Jono Basanavičiaus žmona: didžioji meilė, gyvenimą nuspalvinusi juodai

Tai, kad didžiavyriai myli tiktai savo tėvynę, o meilė moteriai yra pernelyg žemiška, kad būtų verta apie tai kalbėti, yra tik mitas. Kai kurie istorikai mano, kad Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus (1851–1927) didžioji meilė buvo ne Lietuva, o Čekijoje gimusi vokietė Gabriela Eleonora Mohl (1861–1889), kuri mirė labai jauna. Galbūt todėl paminkle, kuris buvo atidengtas Vilniuje, įamžintas tautinio atgimimo pradininkas, Nepriklausomybės Akto signataras atrodo toks vienišas.
bės Akto signataras atrodo toks vienišas.
Paveikslėlis1

Kelias užsienio kalbas mokėjusi vokietė buvo išsilavinusi, pastabi, turėjo literatūrinį talentą, todėl rašydama dienoraštį ji įamžino ir savo mylimąjį. G.E.Mohl dienoraščiai tapo pagrindiniu šaltiniu, suteikiančiu žinių, koks iš tikrųjų buvo Lietuvos patriarchas. Vilniaus universiteto bibliotekoje neseniai atidaryta paroda pasakoja apie jo gyvenimą Prahoje, kur jis praleido vos keletą metų. XIX amžiuje Praha, kaip ir Vilnius, buvo provincijos miestas. Bet amžiaus pabaiga Prahai itin svarbi. Tuo metu čia prasidėjo ekonominis ir kultūrinis sąjūdis: pastatytas nacionalinis teatras, geležinkelio stotis, ne vienas tiltas, daug pastatų, tapusių architektūros paminklais, kūrėsi sporto įstaigos. Staigus šio miesto augimas stebino, nes net 300 metų Čekija kentė Habsburgų imperijos jungą, o XIX amžiuje Praha tapo demokratijos lopšiu. Šio miesto kosmopolitiškumas traukė ir lietuvių visuomenės veikėją, pirmąjį laikraščio „Aušra“ redaktorių, vieną svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininką, gydytoją J.Basanavičių. Prahoje jis jautėsi gerokai laisviau nei tuo metu Rusijos imperijai priklausančiame Vilniuje. Istorikas Eligijus Raila priminė, kad vis dar gajus mitas, esą didžiavyriai myli tik Lietuvą, jos gamtą, o meilė moteriai yra pernelyg žemiška, kad būtų verta apie tai kalbėti. Bet J.Basanavičiaus likimas rodo, kad meilė jam buvo labai svarbi. Prahoje, kur gyveno 1882–1884 metais, gydytojas parašė pratarmę leidiniui „Aušra“, laikė rankose pirmąjį šio leidinio numerį. Keldamas klausimą, kodėl J.Basanavičius atsidūrė Prahoje, istorikas E.Raila pateikė kelias versijas. Baigęs mokslus Maskvoje J.Basanavičius kurį laiką buvo apsistojęs Bulgarijoje. 1882 metais jam teko grįžti į Lietuvą, nes iškilo klausimas, kas eis tarnauti į kariuomenę – brolis Vincas ar Jonas. Metus burtus paaiškėjo, kad tai turės padaryti Vincas. Jis buvo paimtas į Rusijos carinę kariuomenę.

J.Basanavičius vėliau patraukė į Vakarus, bet keliavo kitu maršrutu nei daugelis to meto lietuvių. Tačiau jis niekada neužsiminė, kodėl pasirinko Prahą. Žinoma tik tai, kad dar mokydamasis Maskvos universitete jis susidomėjo čekų kalbininkų darbais, taip pat senąja bulgarų kalba. Tai buvo postūmis atsigręžti į Bulgariją, kur tikėjosi aptikti protėvių šaknis. Vokiečių kalbininkas Augustas Schleicheris, išleidęs Prahoje pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, taip pat padarė didelį įspūdį J.Basanavičiui. Dėl tokio kultūrinio fono Praha J.Basanavičiui atrodė arčiausiai Lietuvos. „Būdamas Prahoje jis jautėsi arčiau lietuviško žodžio nei gyvendamas Maskvoje, o gal Marijampolėje ar net Vilniuje“, – pasakojo istorikas E.Raila. 1882-aisiais atvykęs į Prahą J.Basanavičius keletą dienų apsistojo viešbutyje prie dabartinės geležinkelio stoties, vėliau įsikėlė į namą, stovintį Karolio aikštėje.

Vilniaus universiteto bibliotekoje veikiančioje parodoje yra šio namo nuotrauka. Jame jis parašė garsiąją prakalbą tautai, kitaip tariant, J.Basanavičiui gyvenant Karolio aikštėje ir atsirado šis manifestas. Istorikas E. Raila pasiūlė parodoje greta Prahos senovinių nuotraukų pastatyti narvelį su kanarėle. Būtent tokį narvelį J.Basanavičius kartą pamatė iš savo buto. Kanarėlę prižiūrėjo, ją glaustė daili mergina. Tai ir buvo G. E. Mohl. J.Basanavičius taip pat netrukus įsigijo kanarėlę. Kai nė vieno jų nebūdavo namuose, matyt, tos kanarėlės per atstumą susikalbėdavo. Ne kartą viešėjęs Prahoje istorikas E.Raila stengdavosi eiti pasivaikščioti tomis gatvėmis, kurios mena J.Basanavičiaus žingsnius. Viena mintis vilniečiui vis neduoda ramybės. Tai – Karolio aikštėje augantis milžiniškas platanas, prie kurio yra lentelė su nuoroda, kad medžiui daugiau kaip 100 metų. „Galime įsivaizduoti, kad Prahoje tai vienintelis J.Basanavičiaus gyvenimo liudininkas, jo ir leidinio „Aušra“ amžininkas. Geltona kanarėlė ir juodas antkapis – tai Prahos spalvos, viską pasakančios apie J.Basanavičiaus gyvenimą“, – įsitikinęs E. Raila.

– Iš kur kilo mitas, kad tautinio atgimimo veikėjai labiausiai mylėjo Lietuvą? Ar tai buvo būdinga J.Basanavičiui?

– Esame įpratę, kad politiniai veikėjai yra tam tikrų istorinių procesų dalis, o jų privatus gyvenimas ne taip svarbus. Jie tarsi neįsimyli, nesapnuoja, negeidžia moters. Tačiau J.Basanavičiaus likimas rodo, kad jis buvo aistringas žmogus.

– Ar niekas nepriekaištavo J.Basanavičiui, kad jo žmona tapo svetimtautė?

– Daug kam atrodė, kad J.Basanavičius turi sukurti tvirtą lietuvišką šeimą, bet taip neatsitiko. J.Basanavičiaus aistra G. E. Mohl buvo tikras širdies šauksmas. Viename dienoraštyje gražiai aprašyta, kaip jie vienas kitą pamato. Po to vaikšto po Prahą, perka vienas kitam ledų, pakilęs vėjas nupučia ir nuneša skrybėles, jie vejasi jas, stoja mėnesiena, jie bučiuojasi. Man šie vaizdai J.Basanavičiaus gyvenime yra gražesni nei kokios nors politinės deklaracijos. Įsivaizduokime, jis yra Rusijos imperijos valdinys, gydytojas, o eina pasivaikščioti su Čekijos vokiete po Prahą – Habsburgų imperijos miestą – ir jaučiasi beprotiškai įsimylėjęs. Mūsų tautos patriarchas eina su mylimąja į operą, į Prahos rotušę, grožisi neseniai nutapytu paveikslu.

– Kodėl taip trumpai truko jų santuoka?

– 1884 metais išvykęs su žmona gyventi į Bulgariją J.Basanavičius, būdamas gydytojas, suprato, kad ji sunkiai serga. Gabrielos Eleonoros motina buvo mirusi nuo džiovos. Tuo metu buvo manoma, kad ši liga yra paveldima, nors dabar būtų kitaip vertinama šios ligos priežastis. Susirūpinęs dėl žmonos sveikatos jis prašėsi perkeliamas į kitą vietą Bulgarijoje, kur klimatas šiltesnis. Bet liga įveikė žmoną. 1889 metais Gabriela Eleonora mirė nuo džiovos. J.Basanavičiui atiteko jos archyvas. Literatūros tyrinėtojas Vaidas Šeferis, išvertęs šiuos dienoraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą, drauge su išlikusiais laiškais yra viską sudėjęs į knygą „Mano tėvynė – prie jo širdies“. Iš publikuotų dokumentų paaiškėjo, kad įsimylėjėliams būta ir sunkių akimirkų – tai išsiskiria, tai vėl susitinka, galiausiai Vienoje po Velykų susituokia. Ji buvo dešimt metų jaunesnė.

– Tapęs našliu J.Basanavičius neieškojo kitos žmonos?

– Antros moters nebuvo jo gyvenime, nors ne vienas bičiulis aušrininkas jam piršliavo. Kad ir Mečislovas Davainis-Silvestraitis, aiškinęs J.Basanavičiui, kad pažįsta merginų iš lietuviškų šeimų. Esą jei J.Basanavičius su bent viena jų susituoktų, merginos grožis ir jo pinigai galėtų padėti tautiniam atgimimui. Vedybos iš išskaičiavimo tuo metu buvo normalu. Po žmonos mirties J.Basanavičius tik susirašinėjo su Konstancija Skirmuntaite. Tai buvo kilminga moteris, lietuve save laikiusi lenkakalbė istorikė, bet ji kažkuo neįtiko. Ši moteris rašė laiškus J.Basanavičiui, jo draugai norėjo, kad jis ją vestų. Bet jie buvo tik bendraminčiai, svarstę istorijos klausimus, niekada nebuvo net susitikę. Viename laiške išlikęs Konstancijos atsiųstas kalėdaitis. Manau, jeigu siunčiamas kalėdaitis, tai rodo ypatingą ryšį. Patriarchas, būdamas 49 metų, viename laiške nurodė, „kam pranešti, jeigu aš mirsiu“. Pirmas buvo minimas gimtajame Ožkabalių kaime ūkininkavęs brolis Vincas, o antras žmogus – K.Skirmuntaitė.

lrytoLogoFb