. Po mėnesio nuskambėjo vienos lietuvių benduomenės vadovės šauksmas: po tiek pastangų, derybų, įdirbio, svyra rankos: klasės sulaukė labai mažai norinčių lietuviukų! Ar meilę gimtajai kalbai galime sureguliuoti įsakais, dokumentais, potvarkiais?

– Šis Airijos faktas yra labai liūdnas. Visi žinome, kiek reikia pastangų, kad užsienyje atsirastų mokyklos, klasės (o paskui dar jas reikia išlaikyti, stengtis nenumarinti, ieškoti paramos), kur būtų galima mokytis lietuvių kalbos. Svariausias argumentas, kodėl šeima ryžtasi emigruoti, paprastai būna šis: dėl vaikų gerovės ir ateities. Taigi vaikas privalo kuo greičiau išmokti svetimos kalbos, kad adaptuotųsi, integruotųsi, ir jo gyvenimas toje šalyje taptų pilnavertis, jis pats – natūralia jo dalimi. O mokytis savos kalbos – kam? Bet štai kas nutinka.

Grįžę iš mokyklos, kiemo, gatvės, vaikai, kurie svetimakalbėje aplinkoje tuojau ima nardyti kaip žuvys vandeny, pradeda nebesusikalbėti su savo tėvais.

Grįžę iš mokyklos, kiemo, gatvės, vaikai, kurie svetimakalbėje aplinkoje tuojau ima nardyti kaip žuvys vandeny, pradeda nebesusikalbėti su savo tėvais. Šie svetimos kalbos dažniausiai kaip reikiant neišmoksta (tik tiek, kiek tiesiogiai reikia jų darbui, dar susikalbėti parduotuvėje) ir kalba ja taip, kad vaikai ima gėdytis savo tėvų, „rednekų“ ir provincialų iš Lietuvos, apie kurią „normaliame“ pasaulyje net nežinoma, taigi ir lietuvių kalbos simbolinis statusas tame pasaulyje yra žemas. Motinų burnos užsisiuva. Apie tai puikioje savo esė „Motinų tylėjimas“ rašė Kipre gyvenanti rašytoja ir filosofė Dalia Staponkutė. Tai – tėvų (o paskui ir jų vaikų, tapsiančių tėvais) savimonės problema, ir jokie nuostatai, įsakymai ar potvarkiai čia nepadės. Suvokimas, kad savo kalbos reikia ne tik neužmiršti, bet ir jos mokytis, turėtų būti kietajame smegenų diske įrašytas. Bet, žinoma, žmonės laisvi rinktis.

Tik gal reiktų mažiau kalbėti apie „meilę gimtajai kalbai“ – nuvalkioti žodžiai be jokio gyvo turinio. Reikia tiesiog daryti: leisti gerai išverstas, suredaguotas ir parašytas knygas, vadovėlius, kokybiškus žodynus, ravėti laikraščių ir internetinių portalų klaidas (pirmiausia rašybos!), mokyti kalbos kultūros. Ir dar daug daug ko yra veikti, o ne zulinti klišes apie meilę.