Prieš 30 metų buvo atkurtas Valstybinės lietuvių kalbos statusas. 1992 metais reorganizuota Valstybinė Lietuvių kalbos komisija pradėjo intensyvų darbą. Į diskusiją apie laikmečių iššūkius, tikslus, nuveiktus darbus ir ateitį pakvietėme visus Kalbos komisijos vadovus, skirtingu laiku kūrusius mūsų kalbos saugojimo, įtvirtinimo, sklaidos turinį bei vizijas: prof. dr. Danguolę Mikulėnienę (1992–2002 m.), prof. dr. Ireną Smetonienę (2002–2012 m.), doc. dr. Daivą Vaišnienę (2012–2017 m.) ir dabartinį vadovą – Audrį Antanaitį. Diskusijoje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė Aušra Papirtienė.

– Trisdešimtmetis – labai nedaug valstybinei kalbai. Ar galime teigti, kad valstybinės kalbos statusas užtikrintas visuose valstybės lygmenyse, t. y. ar valstybinė kalba tinkamai funkcionuoja?

A. Antanaitis: Išties tai labai neilgas laiko tarpas Lietuvai, palyginti su tūkstantmete valstybingumo tradicija. Lietuvių kalba savo teisėtą statusą gavo tik 1922 metais ir jį išlaikė iki 1940 metų. 1988 metais valstybinės kalbos vartojimo tradiciją, o kiek vėliau ir teisinės bazės kūrimą faktiškai teko pradėti nuo nulio.

A. Papirtienė: „Galime džiaugtis, jog šiuo metu tikrai yra padidėjęs dėmesys valstybinei lietuvių kalbai iš politikų, iš mokslininkų, iš visuomenės, žinoma, ir iš kalbininkų bei kalbos tvarkytojų.“

Šiandien galime konstatuoti, kad valstybinė kalba užima jai priderančią vietą, jos tinkamą funkcionavimą garantuoja Konstitucija, Valstybinės kalbos bei kiti įstatymai. Veikia kalbos politikos ir priežiūros institucijos. Patvirtintos Valstybinės kalbos politikos gairės, paruoštas jų įgyvendinimo planas. Galima pasidžiaugti, kad valstybinė kalba ir oficialiai, ir faktiškai užėmė jai priderančią vietą.

I. Smetonienė: Taip. Svarbiausia, kad ji yra valstybės kalba, kad ji įtvirtinta Konstitucijoje, užtikrinta Įstatymu ir kitais teisės aktais. Tačiau visada atsiranda sričių, kur norima nueiti lengviausiu keliu ir priimti tarptautinę bendravimo kalbą (pvz., kariuomenė, verslas, mokslo kalba). Štai tokiems atvejams būtina labai aiški kalbos politika, nes, daugėjant tokių sričių, kalbos mirtis (t. y. pasitraukimas į buitinį lygmenį) neišvengiama.

A. Papirtienė: Galime džiaugtis, jog šiuo metu tikrai yra padidėjęs dėmesys valstybinei lietuvių kalbai iš politikų, iš mokslininkų, iš visuomenės, žinoma, ir iš kalbininkų bei kalbos tvarkytojų. Vis dėlto teigti, jog valstybinės kalbos statusas yra tvirtas visuose valstybės ir viešojo gyvenimo lygmenyse, negalime. Nerimą kelia pernelyg laisvai plintantys viešieji užrašai užsienio kalbomis, taip pat kai kurių politikų ketinimai įteisinti galimybę vietoj valstybinės kalbos tautinių mažumų gyvenamų teritorijų savivaldybių institucijose vartoti tos tautinės mažumos gimtąją kalbą. Tokie faktai tikrai nestiprina valstybinės lietuvių kalbos statuso.

D. Mikulėnienė: Mano galva, per mažai tuo rūpinasi Švietimo ir mokslo ministerija. Štai pastarosiomis dienomis išgirdome, kad iki šiol nėra parengtos bendros lietuvių kalbos ugdymo sistemos tautinių mažumų mokykloms. Kodėl? O mokyklose su dėstomąja lietuvių kalba tokia sistema jau įdiegta? Jau veikianti? Jei norime išauginti išsilavinusių žmonių kartą, valstybinės kalbos mokymas turi tęstis per visus mokymo(si) ir lavinimo(si) tarpsnius. Nuo maikučių ir tapkučių iki specialybės kalbos ir terminijos subtilybių… Stereotipiniu mąstymu ir prastai artikuliuota kalba kultūrinio elito neišugdysime…

D. Vaišnienė: Nors kalba ir visuomenės komunikacijos poreikiai kinta, tačiau kalbos teisės pagrindas nėra atnaujinamas jau 23 metus. Naujojo Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekto plenarinių posėdžių darbotvarkėje vis dar nematyti nuo 2006 metų, nepaisant to, kad lietuvių kalba per šį laikotarpį pradėta vartoti skaitmeninėje terpėje ir tapo oficialia Europos Sąjungos kalba. Vargu ar buvo galima tikėtis dalykiško ir veiksmingo dialogo, nes politinis kalbos dalykų vertinimas dažnai įrėminamas tik vienu siauru svetimvardžių rašybos aspektu. Šią aplinkybę lemia ir kalbos filosofija, kuriai reikėtų skirti daugiau dėmesio atviruose seminaruose, paskaitose, diskusijose. Be to, kai kurios dabartinio Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų kalbos vartojimą reguliuojančių teisės aktų nuostatos taip ir nebuvo iki galo įgyvendintos, tarkim, taisyklingos kalbos reikalavimai neįtraukti į valstybės tarnautojų, pedagogų atestavimo nuostatus ar vartotojams ne visada teikiama informacija valstybine kalba apie prekes ir paslaugas. Neįgyvendinamos ar pasirinktinai įgyvendinamos teisinės nuostatos tik stiprina teisinį nihilizmą, juolab viešosios erdvės, komunikacijos srityse. Kai kurie naujosios kartos politikai neformaliai kalba, kaip galėtų pakeisti valstybinę kalbą ar ją sugretinti su kita, tarkim, anglų kalba. Ir būtent tai, kaip ir akademinės bendruomenės nuostatos, lems lietuvių kalbos padėtį.

D. Mikulėnienė: „Jei norime išauginti išsilavinusių žmonių kartą, valstybinės kalbos mokymas turi tęstis per visus mokymo(si) ir lavinimo(si) tarpsnius. Nuo maikučių ir tapkučių iki specialybės kalbos ir terminijos subtilybių…“

A. Papirtienė: Šiemet LR Seime priimtos Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gairės, kuriose suformuluoti svarbūs valstybinės kalbos politikos uždaviniai. Juos išsprendus mums galbūt nebekiltų klausimų, ar pakankamai stiprus yra valstybinės kalbos statusas ir ar dar reikia kalbėti apie valstybinės kalbos prestižo didinimą. Noriu tikėti, kad šis svarbus valstybinės kalbos politikos dokumentas taps realiu metodologiniu pagrindu realiems valstybinės kalbos statuso ir prestižo įtvirtinimo darbams.

– Būti VLKK vadovu – ne tik intelekto, profesinio išmanymo reikalaujančios pareigos, tačiau ir sudėtingas, kasdienis rūpestis, atsakomybė ir įžvalgumas. Kiekvienam laikotarpiui – savi iššūkiai. Kokius juos prisimenate Jūs?

D. Mikulėnienė: 1992-aisiais reorganizuotoje Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje pradėjome dirbti kaip etatiniai darbuotojai (pirmininkas prof. habil. dr. Albertas Rosinas, pavaduotojas akademikas, prof. habil. dr. Aleksandras Vanagas ir aš, komisijos sekretorė). Per 1995–1998 m. kadenciją buvau pirmininko pavaduotoja, o 1998–2002 m. pirmininkė. Visą tą laiką Kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo nariais buvo garsūs kalbininkai ir kitų sričių specialistai. Visi jie – žinomi mokslininkai, todėl jų nuomonė buvo svarbi ir visuomenei, ir Seimui, ir Vyriausybei. Komisija turėjo autoritetą.

Visos trys kadencijos – tai palyginti neilgas, bet labai svarbus valstybinės kalbos į(si)tvirtinimo Lietuvoje laikotarpis.

Šiandien jau būtų sunku įsivaizduoti lietuvių kalbos padėtį devyniasdešimtaisiais: Vilniaus gamyklose (išskyrus vieną ar dvi) raštvedyba tvarkoma rusų kalba, Pietryčių Lietuvos savivaldos įstaigose neradome nė vienos rašomosios mašinėlės lietuvišku šriftu, o Visagino biblioteka tegaudavo tik vieną lietuvišką laikraštį…

Sąjūdžio šūkis „Be kalbos nėra tautos!“ išjudino ne vieną lietuvį. Visuotinio pakilimo metais taisyklingos viešosios kalbos mokėsi ir mokytojai, ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, ir žurnalistai, nes tai buvo mūsų kalba.

– Viena svarbiausių laikmečio misijų tapo teisinės bazės kūrimas?

D. Mikulėnienė: Taip, 1995 m. buvo priimtas Valstybinės kalbos įstatymas ir įstatymas „Dėl valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“, 1996 m. patvirtinta Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 m. programa, 2000 m. – Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 metais programa ir Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis įgyvendinimo tvarka.

Sukurta valstybinės kalbos priežiūros sistema. Tai ne tik Kalbos inspekcija, bet ir miestų bei rajonų savivaldybėse pradėję dirbti kalbos tvarkytojai, Kalbos komisijoje ir aukštosiose mokyklose pradėję veikti kalbos konsultacijų punktai. Savanoriai konsultantai telefonu (o vėliau ir internetu) teikė kalbos konsultacijas gyventojams. Taigi tuo pat metu galėjome sužinoti visuomenės nuomonę mums rūpimais klausimais.

Susitelkta į valstybinės kalbos mokymą ir vadovėlius, nemokamus lietuvių kalbos kursus Vilniuje ir Visagine. Tautinėms mažumoms buvo sudarytos kuo palankiausios sąlygos.

Buvo sudarytos palankesnės sąlygos lituanistikai: susirūpinta terminija, aukštosiose mokyklose pradėtas dėstyti specialybės kalbos kursas, naujuose rūmuose įkurdintas Lietuvių kalbos institutas, įsigyti pirmieji kompiuteriai… Visko nesuminėsiu, tik gaila, kad ne viską, ką numatę, spėjome nuveikti.

I. Smetonienė: 2002 metais mums dar tik vėrėsi pasaulis, tad viskas buvo nauja ir nepatirta: kas yra tikroji kalbos politika, kokie jos svarbiausi bruožai, kas yra kalbos planavimas, kaip tai vyksta ir kodėl tai daro net senosios Europos šalys, nepatyrusios okupacijos naštos, ir t. t. Svarbiausia buvo kalbos politika, neatsieta nuo valstybės politikos. Taip gimė pirmosios gairės, VLKK tinklalapis, Terminų bankas, nauja Įstatymo redakcija ir daugybė smulkesnių žingsnelių, nuo kurių priklausė institucijos ir pačios kalbos likimas bei grįžimas į Europą. Kad esame verti ten grįžti, parodė ir mūsų priėmimas į EFNILą, kuriame susitelkę Europos šalių kalbos komisijos arba įstaigos, atsakingos už savo šalių kalbos politiką.

– Visuomenės požiūris tuo metu taip pat tapo iššūkiu?

I. Smetonienė: Visuomenės požiūris, deja, nebuvo itin palankus. Tiksliau, kaip ir visais kitais klausimais, ji buvo pasidalijusi į dvi dalis – vieni buvo už tai, kad reikia kalbos, ir ne bet kokios, o taisyklingos, kiti – kad bus geriau kuo greičiau pereiti prie anglų kalbos. Sovietų įdirbis buvo matyti – pasaulyje egzistuoja didžioji kalba, o lietuvių yra mažytė mažytė ir nereikšminga. Visur buvo justi savinieka, kalba nebuvo išimtis. Ne kartą teko kautis dėl mokslo kalbos, viešųjų užrašų, reklamos… Dirbti buvo sunku dar ir todėl, kad iš praėjusios Komisijos paveldėjome aršią opoziciją, kuriai vis atrodė, jog visos Komisijos nemyli kalbos (nors visa ta nemeilė susivesdavo į 60 Komisijos nutarimą dėl svetimvardžių rašymo), suvešėjo ir kita – Komisijos ir kalbininkų niekam nereikia, kaip kalbėsime, taip bus gerai.

D. Vaišnienė: Komisijai vadovauti pradėjau 2012 metais, kai Lietuva rengėsi pirmininkauti ES Tarybai. Teko daug bendrauti ir dirbti su kolegomis iš kitų Europos valstybių, ES institucijų. Daug dėmesio tuo metu skyrėme kalbos dabarties ir ateities uždaviniams – kalbų technologijoms, skaitmeniniams kalbos ištekliams, vertimo ir daugiakalbės bendros ES rinkos kūrybai. Jei kalbėtume apie įvaizdį, tarptautinėse organizacijose ir forumuose itin vertinama Lietuvos patirtis kalbos technologijų ir terminijos tvarkymo srityse. Atkurtos Kalbos technologijų pakomisės sprendimai, parengtos Lietuvių kalbos plėtros informacinėse technologijose gairės padėjo derinti sprendimus ir darbus tarp Lietuvos institucijų.

I. Smetonienė: „Sovietų įdirbis buvo matyti – pasaulyje egzistuoja didžioji kalba, o lietuvių yra mažytė mažytė ir nereikšminga. Visur buvo justi savinieka, kalba nebuvo išimtis.“

Požiūrį į kalbą keičia kalbinis švietimas, prasidedantis mokykloje ir besitęsiantis studijose, o ne draudimai. Kitose valstybėse jau senokai prasidėjusios diskusijos dėl akademinės kalbos ugdymo ir kokybės mokyklose, nes tyrimai rodo, kad dažniausiai menkesnių kalbinių gebėjimų vaikai negali pasiekti gerų rezultatų ne tik per kalbos, bet ir per kitų dalykų pamokas. Dėl to nuolatinį dėmesį skyriau bendravimui su pedagogais (ir ne vien lituanistais) aptariant kalbos raidos, raštingumo klausimus. Tai leido formuluoti pasiūlymus Švietimo ir mokslo ministerijai, Nacionaliniam egzaminų centrui svarstant lietuvių kalbos ir literatūros mokymo bei vertinimo dalykus.

Svarbus akademinės bendruomenės požiūris. Kvietimas kurti lietuvių mokslo kalbą buvo išgirstas: pradėti rengti seminarai aukštųjų mokyklų vadovėlių ir mokslo leidinių redaktoriams, dėstytojams, doktorantams, įsteigti Kalbos komisijos apdovanojimai už reikšmingus darbus lietuviškos terminijos kūrimo, mokslo kalbos puoselėjimo ir visuomenės kalbinio švietimo srityse. Pradėtas akademinis ir dalykiškas dialogas su Lietuvos rektorių konferencija, kitų mokslo įstaigų vadovais.

Komisija inicijavo naujos lietuvių kalbos mokėjimo vertinimo sistemos kūrimą. Koncepcijoje buvo numatyta, kad naujasis valstybinės kalbos mokėjimo vertinimas būtų sutelktas Nacionaliniame egzaminų centre – naujoji tvarka leistų tiksliau reglamentuoti lietuvių kalbos kaip užsienio kalbos mokymą ir sertifikavimą, padarytų sistemą skaidresnę. Savo darbus Komisija yra atlikusi, telieka laukti Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimų.

Pradėta ir daugiau ilgalaikių darbų, skirtų visuomenei, kurių rezultatus matysime jau šią kadenciją. Atnaujinamas leidinys „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, kitų kalbų vietovardžių perrašos taisyklės (jidiš ir hebrajų kalbų perrašos taisyklėms Komisija jau pritarė). Pasirūpinta ir mūsų tautiečiais, gyvenančiais kitose valstybėse, – 2013 metais su Vidaus reikalų ministerija suderintas sprendimas dėl galimybės prašymą atkurti pilietybę ar išduoti lietuvių kilmės pažymėjimą pildančiam asmeniui savo vardą ir pavardę iš kelionės ar kito asmens tapatybės dokumento rašyti vartojant savitąsias lietuviškas raides ą, ę, į, ų, ū, ė, č, š, ž (iki tol tokios galimybės nebuvo).

Kitas kalbos politikos sklaidos laiptelis – kaip tokias kompetencijas priims ir vertins visuomenė. Ar dar prireiks geros, raiškios, sklandžios ir lengvai suprantamos lietuvių kalbos literatūroje, žiniasklaidoje, mokslo publikacijose ar dokumentuose? Keliant tokius klausimus viešojoje erdvėje atsirado ir alternatyvus diskursas: „Kalbos kokybė nėra svarbi.“ Nors didelės dalies visuomenės požiūrio į kalbą barometru galima laikyti ir sėkmingą Lietuvių kalbos dienų pradžią 2016 metais, ir kasmetinį nacionalinio diktanto konkursą.

A. Antanaitis: Išties laikmečio iššūkių valstybinei kalbai yra nemažai. Natūralios globalizmo tendencijos verčia konkuruoti lietuvių kalbą su kitomis pasaulio kalbomis, ypač anglų. Tai nėra blogas dalykas, nes skatina valstybinę kalbą toliau puoselėti, turtinti, užtikrinti jos funkcionavimą. Tačiau kai kada ignoruojamos įstatymų nustatytos normos: skambant siūlymams diegti antrąją pagalbinę valstybinę kalbą teritorijose, kuriose kompaktiškai gyvena kitakalbiai piliečiai, iškyla pavojus integracinei valstybinės kalbos funkcijai, o pati visuomenė priešinama, keliant problemas, kurios Lietuvoje jau seniai sėkmingai išspręstos.

A. Antanaitis: „Manau, kad niekas neginčija valstybinės lietuvių kalbos vaidmens, bet akivaizdu, kad kai kurie senstelėję normatyvai visuomenę erzina, todėl kalbos politikos modernėjimas yra dar vienas iššūkis ir VLKK, ir pačiai visuomenei.“

Reikia pripažinti, kad ir visuomenės požiūris į valstybinę kalbą yra įvairus. Manau, kad niekas neginčija valstybinės lietuvių kalbos vaidmens, bet akivaizdu, kad kai kurie senstelėję normatyvai visuomenę erzina, todėl kalbos politikos modernėjimas yra dar vienas iššūkis ir VLKK, ir pačiai visuomenei.

– Kurie per pastaruosius metus VLKK nuveikti darbai Jus labiausiai džiugina?

A. Antanaitis: Per nepilnus metus pavyko kai ką padaryti. Pirmiausia, buvo išspręstas Terminų banko funkcionavimo klausimas. Antra – paruoštos ir Seimo patvirtintos Valstybinės kalbos politikos gairės bei Vyriausybei pateiktas jų įgyvendinimo priemonių planas. Trečia – pačioje VLKK įkurta Kalbos politikos pakomisė, kuri tapo pagrindinių kalbos politikos dokumentų rengimo centru. Na, ir nudžiuginome sakartveliečius, šalia Gruzijos įteisinę ir Sakartvelo pavadinimą.

– Paradoksalu, tačiau kasdieniame gyvenime taisyklės, nustatančios tam tikrą tvarką, padedančios išvengti chaoso, neretai sulaukia susierzinimo ir noro jas laužyti. Ar žmonių ir kalbos santykiuose – taip pat? Ar galėtų egzistuoti lietuvių kalba be taisyklių?

I. Smetonienė: Taisyklės atsirado nuo pat pasaulio sukūrimo, tai kaip gali kalba būti be taisyklių? Kratiniu juk susikalbėti neįmanoma. Pabandykime suberti į dubenį miltus, įmušti kiaušinių ir t. t. ir taip palikti. Ar iš to išeis pyragas? Kiek darbo teks įdėti, kad jis puikuotųsi ant stalo… Taip ir su kalba.

D. Mikulėnienė: Gali kalba egzistuoti ir be taisyklių, jei dar neparašyta nė viena šios kalbos gramatika… Tik ką tai turi bendra su lietuvių kalba?

D. Vaišnienė: Yra primetama diskusija, kad taisyklių nereikėtų, nes esą kalbą visi moka. Kalbininkas paverčiamas baubu ir bandoma įteigti iš esmės nelogišką dalyką, kad neturi būti nei bendrų normų, nei taisyklių. Juk tuomet vienu mostu būtų išspręsta raštingumo problema, o egzaminų rezultatai būtų puikūs.

Kadangi kalba komunikaciniu kanalu sulieja visų sričių specialistus, gali atrodyti ne tik socialinių ir humanitarinių, bet ir kitų sričių profesionalams, kad kalbą moka, nes susikalba. Nors nei gydytojui, nei teisininkui, nei fizikui neišdrįstume pasiūlyti atsisakyti jau toje srityje žmonijos įgytų patirčių ir suformuotų sistemų. Tad ar galėtume įsivaizduoti, kad kurią iš Europos kalbų būtų ketinama grąžinti į ikikodifikacinį laikotarpį? Vargu ar apie tai rimtai svarsto net ir absoliučios kalbos laisvės šalininkai. Komunikacijos požiūriu tai būtų tiek pat efektyvu, kiek siūlymas atsisakyti išmaniųjų ir grįžti prie laidinių telefonų. Nebent siekiame atsisakyti akademinei, administracinei ir technologinei veiklai pritaikytos kalbos, pasilikdami tik buitinės, intelektualiai nesudėtingos komunikacijos įrankį.

Vis daugiau sričių norminama ne griežtais nutarimais, o patarimais. Tik pokyčius turėtų lemti kalbos ir jos vartosenos tyrimų rezultatai, o ne laisvinimo ar drausminimo ideologijų priešprieša.

I. Smetonienė: Jau seniai Komisija suprato, kad griežto reglamentavimo ir draudimų keliu toli nenueisi. Jeigu nori, kad visuomenė nebijotų (ir neatsiprašinėtų) kalbininkų, pasitikėtų savo galiomis laisvai kalbėti ir justų, kad savo kalbą moka, varžtus reikia atleisti. Tas ir buvo daroma visus dešimt metų (2002–2012 m.): kirčiavimo rekomendacijos, skyrybos pertvarka, meninės kalbos vertinimas, paklotas pamatas Didžiųjų klaidų sąrašo naikinimui…

A. Papirtienė: Kalba nėra pajėgi tvarkytis savaime. Bet kokią sistemą (taip pat ir kalbinę) palikus be priežiūros, ją asimiliuos stipresnė ir galingesnė sistema. Tad laikantis „savaiminio susitvarkymo“ koncepcijos po kažkurio laiko apsižiūrėsime, kad nebeliko ir lietuvių kalbos, ir lietuvių tautos. Visiems lietuvių kalbos vartotojams linkiu siekti, jog jų kalba būtų kuo taisyklingesnė ir turtingesnė. Kad jų švarios ir sąžiningos mintys būtų perteikiamos aiškia, visiems suprantama, švaria lietuvių kalba.

– Kokie pagrindiniai šios kadencijos VLKK uždaviniai?

A. Antanaitis: Keliu sau du pagrindinius uždavinius. Pirmas – sumažinti visuomenės susipriešinimą kalbos politikos klausimais ir suformuoti bei vykdyti realią šių dienų kalbos politiką, kuriai pritartų didžioji visuomenės dalis. Antras – paruošti ir patvirtinti ilgalaikę valstybinės kalbos strategiją, kad Lietuvoje ir suprastume, ir susitartume, kokią valstybinę kalbą norime matyti po penkiolikos ar dvidešimties metų. Kalbai, kuria kalba trys milijonai gyventojų, toks susitarimas yra būtinas.

– Ačiū už pokalbį.