Šią savaitę socialiniuose tinkluose regėjome gausybę nuotraukų, kuriose žmonės fotografavosi rankose laikydami užrašą „We Remember“ („Mes prisimename“). Nenuostabu – šios nuotraukos yra skirtos Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai, kuri minima sausio 27-ąją. Šią dieną 1945 metais buvo išvaduota Aušvico-Birkenau mirties stovykla, tapusi Holokausto tragedijos simboliu. Nuo 2005-ųjų minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, anot ją paskelbusių Jungtinių Tautų, yra skirta ne tik prisiminti 6 mln. nužudytų žydų, tačiau ir kalbėti apie Holokausto edukaciją kaip priemonę užkirsti kelią genocidui ateityje.
Antisemitizmas auga
O tai yra labai svarbu, nes antisemitizmas, kad ir kaip būtų gaila, nėra tik praeities dalykas. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros atliktas tyrimas rodo, kad 90 proc. Europos žydų mano, jog situacija dėl antisemitizmo Europoje prastėja. Daugiau nei 80 proc. respondentų Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Švedijoje nurodo, kad antisemitizmas yra „labai didelė“ arba „pakankamai didelė“ problema. Prancūzijoje tuo tarpu šis rodiklis siekia 95 proc. Beveik trečdalis Europos žydų, kaip skelbiama tyrimo pristatyme, yra tiesiogiai susidūrę su antisemitiniais išpuoliais.
Šiuo atveju akivaizdu, kad skelbti, jog mes prisimename, reiškia ne tik istorinį žinojimą apie Holokausto tragediją. Kartu tai reiškia ir aktyvų įsipareigojimą šiandien kovoti su bet kokiomis ne tik antisemitizmo, tačiau ir kitokios formos – rasinės, religinės, etninės ir t. t. – neapykantos formomis. Be viso to, apie atmintį galėtume kalbėti nebent kaip apie kartą per metus kartojamą ritualą.
Trys L. Kolakowskio tezės
Dar 1956-aisiais leidiniui „Po Prostu“ rašytame tekste „Antisemitai: penkios pažįstamos tezės ir perspėjimas“ filosofas Leszekas Kolakowskis puikiai išdėstė, kodėl negalime likti abejingi antisemitizmui savo visuomenėse. Antisemitizmas neatskleidžia, kokie iš tikro yra žydai, nes jame matome tik jų karikatūrą. Antisemitizmo paplitimas atskleidžia mūsų visuomenės būklę. Be to, antisemitizmas tik prasideda nuo žydų, tačiau niekada jais nesibaigia, kadangi visuomenės nuotaikomis manipuliuojantys veikėjai visada geba rasti naujų taikinių tam, kad išlaikytų kontrolę ir galią savo rankose. Pažvelkime į tris, mano nuomone, svarbiausias L. Kolakowskio tezes.
Pirmoji skelbia, kad skirtumai tarp skirtingų antisemitizmo formų yra tik kiekybiniai. Jokie žydų pogromai, žudynės ir kiti nusikaltimai neįvyko sveikoje visuomenėje. Išankstinė šių nusikaltimų sąlyga buvo pakantumas antisemitizmui net ir pačia švelniausia ir labiausiai išplauta savo forma. Filosofo teigimu, antisemitizmo augimas visuomenėje gali būti palygintas su sandėlyje kaupiamu socialiniu dinamitu, kurį manipuliuojantys politiniai lyderiai gali susprogdinti jiems patogiu metu tik tam, kad apsisaugotų nuo pagrįsto visuomenės nepasitenkinimo proveržio ten, kur egzistuoja realios problemos. „Toleruoti net ir menkiausią antisemitizmo apraišką šiandien yra lygu toleruoti rytojaus pogromus. Mes privalome užgniaužti bet kokį antisemitizmo šešėlį, kol jis dar netapo kūnu“, – argumentuoja filosofas.
Antroji jo tezė skelbia, kad antisemitizmas nėra jokia teorija. Pasak L. Kolakowskio, antisemitizmas savo esme yra visiškai iracionalus, todėl atsparus visokiai kritikai ir racionaliems argumentams. „Tai yra antikultūra, antihumanizmas, antiteorija ir antimokslas. Tai yra akivaizdu kiekvienam, kas turėjo progą beviltiškai diskutuoti su antisemitu – tai yra veikla, kuri primena pastangą išmokyti gyvulį užsienio kalbos“, – konstatuoja filosofas. Jo teigimu, kaip ir gyvūnų leidžiami garsai nėra kalba, taip pat ir antisemitinės nuostatos nėra tik skirtinga pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra gali būti kritikuojama, tačiau antisemitizmas, kuris yra pačių iracionaliausių nuostatų artikuliavimas, yra atsparus bet kuriai kritikai. Tad ir priešingybė antisemitizmui nėra racionali teorija, o apskritai pats racionalus mąstymas kaip toks. Antisemitizmas kaip toks apskritai yra paremtas atsisakymu mąstyti.
Trečioji L. Kolakowskio tezė skelbia, kad antisemitams kova su žydais nėra tikslas savaime. Antisemitizmo kurstytojai žydiškumo kortą siekia priklijuoti prie dalykų, kuriuos jie nori diskredituoti. Šiuo atveju tai gali būti atviros visuomenės idėja, žmogaus teisės, demokratija, rinkos ekonomika, universalistinė moralės samprata ir t. t. Antisemitizmo korta ypač išnaudojama siekiant nukreipti įaudrintos visuomenės žvilgsnį nuo realaus problemų šaltinio prie sukurpto įsivaizduojamo baubo. Antisemitizmas sukuria universalų blogio simbolį, o po to siekia jį susieti su socialiniais fenomenais, kuriuos siekiama diskredituoti politikoje, kultūroje ar moksle.
Kodėl prisiminti?
Taigi iš viso to, kas pasakyta, akivaizdu, kad minėtas tyrimas, kalbantis apie antisemitizmo augimą Europoje, yra aktualus ne tik žydams, kurie yra pirminis antisemitų taikinys, tačiau ir mums visiems. Antisemitizmas skaldo ir supriešina visuomenę. Antisemitizmas yra bjauri politinės manipuliacijos technika. Antisemitizmas yra visiška priešingybė racionaliai diskusijai, kurioje susitinka skirtingų pasaulėžiūrų atstovai. Antisemitui diskusija nereikalinga, nes jis žino, o nežino tik kvailiai arba priešai. Antisemitizmas yra visiška priešingybė tam, kam atstovauja liberali demokratija – visuotinėms žmogaus teisėms, teisės viršenybei, visų lygybei prieš įstatymą. Antisemitizmas skelbia, kad daliai žmonių visa tai negalioja. Jei šiandien yra išskiriama viena grupė, rytoj taikinyje gali atsidurti jau kita, nes tai, kas prasideda nuo žydų, niekada tik jais nesibaigia. Dažniausiai prireikia naujų atpirkimo ožių – juodų, raudonų ar dar kokių. Todėl akivaizdu, kodėl turime prisiminti – ir ne tik kartą per metus.
