„Kiekvienai suktybei įstatymų neprikursi, bet lietuvių kalbos ir literatūros įskaitų kalbų kūrėjus bei pirkėjus nubausti galima,“ –  LRT KLASIKAI sako žurnalo „Gimtoji kalba“  vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė,  drauge su talkininkais atlikusi apklausą apie įskaitos kalbų pirkimą.

„Galbūt būtų galima rasti teisininkų, kurie žvelgtų ne vien į ekonominius kriterijus, bet ir į akademinės etikos dalykus – tada būtų galima tokią veiklą vadinti neteisėta. […] Reikėtų stiprinti akademinės etikos reikalavimus ne tik aukštosiose, bet ir vidurinėse mokyklose. Didžiausia bausmė, išdrįsusiam ateitį į įskaitą su svetima kalba, būtų nepalankus įvertinimas. Vienas kitas čiulbuonėlis neišlaikys įskaitos – ir kitiems praeis noras kalbas pirkti“, – mano R. Urnėžiūtė.

– Kaip kilo mintis surengti apklausą, ar lietuvių kalbos ir literatūros įskaitai mokiniai ruošiasi sąžiningai, ar nesinaudoja įskaitų rašinių pardavėjų paslaugomis?

– Apklausą atliko Lietuvių kalbos draugijos nariai, padedami mokytojų, savivaldybių darbuotojų, dėstytojų, savanorių, studentų, ypač daug padėjo Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros darbuotojai. Apklausos tikslas – ne sužinoti, ar perkamos kalbėjimo įskaitos, bet, svarbiausia, pasidomėti moksleivių požiūriu į tokią prekybą.

Domėtis paskatino kiekvieną pavasarį internete pasirodanti gausybė pasiūlymų nusipirkti jau parašytą kalbą ir neįtikėtinai prasta tų kalbų kokybė. Bandėme pažvelgti į dvi galimybes pasirengti kalbėjimo įskaitai: dirbti savarankiškai ir išmokti svetimo žmogaus kalbą. Moksleiviai kalbų kūrėjų gali ieškoti ne tik internete, bet ir tarp studentų ar pedagogų. Svarbiau buvo sužinoti ne kokios kokybės kalbas siūlo pardavėjai ir ką mokiniai perka, bet panagrinėti klausimą, ar moksleiviai linkę pirkti kalbas ir ką apie tai mano.

– Kodėl kai kurie moksleiviai perka kalbas? Gal siūlomos temos per sudėtingos, o gal mokiniai pratę atsiskaitinėti tik raštu ir bijo kalbėti prieš auditoriją?

– Turbūt ir mokytojai, ir mokiniai pritartų paminėtoms priežastims ir dar papildytų jų sąrašą. Reikia atkreipti dėmesį į du dalykus – įskaitos organizavimą ir dalies visuomenės nuostatą, kad viskas perkama ir parduodama. Teko girdėti, kad temos mokiniams svetimos, kad jos menkai susijusios su mokykline literatūros programa ar su mokinių gyvenimo aktualijomis. Visa tai turbūt yra tiesa, tačiau yra naujienų.

Spalio 9 d. švietimo ir mokslo ministrės įsakymu buvo patvirtinta atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos programa. Nuo ankstesnės programos ji skiriasi tuo, kad nuo šiol mokiniai su mokytojais patys sudarys savo temas, kas norės, galės pažiūrėti į Nacionalinio egzaminų centro (NEC) teikiamus pavyzdžius. Kalbos planą mokinys mokytojui turės pristatyti likus savaitei iki įskaitos. Rengimasis kalbai taip pat bus vertinamas, pakeistos ir įskaitos vertinimo normos. Dabar į jas įtrauktas kalbėjimo natūralumo kriterijus.

Įskaitos organizatoriai mėgina individualizuoti mokinių darbą, kad masinės kalbų prekybos veikėjai nebeturėtų darbo. Tačiau minėjau ir kitą dalyką – dalies visuomenės įsitikinimą, kad viską galima nusipirkti. Mokytojai nuogąstauja, ar įmanoma visiškai panaikinti kalbų prekybą. Juk galima susimokėti korepetitoriui, kad jis ir kalbą, ir planą parašytų.

– Ar toks požiūris dėl kalbų pirkimo tampa įprastu reiškiniu?

– Toks mąstymas egzistuoja, esame išmokę ir išmokyti pirkti, papirkti. Jei patys kažko nesugebame, nepajėgiame ar tiesiog nenorime, stengiamės, kad už mus visa tai padarytų pinigai. Iš pirmo žvilgsnio galima sakyti, kad tai nesusiję su lietuvių kalbos ir literatūros kalbėjimo įskaita, tačiau situacija rodo ką kita. Džiugu, kad ne visi mokiniai, ne visi tėvai taip mano.

– Kokio amžiaus, kokių miestų mokiniai buvo apklausiami, kokie anketos klausimai? Ar anketa anonimiška?

– Anketa pateikta 10–12 klasių mokiniams, iš viso apklausta beveik 3 tūkst. mokinių. Anketos platintos didžiuosiuose miestuose, rajonų centruose, miesteliuose. Mokiniai ir mokytojai buvo užtikrinti, kad, apibendrindami rezultatus, neminėsime mokyklų pavadinimų, nelyginsime rezultatų.

Mokinių buvo prašoma pažymėti, kokius pažymius jiems dažniausiai rašo lietuvių kalbos mokytojai, kas padeda rengtis įskaitai. Svarbi anketos dalis buvo apie tai, ar mokiniai besiruošdami ieško informacijos internete, ar ieško konkrečių potemių pavyzdžių. Domėtasi, ar plačiai tarp mokinių pasklidusi informacija apie internetinę kalbų prekybą. Svarbiausi du klausimai: ar, nusipirkus kalbą, jų nuomone, galima sėkmingai išlaikyti įskaitą ir ar įskaitų kalbų prekyba yra legalus verslas.

– Kokie apklausos rezultatai?

– Išryškėjo dėsningumas – kuo mokiniai vyresni, tuo daugiau tarp jų atsiranda tokių, kurie palankiai vertina kalbų prekybą. Labiausiai šio verslo paslaugomis linkę naudotis ir jį pateisinti dvyliktokai. Pavyzdžiui, į klausimą, ar, nusipirkus kalbą, galima sėkmingai išlaikyti įskaitą, teigiamai atsakė 34 proc. dešimtokų, pora procentų daugiau vienuoliktokų ir net 46 proc. dvyliktokų. Į klausimą „Ar tai legalus verslas?“ teigiamai atsakė 35 proc. dešimtokų, 40 proc. vienuoliktokų ir 45 proc. dvyliktokų.

Atsižvelgiant į mokinių amžių, dėsningai kinta ir domėjimasis internetine kalbų prekyba. Apie kalbų prekybą internete nieko negirdėjo 7 proc. dešimtokų ir tik 4 proc. dvyliktokų. Beveik trečdalis apklaustų dvyliktokų yra aktyvūs tokių svetainių lankytojai: kartais jose apsilanko 23 proc., dažnai – 6proc. moksleivių. Nors skirtumas nėra didelis, matyti, kad labiau pasitiki ir kalbų prekybą palankiau vertina rajonų mokyklų dvyliktokai.

Atskirai pasidomėta dvyliktokais, laikančiais kalbų prekybą legaliu verslu. Tarp jų vyrauja gaunantys ne pačius aukščiausius vertinimus, mažiausiai bendradarbiaujantys su mokytojais ir labai pasikliaujantys paieškomis internete.

– Ar tokia lietuvių kalbos ir literatūros įskaita apskritai reikalinga? Gal reikėtų visai kitokio patikrinimo?

– Reikėtų kitos apklausos – galbūt jau klausti mokytojų. Aiškiau atsakyti bus galima po 2016 m. įskaitos, kuri bus organizuojama pagal naują tvarką. Mokytojų nuomonių yra labai įvairių: nuo griežtų reikalavimų naikinti šią įskaitą iki tokių pat griežtų reikalavimų ją palikti. Pastarieji mokytojai klausia, kaip kitaip išmokysime mokinius argumentuotai kalbėti, sklandžiai ir mandagiai reikšti mintis.

– Pernai NEC kreipėsi į teisėsaugą, kad būtų ištirta kalbas pardavinėjančių žmonių veikla. Pagal šalies įstatymus nubausti taip verslaujančių žmonių negalima, jei paslaugas teikiančios įmonės registruotos ir moka mokesčius. Kokią matote išeitį?

– Galbūt būtų galima rasti teisininkų, kurie žvelgtų ne vien į ekonominius kriterijus, bet ir į akademinės etikos dalykus – tada būtų galima tokią veiklą vadinti neteisėta. Kiekvienai suktybei įstatymų neprikursi. Reikėtų stiprinti akademinės etikos reikalavimus ne tik aukštosiose, bet ir vidurinėse mokyklose. Didžiausia bausmė, išdrįsusiam ateitį į įskaita su svetima kalba, būtų nepalankus įvertinimas. Vienas kitas čiulbuonėlis neišlaikys įskaitos – ir kitiems praeis noras kalbas pirkti.

Šaltinis čia

Kalbos įrašo šaltinis  čia (maždaug nuo 28 minutės)