Trečiadienio vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas praėjusių metų pabaigoje prancūzų kalba išleistas diptikas „Les Saisons“. Jame publikuojamos dvi XVIII amžiaus poemos: škotų poeto Jameso Thomsono „Metų laikai“ ir Kristijono Donelaičio „Metai“. Knygą pristatė literatūrologas habil. dr. Kęstutis Nastopka, apie ją pasakojo K. Donelaičio „Metų“ vertėjos Karolina Masiulytė-Paliulienė ir Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pirmą kartą „Metai“ buvo išversti 1818 m. į vokiečių kalbą Martyno Liudviko Rėzos, o prancūziškai K. Donelaitis prakalbo tik pernai.
Vakaras pradėtas dainų autoriaus ir atlikėjo Justino Narvido dainomis, skambėjo daina ir pagal K. Donelaičio tekstą – „Saulelė vėl atkopdama budino svietą“. Ji buvo atlikta rokenrolo ritmu. Renginyje ištraukas iš poemos „Metai“ lietuviškai skaitė aktorė Inga Stankaitytė, prancūziškai – K. Masiulytė-Paliulienė.
Pirmąjį K. Donelaičio „Metų“ vertimą Prancūzijoje išleido prestižinė leidykla “Classique Garnier“ pasaulio literatūros serijoje.
K. Nastopka pasakojo, kad šie du XVIII a. autoriai neatsitiktinai susitiko viename leidinyje. Be poemų pavadinimų, yra ir daugiau panašumų. Kūriniuose skleidžiasi metų laikų, žmogaus ir gamtos santykių tematika. Pasak K. Nastopkos, lietuviai įpratę „Metuose“ pabrėžti socialinius žmonių santykius, tačiau K. Donelaičiui rūpėjo ir visas gyvasis pasaulis. „Šiandien žmogaus ir aplinkos santykis darosi aktualus, verčia mus susimąstyti, nes jei neišlaikysime pusiausvyros, mūsų žemelei bus ne kas“, – apie kūrinių aktualumą ekologiniame diskurse kalbėjo K. Nastopka.
Nors J. Thomsono poema į prancūzų kalbą išversta jau šeštą kartą, o K. Donelaičio – pirmą, svarbu suprasti, kad išversti K. Donelačio „Metus“ nebuvo lengva ir tam prireikė daug pastangų. „Garnier“ leidyklos vadovo profesoriaus Alaino Montandono paklausta, ką reikėtų iš lietuvių literatūros kūrinių išversti į prancūzų kalbą, N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė suskubo siūlyti „Metus“. „Sakiau, kad reikia pradėti nuo K. Donelaičio, nes jo kūriniai naikina mitą, kad lietuvių literatūra buvo vėluojanti, atsilikusi. Štai toks fenomenas jau buvo XVIII amžiuje“, – apie K. Donelaičio kūrinių svarbą pasakojo N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. A. Montandonui vokiškai paskaičius „Metus“ ir įsitikinus kūrinio grožiu bei svarba, buvo nutarta versti visą poemą. Pagrindine vertėja pasirinkta K. Masiulytė-Paliulienė. Taip frankofonijos pasaulis pagaliau praturtintas K. Donelaičio „Metais“. Dabar ši poema jau yra išversta į 15 kalbų.
Renginyje nemažai kalbėta apie vertimo subtilybes ir sunkumus, su kuriais susidūrė vertėjos. K. Nastopka pabrėžė esminį lietuvių ir prancūzų kalbų skirtumą – skirtingas kirčiavimo sistemas, mat prancūzų kalba turi pastovų kirtį. K. Donelaičio „Metai“ parašyti metratoniniu hegzametru, o į prancūzų kalbą išversti tokį tekstą ir išlaikyti hegzametrą, pasak profesoriaus, tikriausiai neįmanoma. Tačiau prancūzai turi aleksandriną – silabinės eilėdaros metrą, kurį ir buvo nuspręsta pasitelkti verčiant K. Donelaičio „Metus“. Aleksandrine naudojamos 12–13 skiemenų eilutės, artimos hegzametro 13–14 skiemenų eilutėms. K. Masiulytei-Paliulienei teko ieškoti kompromisų, atsisakyti griežto eiliavimo, kartais palikti ilgesnes eilutes, kad nenukentėtų kūrinio turinys.
Pasak K. Nastopkos, K. Masiulytės-Paliulienės indėlis yra didžiulis ir svarbus. Jis mano, kad yra tikimybė, jog K. Masiulytė-Paliulienė į prancūzų kalbą įvedė naują žodį – būras. Tiesiogiai šio žodžio išversti negalima, prancūzų kalboje nėra atitikmens, tad vertėja ryžosi palikti žodį būras.
„Pajutau, kaip Lietuva motulė nuo peties stebi mano darbą. Jaučiau labai didelę atsakomybę nepražiopsoti nė vienos detalės“, – apie atsakomybės naštą pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė. Sunkiausia buvo rasti pareigūnų pavadinimų atitikmenis prancūzų kalboje, tokius kaip etmonas ir pan. Jai labai padėjo vertimai į kitas kalbas, ypač ispanų.
N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė teigė, kad dirbti buvo smagu, tačiau ir nelengva. Štai verčiant “Pavasario linksmybių” eilutes “Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį / Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokykim”, susidurta su klausimu, ką reiškia išrėdyti jautį. Pirma buvo manyta, kad tai reiškia jaučio išpuošimą, tačiau išsiaiškinta, kad baladžio 23-iąją, per šventą Jurgį, pirmą kartą iš tvarto išvedami gyvuliai. „Juos visų pirma reikėjo nuplauti. Karolina rado atitikmenį – šluostyti šiaudų gniūžte – taip būrai juos ir valė“, – pasakojo N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė apie konsultacijas su kaimo gyventojais.
K. Masiulytė-Paliulienė teigė, kad autorius jai artimas ir dėl gerumo gyvūnams temos: „Jau prieš 200 metų K. Donelaitis skatino pagarbą ir meilę gyvūnams. Man tai yra aktualu, aš priklausau asociacijoms, kurios kovoja už gyvūnų teises. Norėčiau, kad būtų sukurtas animacinis filmas vaikams apie K. Donelaičio gyvūnus.“
Dar viena paslaptis, su kuria susidūrė vertėjos, – „Metuose“ atsiradę prancūzai. Kūrinyje jie vadinami prancūzpalaikiais. Tačiau jokių istorinių šaltinių apie Mažosios Lietuvos kaimuose gyvenusius prancūzų nėra. Poemoje rašoma, kad ne tik lietuvninkai užsinorėję prancūziškus sopagus vietoj vyžų ar klumpių nešioti, prancūziškais rūbais rengtis, jų maistą valgyti ar net prancūziškai kalbėti, bet ir prancūzai, pramokę lietuvių kalbos, lietuviškai pasirėdę, valgydavo lietuvišką maistą. Belieka tik spėlioti, iš kur jie buvo atvykę ir kodėl. N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė teigia, kad kolonistai nebuvo atstumtieji, nes kūrinyje apie juos taip kalbama: „viežlibai elgiantis galima sugyventi“.
