L. ŠATIENĖ, D. SKLADAITIENĖ „METAMORFOZĖ MOKYKLOJE“


Felix Russell-Saw/Unsplash.com nuotrauka

Dažnai kalbama, kad mokykla neruošia gyvenimui. Manome, kad kiekviena pamoka, kurioje mokiniai mąsto, gali būti vertinga. Žinių galima rasti įvairiuose šaltiniuose (literatūroje, internete), o šiuolaikinė mokykla orientuota suteikti gebėjimų, nes šiandien svarbiausia – informaciją gebėti atrinkti, naudoti ir kūrybiškai taikyti.

Aptarsime vieną pavyzdį, įrodantį, kaip pamokos moko pažinti gyvenimo dėsnius ir skatina mąstyti kritiškai. Vidurinio ugdymo programoje atrandame temą, bendrą lietuvių kalbos ir biologijos dalykams; tai  – metamorfozė.

Metamorfozė [gr. metamorphosis] – vienos formos virtimas kita, ko nors pasikeitimas. Šį reiškinį nagrinėjame per lietuvių kalbos ir biologijos pamokas su dvyliktokais. Biologijos brandos egzamino programa reikalauja gebėti palyginti tiesioginį ir netiesioginį poembrioninį vystymąsi. Netiesioginis vystymasis – tai vystymasis su metamorfoze. Metamorfozė gali būti ne visiška, kai išgyvenamos trys stadijos: kiaušinėlis, lerva, suaugėlis. Toks vystymasis būdingas tarakonams, utėlėms, amarams, blakėms, žiogams ir kt. Metamorfozė gali būti visiška, kai išgyvenamos keturios stadijos: kiaušinėlis, lerva, lėliukė, suaugėlis. Taip vystosi musės, vabalai, bitės, skruzdėlės, drugiai. To išmoko biologija. Bet ne tik šito, ji teigia, kad viskas gyvajame pasaulyje turi prasmę. Metamorfozės tikslas – išgyventi. Lerva ir suaugėlis gyvena skirtingomis sąlygomis, skirtingai maitinasi, todėl nekonkuruoja vienas su kitu dėl maisto ir vietos. Taigi abu išgyvena, nes įvyksta metamorfozė. Tokie aiškūs biologijos mokslo dėsniai ugdo konkretų, faktais grįstą  mąstymą.

Kas kita literatūros pamokose. Čia nebūtinai visada ir viskas aišku (dažniausiai labiau neaišku negu aišku). Franco Kafkos novelėje „Metamorfozė“ tiriama riba tarp žmogaus ir gyvūno. Ir skaitant tekstą būtina pasitelkti kritinį mąstymą, kadangi tekstas yra savotiška alegorija (alegorija – netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas; dažnai konkretybėmis reiškiamos abstrakčios idėjos, mintys). Reikia pabrėžti – metamorfozė biologijoje reiškia vystymąsi, t. y. tobulėjimą, o šiame literatūros kūrinyje ši sąvoka įgauna kitokią reikšmę. Per biologijos pamokas mokiniai sužino labai aiškų ir suprantamą dalyką – kad žmogus priklauso gyvūnų karalystei. F. Kafkos herojaus virsmas vabalu, žinoma, metafora, skurdžios žmogaus gyvenimo egzistencijos simbolis – taip sako kritikai. Žinoma, galima įsiminti ir šią klišę, bet daug labiau rūpėtų, kad mokinys pats susikurtų santykį su kūriniu (o šito reikalauja ir ugdymo programa). Per literatūros pamokas svarbu išmokyti suprasti, kad literatūra – kūryba, kad menininkas savo kūriniais dažnai kalba alegoriškai – labai aiškia, konkrečia istorija jis perteikia abstrakčias idėjas – dažniausiai žmogaus arba visuomenės problemas. Šiuo atveju galime įvardinti susvetimėjimą, šaltumą, atstūmimą, empatijos trūkumą, miesčioniškumą (miesčioniškumas – tai praktiškasis materializmas, tai atsisakymas bet kokių aukštesnių visuomeninių kultūrinių siekimų). Taigi novelėje talentingas rašytojas vaizduoja jauną vyrą, virtusį vabalu, ir šį virsmą pirmiausia apibūdina procesai, susiję su judėjimu. Biologiškai aiškinant, gebėjimas judėti – tai savybė, būdinga gyvūnų karalystei, skirtingai negu augalų ar grybų. Vadinasi, ši savybė yra išskirtinė, ypatinga, padedanti lengviau prisitaikyti, t. y. išgyventi. Tačiau Gregoro Zamzos, virtusio vabalu, judesių koordinacija komplikuota: įprasti žmogaus judesiai vabalui per daug sudėtingi. Jis ne tik kad sunkiai juda fiziškai (didelėmis pastangomis atsikelia iš lovos, vos atidaro duris, šnopuodamas apsisuka ir pan.), bet pamažu tolsta nuo žmogiškosios būties: negali aiškiai mąstyti, prisiminti, paaiškinti įvykių, kalbėti, įprastai maitintis, bendrauti su artimaisiais; jo niekas nesupranta, jis kelia baimę ir pasišlykštėjimą aplinkiniams. Galiausiai Gregoras Zamza miršta ir fiziškai – jo vabališka mirtis parodo, kad (kitaip nei biologijos mokslas teigia), metamorfozės esmė Kafkos kūrinyje – ne vystytis, išgyventi, o atvirkščiai – degraduoti, net išnykti, užbaigti gyvenimą. Ir, žinoma, jei kalbėtume dar sudėtingiau su išprususiais mokiniais, prieitume prie išvados, kad novelė kalba ne apie fizinę metamorfozę, bet apie metafizinę – žmogaus sielos mirtį. Taigi jaunuoliai, skaitydami ir nagrinėdami tekstą, galiausiai suvokia, kad nepakanka reiškinius vertinti tiesiogiai, skaityti ir suprasti pažodžiui, kad gyvenime teks mąstyti labai įvairiai: ir konkrečiai, tiesiogiai, ir abstrakčiai, kritiškai.

Bendrosiose programose (Integravimo galimybėse) rašoma: Lietuvių kalbos ir literatūros dalyko sąsajas su kitais dalykais lemia tai, kad kalba kuriamas ir perteikiamas kitų mokomųjų dalykų turinys, bendrieji gebėjimai įtvirtinami vartojant ir ugdantis kalbą.(…) Per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas nagrinėjama tematika ir ugdomi mokinių gebėjimai papildo ir pagerina kitų mokomųjų dalykų išmanymą. Lietuvių kalbos, literatūros reiškinių supratimas remiasi mokinių žiniomis ir gebėjimais, įgytais per kitų dalykų pamokas.

Pasvarstykime, ką gali mokinys išmokti po tokių pamokų ciklo (nepamirškite, kad šiuolaikinio ugdymo siekiamybė – mokyti mąstyti kritiškai).

Supratęs biologinius procesus, mokinys sies objektus su jų atliekamomis funkcijomis, lygins objektus, reiškinius pagal jų sandarą ir savybes, interpretuodamas informaciją vartos biologines sąvokas, naudosis dėsningumais ir modeliais, apibendrins ir kritiškai vertins skirtinguose informacijos šaltiniuose pateikiamą informaciją, paaiškins nevienareikšmiškus probleminių klausimų atsakymus, integruos kitų mokslų žinias ir dėsningumus, reikalingus problemai spręsti.

Perskaitęs ir išanalizavęs vieną iš brandžiausių visuotinės literatūros kūrinių (Franco Kafkos „Metamorfozę“), mokinys praplės literatūrinį ir kultūrinį akiratį, suvoks kūrėjo fenomeną, gebės įvardinti bei nagrinėti visuomenės problemas (susvetimėjimą, miesčioniškumą, prisitaikėliškumą ir pan.), bet, svarbiausia, mokysis formuluoti konstruktyvius problemų sprendimo būdus. Tokiu būdu mes ugdome būsimą aktyvų ir mąstantį visuomenės narį.

Taigi, grįžkime prie jau populistiniu tapusio posakio, kad mokykla neruošia gyvenimui. Galbūt nerealu tikėtis, kad ugdymo įstaiga išmokys gyventi (gyventi vaikas mokosi šeimoje). Mokykla nesukuria konkrečiam mokiniui gyvenimo instrukcijos ir nepasiūlo stebuklingo sėkmės recepto. Mes, mokytojai, galime tik tikėtis, kad mūsų mokinių patiriamos metamorfozės bus teigiamos; kad jie laisvai operuos sąvokomis aptardami ne tik vykstančias fizinius reiškinius. Jie atpažins ir tai, kas plika akimi nematoma: vidinius konkretaus žmogaus pokyčius bei visuomenės problemas. Jie bus pastabūs, kritiški, empatiški, analizuos ir darys išvadas, keis savo aplinką kurdami tinkamą mikroklimatą, reikalingą tobulėti žmogui ir visuomenei.

Laima Šatienė yra lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja

Danguolė Skladaitienė yra biologijos vyresnioji mokytoja, chemijos mokytoja metodininkė

 

Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-10-metamorfoze-mokykloje/165886