Straipsnis perpublikuojamas iš 2018 m. ketvirtojo žurnalo „Liaudies kultūra“ numerio. Jame aptariama Simono Daukanto istoriniuose darbuose ryškėjanti Lietuvos valstybės projekcija. S. Daukantas tarsi sujungia dvi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plėtotas politines programas: Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo gimtosios kalbos ir kultūros puoselėjimo programą su Motiejaus. Strijkovskio, Alberto Kojalavičiaus ir kitų intelektualų priesakais rūpintis laisva Lietuvos Respublika. Laisvė ir kalba jo darbuose iškyla kaip svarbiausi lietuvių tapatybės dėmenys. Būtent ši daukantiška kalbos ir laisvės jungtis ir suteikia esminį postūmį moderniai Lietuvos Respublikai.
„Įspėjęs ateities dvasią“ – taip 1883-iaisiais „Aušroje“ S. Daukantą apibūdina pirmasis jo biografas Jonas Šliūpas, jau po metų Jungtinių Amerikos Valstijų spaudoje ėmęs svarstyti, kokiomis sąlygomis „Lietuva galės atgauti savo liuosybę“. Matyt, neatsitiktinai stropus S. Daukanto raštų skaitytojas J. Šliūpas pirmasis tarp ano laiko lietuvių iškelia savarankiškos „Lietuv-latviškos respublikos“, o kiek vėliau – ir nepriklausomos Lietuvos valstybės siekinį. 1887-aisiais broliams lenkams paskelbia: „Lietuva nori būti politiškai nepriklausoma!“ (Šliūpas 2016: 79).
Simboliškai sutampa šiemet mūsų minimas Simono Daukanto gimimo jubiliejus ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Būtent S. Daukantas padeda mums geriau suprasti, kaip valstybės idėja buvo išsaugota, kaip pati valstybė atkurta.
Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-28-simonas-daukantas-ispejes-ateities-dvasia/172563
