Pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje nuo 1928-ųjų metų minima Motinos diena. Graži ir jautri ši šventė. Juk moteris – gyvybės nešėja; Dievas ir gamta ją sukūrė tobulai: iš grožio ir išminties. Lietuviui motinos vardas yra šventas. Tai atsispindi ir mūsų bažnytinėse šventėse. Juk liturginių metų rate – devynios Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos šventės, tarsi žvaigždės jos nimbo vainike.

Bet štai mūsų laikmečio skersvėjai sugriovė tradicinės šeimos instituciją. Patriarchaline vadinamos šeimos irimas prasidėjo dar prieškariu, vaikams išvažiuojant dirbti ir gyventi į miestą. Ir prireikė tokios dienos, kad primintų šventą pareigą motinai; bent jau jos kapą aplankyti… Tradiciniame lietuvių kalendoriuje tokios ypatingos šventės nebuvo, seniau jos nė nereikėjo. Motinystė kasdien būdavo pamaloninama švelniausiais žodžiais ir gražiausiais jausmais; kreipiniais: motinėlyte, močiūžėle, mamaite, močiuže, mamulėle, motinėlyte, mamyčiuke, mamužyte…

Tokių malonybinių žodžių tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis savo 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ surašė ar ne devyniasdešimt devynis. Ir štai dar kas svarbu: moteris lietuviškoje šeimoje buvo ne tik „trijų namų kerčių laikytoja“, bet ir pagrindinė tautos papročių saugotoja bei perteikėja. Nuo lopšinės kūdikėliui iki palaiminamo duonos kepalo… Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisynas, valstybės Statutas, kurio pirmoji redakcija buvo priimta 1529-siais metais, nustatė bausmes už moters skriaudą du kart didesnes nei padarytas vyrui, – tai ryški paprotinės teisės įtaka.

O kaip gimties paslaptis būdavo suvokiama ir atspindima liaudiškuose papročiuose? Taigi ypatingu dėmesiu būsimajai motinai. Ir priesakais, ką jai galima daryti tuo laukimo laikotarpiu, ir ko – jokiais būdais ne. Štai jau vestuvių apeigose būdavo imamasi maginių veiksmų, kad naujoji šeima susilauktų gražaus pulko vaikelių. Pavyzdžiui, atsisveikinant jaunajai su gimtaisiais namais ir vedant ją su palyda aplink stalą, pamergės vis timpteldavo nemačiomis staltiesę, – vaikelių būsimoje šeimoje gims daugiau. Į jungtuvių vežimą kas nors pažerdavo saują uogų, o atvykusią į jaunojo namus nuotaką apipildavo grūdais, – tai vaisingumui pažadinti. Pirmasis jaunosios šokis – su pasilinkėjimu „kad bitutės gražiai spiestų“; mat kitados būdavo kreipiamasi į mitinę dievaitę Austėją, bičių ir šeimos globėją, prašant gausaus būrio vaikų. Šeimos laimė yra vaikuose, – būta tokio supratimo.

Jaunamartė savo kūdikėlį pradėdavo auklėti dar negimusį, tik pajutusi sunkumą po širdimi. Toji moters būsena papročiuose nusakoma savitais tikėjimais, linkėjimais, netgi ir draudimais. Apskritai tai gana sudėtingas socialinis bei kultūrinis reiškinys, kur susipynę mistiniai ir racionalūs dalykai, tapę žmonių bendrijos elgesio normomis. Žinia, čia įsiterpusios ir krikščioniškosios moralės įdiegtos elgesio taisyklės. Kaime apie besilaukiančiąją moterį niekas nepasakys „nėščia“. O vis kažkaip paslaptingai, užuominomis – „yra sunkumoj“, „pritvinkusi“, „kojas pašalusi“, „šalnos pakąsta“. Ir šventai buvo tikima, kad laukiamo vaikelio išvaizda, charakterio bruožai bei polinkiai priklausys nuo jo motinos elgsenos. O kadangi vaikų mirtingumas tais senaisiais laikais buvo nemažas, tai net ir jo gyvybė. Todėl besilaukiančiajai negalima dalyvauti laidotuvėse; ji atsisakydavo svočiauti, tapti krikšto motina. Nėščiajai negalima vežime atsisėsti atbulai, nugara į arklius, kad gimdymo metu virkštelė neapsisuktų apie vaikelio kaklą. Negalima jai lįsti pro spragą tvoroje, – kūdikėlis gimsiąs negyvas.

Manyta, kad visi būsimosios motinos nelabai geri poelgiai atsiliepsią vaiko būdui. Jeigu sumeluotų kad ir kokį menkniekį, vaikas užaugęs bus melagis. Jeigu uždrožtų ranka ar rykšte bet kuriam gyvam padarui, vaikas bus mušeika ir žiauruolis. Apkalbės ką, vaikas išaugs liežuvautoju. Ir jau gink Die, net obuolio iš svetimo sodo nesiklausus nevalia paimti, antraip vaikas užaugęs bus vagis, – didžiausia gėda ir bėda motinai ir šeimai. Štai kiek etikos pobūdžio similinės magijos atodairų!

Dar būta daugybės visokiausių tikėjimų. Antai besilaukiančioji turėjo stengtis kuo rečiau išeiti iš namų. Kad kas neišgąsdintų, kad nesutiktų kokio negražaus ar luošo žmogaus. Nusistebės tuo, kūdikėlis jai gali gimti su lygiai tokiais trūkumais. O jei pamatytų gaisrą, turi saugotis prisiliesti ranka prie veido ar kitos rūbu nepridengtos kūno dalies, nes naujagimis toje vietoje turės raudoną odos dėmę, tarsi ugnies nudegintą. Nusigandus negalima paliesti savo nepridengtos kūno vietos, kūdikiui ten bus negražus apgamas.

Prireikė, ko nėra namuose, besilaukiančioji eina pas kaimynus skolintis. Ir gali kartais taip nutikti, kad negaus prašomo daikto. Tai pyktelėjusi tuos kaimynus ir apleidžia pelėmis bei žiurkėmis. Tokia tad bausmė už nepalankumą būsimai motinai. Tačiau yra priemonių, kaip tuos burtus panaikinti. Nagi reikia pavijimui sviesti kokią skiedrą, grūdų saujelę ar žemės grumstą. Bet tada kūdikis, būdamas mažutėlis, vis ims tą daiktą ar žemės žiupsnį į burną. Būta kaime ir tikrai piktų žmonių, kurie bloga linkėdami ir nuodėmės nebijodami, išėjus nėščiajai, įkirsdavo kirvį į slenkstį, – jos vaikas gimdavęs su kiškio lūpa. Arba mesdavo įkandin užrakintą spyną, – vaikas gimdavęs nebyliu.

Štai kodėl besilaukiančiajai geriau apskritai sėdėti namuose. Tačiau ir čia reikia laikytis tam tikrų elgesio taisyklių; toli gražu ne viskas leidžiama. Negalima šventą dieną siūti drabužių, kad nebūtų prisiūtas vaiko liežuvėlis. Negalima tokią dieną kojų baloje nusimazgoti, – vaikui vanduo bus mirtinai pavojingas. Negalima prijuostėje neštis obuolių, kad votys neužpultų naujagimio. Ir nevalgyti prie pravertos indaujos, – vaikutis bus besotis. Šie keistoki, net kiek juokingi tikėjimai kilę iš didelio rūpesčio į pasaulį ateinančia naująja gyvybe.

Žinoma, manyta, kad ir visas gerąsias motinos būdo savybes kūdikis perims, ypač jos paslaugumą, malonų elgesį, geranoriškumą aplinkiniams. Lietuviški tradiciniai papročiai linki, kad dorovinga ir darbšti moteris deramai išauklėtų savo kūdikį jo paties, kaimo bendruomenės ir visos tautos labui.

Informacijos šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1055996/libertas-klimka-motinyste-ir-gimties-paslaptis-etnokulturoje