Leidyklos „Baltos lankos“ atstovai džiaugiasi, kad šiais metais konkursas vėl sulaukė didelio susidomėjimo. „Šiais metais pateikta tema kėlė tikrai daug iššūkių. Svarbiausias – kaip parašyti rašinį apie poeziją. Gavome išties įdomių temos interpretacijų, tad užduotis išrinkti laimėtoją nebuvo lengva“, – teigia leidyklos atstovai.
Leidyklos vertintojai bei rašytoja .Sabaliauskaitė taip pat pastebėjo liūdinančią tendenciją: pasaulio poezijos klasika (be kelių retų išimčių) beveik neatsidūrė moksleivių akiratyje.
Šiais metais geriausiu rašiniu išrinktas Elektrėnų sav. Vievio gimnazijos IV klasės moksleivės Karinos Titovos kūrinys (mokytoja Rita Bimbirienė). K.Sabaliauskaitės teigimu, dėl Karinos Titovos rašinio nekilo jokių abejonių: sužavėjo ir kalbos vaizdingumas bei sklandumas, ir autoironija, ir tai, kad asmeninę patirtį paversdama universalia ji skaitytoją tiesiog nukelia į laikus ir jausenas, kai tau buvo šešiolika. O svarbiausia, primena, kad poezija gali būti ne vien troškime didesnio pasaulio ir svajonėse apie septintojo dešimtmečio Malibu pakrantę, bet ir senuko dviračio krepšyje su mopsu.
Antroji vieta atiteko Palangos senosios gimnazijos II klasės moksleivei Austėjai Daukšaitei (mokytoja Raimonda Kačerauskienė), o trečioji – Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos VII klasės moksleivei Eglei Ališauskaitei, kuri yra jauniausia konkurso dalyvė.
I vietos nugalėtojas bus apdovanotas išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana – tetralogijos Silva rerum I–IV dalimis su autorės autografu bei auksine plunksna. II ir III vietos nugalėtojus leidykla apdovanos savo įsteigtais prizais.
Kviečiame skaityti Karinos Titovos kūrinį, laimėjusį šį prizą:
Poezija mano gyvenime
Pradėjęs riaumoti žadintuvas nesiruošia išsijungti, kol nesuteikiu jam dėmesio. Šiaip ne taip prisiverčiu apsiversti ant kito šono ir piktai perbraukiu pirštais per telefono ekraną. Išjungiau. Bandau žvilgtelti pro stoglangį ir pažiūrėti, koks šiandien oras. Suvokiu, kad dar neatsimerkiau ir imu trinti traiškanotas akis. Vos prasimerkusi ant aprasojusio stiklo stebiu lašų lenktynes. Jų nuvažiuoti takeliai leidžia pamatyti lango rėme įkalintą dangų. Pasižiūriu į laikrodį – jau 6 valanda ryto. Laikas keltis… Greitai rengiuosi. Kur kojinės…kojinės…kojinės? Vėluoju. Velniop, gyvenimas per trumpas ieškoti vienodų kojinių. Viena juoda, kita balta. Tebūnie! Pasaulis kontrastingai kupinas ir gėrio, ir blogio. Apsiaunu batus, susikišu raištelius į vidų (nėra laiko rištis), užsimetu pustuštę kuprinę ant pečių ir išbėgu.
Liepsnojančių medžių alėjoje mane pasitinka Ruduo (kvailai tikėjausi, kad jo nebus). Skuodžiu per rasos prisisotinusį žvyrkelį, po kojomis girgžda akmenukai. Aprasoję voratinkliai, tankiai besipindami su plikomis krūmų šakelėmis, spindi sidabru. Niūriomis spalvomis nutapytas dangus ištepa rytą pilka spalva, horizonto linijos nesimato per plaukiantį tirštą ir drėgną rūką. Erdvė skendi tyloje, tik karts nuo karto sučirena koks atostogų neišskridęs paukštelis (gal dar nespėjo nusipirkti bilieto?). Įkvepiu nosį kutenančio šalto oro ir gaivaus ryto kvapo.
Netoli greitkelio išgirstu mašinų dūzgesį. „Pirmos klasės“ autobusas atvažiuoja per anksti. Matyt, jis skuba į metalo laužo supirkimo įmonę, tik pakeliui šoktelėjo pas mus ir nuveš į mokyklą. Lipdama į autobusą trinkteliu galvą – neapskaičiavau, kiek pasilenkti. Kaip visada, nėra vietos atsisėsti. Močiutės tikriausiai pirko bilietus ir savo krepšiams, nes jie įsitaisę šalia savo šeimininkių. Pastovėsiu… Sučiaudi variklis. Pirmyn! Vairuotojas tikriausiai įsivaizduoja, kad veža rąstgalius, nes posūkyje visi stovintys, veikiami inercijos, pradeda virsti į šonus.
Išlipusius iš autobuso, paglosto šaltukas. Pūsteli namų stogais šokinėjantis vėjas, gadindamas iš kaminų sklindančių dūmų vertikalią trajektoriją. Kelis kartus aplink kaklą apsivinioju ,,kilometrinį“ šaliką ir įeinu į degalinę kavos: mano organizmas šaukiasi dozės kofeino. Pasiimu didžiausią puodelį ir pareiškiu kavos aparatui savo pageidavimus: man, prašyčiau, latte. Atrodo, kad jam nepatinka mano norai, nes netrukus pasipiktinęs pradeda garsiai urgzti ir šnypšti. Pasirodo, jame baigėsi pienas, o aš jau spėjau įsižeisti, pamaniusi, kad būna arogantiškų kavos aparatų. Į kavą įsipilu riešutų sirupo ir žiupsnelį šokolado drožlių. Vėl atsidūrusi lauke pajaučiu, kaip nuo šalčio parausta žandai. Suskubu gurkštelti kavos… Neapsakomai gera, kai visais skonio receptoriais pajaučiu egzotikos gurkšnį. Ek-sta-zė!
Besimėgaudama kava pasuku mokyklos link. Žingniai vis lėtėja. Jau vos slimpinu. Jaučiu, kaip mano sielai reikia ištrūkti iš kasdienybės, perpildytos besiliejančios pro kraštus monotonijos. Baigiu nuskęsti rutinos jūroje. Kas išgelbės?! Sustoju. Apsisuku… Šiandien mokykloje nepasirodysiu, ištrūksiu… Bent trumpam pabėgsiu nuo įsipareigojimų ir būsiu savimi.
Netrukus įsėdu į kitą autobusą ir važiuoju į Vilnių. Į ausis įsikišu ausines ir įsijungiu visą grojaraštį ramios muzikos. Akimis glostau pro langą lyg kino juostoje besikeičiančius vaizdus. Tikras H. Rudausko ruduo: ,,Šalti laukai ir šulinių vanduo,/ Ir horizontuose malūnai moja./ Ateina gelsvas kaip liepsna ruduo,/ Ir piemenys liūdnam miške dainuoja. // Keli nuvargę, platūs spinduliai/ Ant kelio guli prie geltonos varpos./ Pro tvorą raudonuoja obuoliai, / Ir kriaušė supas kaip auksinis varpas“. Didysis dailininkas – Ruduo – nepašykštėjo spalvų! ,,O vakare užmigti negaliu./ Matau, kaip skrenda mėnesienoj žąsys,/ Ir pilnaties geltonu takeliu/ Iš lėto plaukia liūdesys manasis“.
Susimąstau, kiek aplink mane poezijos, bandau rasti žodžius, kuriais galėčiau ją apibūdinti. Ilgą laiką atsakymų ieškojau danguje, kol pati nepradėjau kurti. Supratau, kad poeziją privalu pajusti, nes kiekvieną iš mūsų ji veikia skirtingai, panašiai kaip kava. Atrodo, poveikis kaip ir visiems suprantamas, bet paragavus pasekmės skirtingos.
Pasiekusi savo kelionės tikslą, jau sėdžiu Vilniaus senamiestyje, Gedimino prospekte esančios kavinės terasoje, siurbčioju (šiandien jau antrą) puodelį kavos. Dangus pragiedrėjo, pasirodė saulė, kurios šviesą atspindi auksu nudabinti medžių lapai. Nurimo plaukus darkęs pašėlęs vėjas. Dabar tik retkarčiais dvelkteli gaivus, nedrąsus vėjelis… Keista, bet nesibaigiantis miesto šurmulys ramina. Išsitraukiu užrašų knygutę ir juodai rašantį plunksninį rašiklį.
„Jausmus, išgyvenimus, rūpimus klausimus galima išreikšti visaip ir kiekvienas žmogus tai daro skirtingai. Aš praktikuoju daug būdų: tapau, groju, vienu žodžiu, – kuriu. Kūryba man yra atgaiva. Tai pasaulis, kuriame viskas remiasi mano išgyvenimais, jame pinasi asmeninės emocijos, patyrimai ir rūpesčiai. Talpindama viską, kas man svarbu, į vieną vietą, į šią užrašų knygtę, kurią galiu užčiuopti, grožėtis arba sudeginti, aš lengviau suprantu save. Šiandien aš rašau: galvoju, kad gimiau per vėlai ir ne ten. Noriu į 70-tuosius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Noriu gulėti baltame, saulės įkaitintame Malibu paplūdimio smėlyje, klausytis bangų ošimo ir momentiniu Palaroid fotoaparatu fiksuoti šalia, keliu palei Ramųjį vandenyną, važiuojančius žmones, vairuojančius Chevrolet impala automobilius. Gal praeitame gyvenime ten gyvenau? Jaučiu nepaaiškinamą ryšį su vieta, kurioje šiame gyvenime nesu buvusi. Tačiau ar toks noras nėra tuštybė?“
Saulės spindulys baksteli į akis. Vis dar aštrus. Persėdu – atsisuku į gatvę. Štai senyvas vyriškis (pavadinsiu jį senjoru) mina dviračio pedalus, ant vairo pritvirtintame krepšelyje įsodinęs veža mažą storulį mopsą. Šis mėgaujasi kelione – žvaliai dairosi į šonus. Abu šypsosi žmonėms. Nusišypso ir man. Atrodo, tas senelis, jeigu galėtų, tai kiekvienam praeiviui nukeltų savo seną skrybelę ir pasisveikintų, bet važiuoja stipriai įsikibęs vairą. Ar pastebėjo kas to žmogaus nuoširdumą? Vargu… Žmonės kažkur skuba, bando pasivyti laiką, nesustoja net akimirkai, nesišypso. Tai mane liūdina…
„Dangus dažosi violetiniu, tada oranžiniu, tada rožiniu ir geltonu tonu, matau tamsų mėlynos spalvos atspalvį ir tuomet pastebiu dar tamsesnį tavo šešėlį. Atpažįstu tave, Tuštybe. Išsikerojai, įgavai kūnišką pavidalą, savo aštriais nagais ir šaltomis rankomis brauki per trapias ir silpnas žmonių sielas. Ar bandai sužeisti? O gal sieki parodyti tai, kas akivaizdu, bet žmonės bijo tai suprasti? Aš suprantu. Aplink mus, vandenynuose ir danguje, susimaišiusi su oru ir žmonėmis, žmonėse, jų sielų gelmėse ir visatoje. Tu ten, visi žino, kad esi, bet vengia tiesos. Ir tik vienetai tų, kurie tau atsispiria, kurie turi ginklą. Ne, ne šautuvą. Kai ką stipresnio, kai ką, kas gali sukelti dar didesnį chaosą arba apipinti pasaulį gėlių vainikais. Kai ką, kas gali skleisti neapsakomą smarvę arba paskandinti pasaulį bijūnų ir juodo šokolado kvapuose. Aš nebijau! Šį ginklą man įteikė POETAI, jis mano esybės dalis. Panaudotas, šis ginklas atskleidžia tiesą, įspraudžia Tuštybę į kampą, suteikia žmogaus būčiai prasmę. Nes tai, kas pasakoma iš sielos gelmių – prasminga. Poezijos žodis kur kas stipresnis už kulką. O poezija nėra daiktuose, poezija slypi mumyse ir ji yra be galo galinga.“
Užverčiu užrašų knygutę ir godžiai išgeriu paskutinį gurkšnį kavos.
