Jaunieji Maironio lituanistinės mokyklos darbuotojai: Mes esame lietuviai

Į Čikagos priemiestyje Lemonte įsikūrusią didžiausią išeivijos lietuvių Maironio lituanistinę mokyklą penktadienio vakarais ir šeštadienio rytais skuba ne tik per 700 mokinių, bet ir gausus būrys mokyklos darbuotojų. Tarp jų – nemažai veržlių bei protin­gų jaunų lietuvių, kurie apie lietuvybę ir darbą Maironio mokykloje pasakoja su tokiu užsidegimu, kad imi pavydėti. Susipažinkite su keliais jaunaisiais Maironio mokyklos kolektyvo darbuotojais.

Indrė Genevičiūtė su savo mokiniais.

Indrė Genevičiūtė su savo mokiniais. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Indrė Genevičiūtė – 22 metų University of Illinois Čikagoje (UIC) studentė. Nors DePaul universitete ji jau apsigynė finansų bakalauro dip­lomą, dabar mergina siekia tapti odontologe. O penktadieniais ir šeštadieniais Indrė savo laiką skiria Mai­ronio lituanistinei mokyklai: penktadieniais dirba pirmokų, šeštadieniais – penktokų mokytoja.

Koks buvo Tavo kelias į Maironio mokyklą?

Į Ameriką atvykau būdama 7,5 metų. Iš pradžių mokiausi Čikagos lituanistinėje mokykloje, 8–10 klases baigiau „Maironyje”. Tuo metu net minties nebuvo, kad pati kada nors galėčiau mokytojauti šioje mokykloje. Tačiau būdama 16-kos grįžau į Maironio mokyklą dirbti pirmokų mokytojos Rasos Vydmantienės pa­dėjėja. Su šia mokytoja buvo labai gera ir įdomu dirbti, jos dėka su­pratau, kad būti mokytoja lituanis­tinėje mokykloje yra pats geriausias būdas padėti vaikams išlaikyti lietuvybę. Stebint jos darbą ir pačiai kilo noras mokytojauti. Tad pastaruosius 2 metus Maironio mokykloje dirbu mokytoja.

Kaip Tavo mokiniams sekasi kalbėti lietuvių kalba?

Pirmokai lietuviškai šneka kur kas daugiau nei vyresni. Penktokams jau svarbi pop kultūra, socialiniai tinklai, „YouTube” svetainė, kur do­minuoja anglų kalba. Tad penktokus sunkiau suvaldyti – kai mokytoja negirdi, jie pradeda bendrauti ir ap­tarinėti, kas jiems įdomu, angliškai. Tačiau dauguma penktokų gana ge­rai kalba lietuviškai, mažai vaikų šneka su akcentu.

Ar mokiniai pasikeitė nuo to laiko, kai pati lankei Maironio mokyklą?

Dabar kiekvienas penktokas turi neribotą galimybę naudotis internetu, socialine žiniasklaida, technologijos įsitvirtino jų amerikietiškose mo­kyklose. Aš būdama tik 8-oje klasėje gavau telefoną, o dabar beveik kiek­vienas vienuolikmetis jį turi. Ste­biuosi, kiek mano penktokai žino apie pasaulį, aš, būdama jų amžiaus, tiek nežinojau.

Kas pačiai labiausiai įsiminė iš to laiko, kai lankei Maironio mokyklą?

Mūsų klasė buvo draugiška, visi sutardavome. Smagiausios buvo šokių pamokos, kai kartu susirinkdavo kelios klasės. Viena įdomiausių pamokų – lietuvių gramatika vyresnėse klasėse. Nors atrodo, kad tai sausas mokslas, bet su mokytoja Daiva Burniene ir pajuokaudavome, ir pasikalbėdavome apie daugelį dalykų. Į lietuvišką mokyklą eiti patiko, tačiau kai buvau 13–14 metų, perėjau per pasipriešinimo lietuvių kalbai tarpsnį. Nors esu vienturtė ir šeimoje visada kalbėjome tik lietuviškai, tuo metu atrodė – kam man kalbėti kita kalba, jei mokykloje ir su draugais šnekame angliškai, kam šeštadienio rytais anksti keltis ir va­žiuoti į lituanistinę mokyklą. Tačiau suaugi, įgauni daugiau proto ir su­pranti, kaip tai svarbu.

Kalbi be jokio akcento, nors užaugai Amerikoje. Ką patartum tėvams, kurie skundžiasi, kad vaikai nenori kalbėti lietuviškai?

Svarbiausia yra vaiką sudominti Lietuva ir lietuvybe. Mažiesiems rodyti animacinius filmukus lietuvių kalba, skaityti lietuviškas knygas. Jei yra galimybė, siųsti vaikus vasa­roms į Lietuvą, kad jie girdėtų gyvą lietuvių kalbą. Net ir pamatyti Ge­dimino pilį realybėje yra visai kitas įspūdis, nei iš knygų. Pati daug va­sarų praleidau Lietuvoje, pas sene­lius, bendravau su pusseserėmis ir pusbroliais.

Ką Tau duoda darbas Mairo­nio lituanistinėje mokykloje?

Tikrai – mokytojos darbas daug reiškia. Smagu, kai savo mokinius susitinki mokyklos koridoriuose, jie sveikinasi, apsikabina. Viena mokinė neseniai nupiešė ir padovanojo pa­veiksliuką, užrašiusi, kad esu geriausia mokytoja. Tai, kad išlikai vaikų mintyse, labai paliečia širdį ir atperka visus darbo sunkumus. Pats geriausias jausmas apima ir tada, kai matai, kad vaikai ir toliau lanko lietuvišką mokyklą bei nepamiršta lietuvių kalbos.

Mokytojos padėjėja Laura Juzėnas su savo priešdarželio klasės vaikais.

Mokytojos padėjėja Laura Juzėnas su savo priešdarželio klasės vaikais. (Laimos Smilgytės nuotr.)

Laura Juzėnas – 17-metė Le­monto aukštosios mokyklos dvyliktokė. Po mokyklos žada studijuoti finansų apskaitą UIC. Penktadienio vaka­rais mergina dirba 1-os klasės, šeštadieniais – priešdarželio klasės mokytojos padėjėja.

Kas Tave paskatino pradėti dirbti Maironio lituanistinėje mo­kykloje?

Pati prieš dvejus metus baigiau mokslus šioje mokykloje. Vyresnė sesė čia dirbo 3 metus, tad turėjau gerą pavyzdį. Myliu vaikus, todėl labai norėjau dirbti su pačiais jauniausiais vaikais.

Papasakok apie savo moki­nius.

Priešdarželinukai ir pirmokai labai skiriasi. Pirmokai jau dauguma moka patys viską daryti, jie drąsiai kalba ir pasakoja. Labiausiai jiems patinka, kai jų klausi, ką jie veikė, kur buvo, ką valgė. O priešdarželio kla­sės mokinukams reikia daug pa­dėti, net žaisti. Kartu mokomės rašyti vardus, piešti.

Ar vienodai Tavo mokiniai šneka lietuvių kalba?

Jauniausieji kalba beveik vien tik lietuviškai, o pirmokai tarpusavyje jau pradeda šnekėtis anglų kalba.

Kokie Tavo pačios atsiminimai apie Maironio mokyklą?

Pirmiausia prieš akis iškyla mokyklos kalėdiniai spektakliai, 9–10 klasėse įsiminė mokytojo Andriaus Dumašiaus istorijos pamokos. Smagu buvo mokykloje susitikti su draugais, tačiau keltis rytą nesinorėdavo. Būdama 3–4 klasėse ypač pykau, kodėl turiu ruošti dar ir lituanistinės mokyklos pamokas, o negaliu eiti žaisti į lauką. Vėliau tas priešinimasis praėjo. Dabar labai džiaugiuosi, kad mokiausi ir baigiau Maironio mokyklą.

Kas Tau labiausiai padėjo išlai­kyti lietuvybę?

Niekas negali priversti to pa­daryti, turi turėti tą norą savyje. Turi kalbėti, girdėti lietuvių kalbą, nes jei kalbos nevartosi, ji užsimirš. Aš ne vienerius metus šokau lietuvių tautiniuose ansambliuose „Lietuvos vyčiai” ir „Grandis”, dainavau Pal. Jurgio Matulaičio misijos vai­kų chore „Vyturys”, 8 metus dalyvavau ir pati savanoriavau Biblinėje stovykloje Ateitininkų namuose. Man labai padėjo ir tai, kad vasa­romis dažnai skrisdavau atostogauti į Lietuvą. Gimiau Čikagoje, lietuviš­kai kalbu su akcentu, bet būnant Lietuvoje kalba patobulėja, prasiplečia akiratis.

Mokytoja Ieva Gaidamavičiūtė su savo mokiniais.

Mokytoja Ieva Gaidamavičiūtė su savo mokiniais.

Ieva Gaidamavičiūtė – 22 metų Joliet Junior College studentė ir restorano „Chipotle” pamainos vadybininkė. Dar nėra nė metų kaip mer­gina iš Kauno atvyko į Čikagą. Lie­tuvoje Ieva baigė akušerijos studijas Kauno kolegijoje, dabar toliau studijuoja slaugą, o penktadieniais ir šeštadieniais Maironio lituanistinėje mo­kykloje dirba šeštokų mokytoja.

Atvykusi į Ameriką jau po pusmečio įsiliejai į Maironio mo­kyklos kolektyvą. Kodėl?

Tikrai neįsivaizdavau, kad kada nors dirbsiu mokytoja, ir dar Ame­rikoje. Nuo 8–9 klasės žinojau, kad savo gyvenimą siesiu su medicina. Tas noras niekur nedingo, galvoju, kad ateity dirbsiu sesele, tad mokausi toliau. Tačiau atvykusi iš Lietuvos labai norėjau susipažinti su lietuvių bendruomene, prisidėti prie lietuvybės išsaugojimo pati, tad kai sulaukiau pasiūlymo mokytojauti  Maironio mokykloje, pagalvojau, kad tai pats geriausias būdas tai daryti. Tuo labiau, kad čia jau dirbo mano vyresnė sesuo, iš kurios buvau girdėjusi apie mokyklos specifiką ir atmosferą.

Kas labiausiai nustebino pra­dėjus dirbti mokykloje?

Vaikštant mokyklos koridoriuo­se apima jausmas, kad esu ne JAV, o Lietuvoje. Dauguma mokinių, gimu­sių ir augusių Amerikoje, puikiai linksniuoja, skaito. Maloniai nustebino, kad ir trečios lietuvių kartos vaikai, nors ir kalba su ryškiu akcentu, stropiai mokosi ir pasiekia gerų rezultatų. Bet yra ir tokių vaikų, kurie lietuviškai kalba ir skaito silpnai, nors abu tėvai lietuviai, šnekantys be jokio akcento. Tačiau čia mokiniai, lyginant su Lietuva, yra kur kas laisvesni, nuoširdesni, labiau nori bendrauti.

O kokie yra Tavo šeštokai?

Šeštokai jau nebe vaikai, prasideda brendimo amžius, stengiuosi su jais bendrauti kaip su suaugusiais. Be­veik visi turi telefonus, seka „In­stagram”, „Snapchat” programėles. Mergaičių vieni mėgstamiausių po­kalbių: kas kur įkėlė naują nuotrau­ką, kaip apsirengęs. Berniukai daugiausiai šneka apie sportą. Tačiau net penktadienio ir šeštadienio pa­mainų šeštokai labai skiriasi. Penk­tadienio vaikai daug ramesni, labiau klauso, diskutuoja. O šeštadienio šeštokų klasė gerokai energingesnė, garsesnė. Juos suvaldyti sunkiau.

Besimokydama akušerijos esi priėmusi kelis gimdymus. Tad kas sunkiau: dirbti mokytoja ar priimti gimdymą?

Mokyti šeštokus tikriausiai yra didesnis iššūkis. Gimdymo procese vadovaujiesi metodika, žinai, kada ką daryti, kokius vaistus naudoti. O dirbant su vaikais niekad nesi tikras, kas kaip pasielgs, sureaguos, vado­vau­jiesi tik nuojauta. Manau, kad geras mokytojas turi būti griežtas, bet turi mokėti ir pajuokauti, ir elgtis nuoširdžiai. Stengiuosi savo mokiniams būti draugė, bet neleidžiu per­žengti ribos. Mokiniai turi mokytoju pasitikėti ir jį gerbti.

Savanoris mokyklos administracijos padėjėjas Šarūnas Šiaučiūnas Maironio lituanistinėje mokykloje.

Savanoris mokyklos administracijos padėjėjas Šarūnas Šiaučiūnas Maironio lituanistinėje mokykloje.

Šarūnas Šiaučiūnas – 25 metų savanoris, savo šeštadienius aukojantis Maironio lituanistinei mokyklai. Čia Šarūnas dirba administracijos padėjėju, atlieka įvairius ūkio darbus.

Maironio mokykloje savanoriauji. Kodėl?

Iš Telšių į Ameriką atvykau bū­damas 11 metų. Mokiausi tik ame­rikietiškoje mokykloje, jokios lituanistinės mokyklos nelankiau, tarsi buvau atsiskyręs nuo lietuvių. Todėl, kai draugė prieš 5 metus pasiūlė ateiti į Maironio mokyklą savanoriauti, iš karto sutikau, nes man tai buvo lyg grįžimas pas savus. Man patinka mokyklos atmosfera, toks jausmas, kad dirbi Lietuvai. Buvo gaila, kai po poros metų dėl savo darbo turėjau palikti Maironio mo­kyklą, tačiau po 2 metų pertraukos vėl sugrįžau savanoriauti. Mokykloje smagu būti tarp jaunimo, gera kal­bėti lietuviškai, čia sutinku naujų žmonių, paįvairinu savaitės rutiną.

Puikiai šneki lietuviškai. Kaip pavyko išlaikyti lietuvių kalbą?

Gerai kalbu ne tik aukštaitiškai, bet ir žemaitiškai, nes esu iš Žemai­tijos sostinės Telšių. Nors augau su patėviu, kuris yra amerikietis, tačiau su mama ir broliu visada kalbėjomės lietuviškai.

Kas, Tavo nuomone, labiausiai vaikams padeda išsaugoti lietuvių kalbą?

Manau, kad jaunimui būtų nau­dinga klausytis lietuviškos muzikos, žiūrėti lietuvių kalba įgarsintus filmus. Tačiau svarbiausia, kad tėvai namie kalbėtų su vaikais lietuviškai ir dėl to niekada nenusileistų. Jei vaikas pasako ką angliškai, reikėtų paprašyti išversti į lietuvių kalbą. Aš taip pat, kai išgirstu Maironio mo­kykloje vaikus bendraujant anglų kalba, prašau, kad jie imtų kalbėti lietuviškai. Juk mes esame lietuviai.

Pamoka šeštadieninės pamainos 6B klasėje su mokytoja Ieva Gaidamavičiūte.

Pamoka šeštadieninės pamainos 6B klasėje su mokytoja Ieva Gaidamavičiūte. (Laimos Smilgytės nuotr.)
Laura Juzėnas ir Indrė Genevičiūtė su penktadienio pamainos pirmokais.

Laura Juzėnas (k.) ir Indrė Genevičiūtė su penktadienio pamainos pirmokais.
Parengė Laima SMILGYTĖ
draugas