PRIE STEBUKLINGO MEDŽIO

Visi čia esame iš grumsto ir iš dvasios,
Visų vienoda pabaigos dalia,
Bet aš renku dar tavo pabertąsias
Lietuviškojo žodžio uogeles,
Prinokusias ant stebuklingo medžio
Nulaužytų, nuplėšytų šakų,
Aš net girdžiu žvangėjimą retežių,
Jaučiu net kirvį prie šaknų,
Matau, kaip ūgiai jau ledu apšąla –
Kada saulelė vėl atkopdama pašvies?
Argi nebūtume iš grumsto, dvasios ir metalo,
Kurio dar nesulydė nieks?
Ir klausimas po klausimo didėja –
Vos bepasiekiu, vos nešu,
Iškeldamas, kaip vėliavą prieš vėją,
Kas mirtina, bet amžinai gražu.