VLKK svetainėje skelbiama: „2019 m. sausio 31 d. Kalbos komisija priėmė nutarimą Nr. N-1 (171) „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 68 „Dėl Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ pripažinimo netekusiu galios“.
Kokios galios tas Sąrašas neteko? Didžiosios klaidos nebebus skiriamos nuo mažųjų ar išvis nebebus sąvokos kalbos klaida? Ir apskritai, iš kur tas Sąrašas buvo atsiradęs?
Net kelis Didžiųjų kalbos klaidų sąrašus (žodžių sandaros, sakinio dalių skyrybos, svetimybių, tarties ir kt.) 1992–1993 m. buvo patvirtinusi tuometinė Lietuvių kalbos komisija, o 1997 m. jie buvo atnaujinti, sujungti į vieną ir vėl patvirtinti.
Tokių sąrašų užuomazgų reikėtų ieškoti dar 1976 m., kai prie Lietuvos Mokslų Akademijos buvo atkurta Lietuvių kalbos komisija (LKK), kuriai vadovavo Kostas Korsakas ir kuri LTSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo įgaliota suvienodinti terminiją, rašybą spaudoje ir dokumentuose, spręsti lietuvių bendrinės kalbos klausimus. Prieš tai (1961–1970) dar dirbo kita Lietuvių kalbos komisija, kuriai vadovavo Juozas Žiugžda, turėjusi susitarti, bet taip ir nesusitarusi vieninteliu klausimu: kaip turi būti rašomi kitų kalbų tikriniai vardai – adaptuoti ar originalo forma?
Iš tikrųjų Sąrašas buvo vis ketinamų rašyti gramatikos ir žodyno aktualizacija, ruošinys, kuriuo ne visai vykusiai pasinaudojo pedagogai.
Sudarinėti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą imtasi netrukus po lietuvių kalbos įteisinimo tuometinėje Konstitucijoje (1988). Lietuvių kalbai tapus valstybine (1990), ypač svarbus vaidmuo atiteko rašto kalbai. O ši, skirtingai nei sakytinė, pati savęs netaiso ir prisitaiko iš lėto, todėl jai reikia globėjų, kurie parengtų specialius įrankius – gramatikas, žodynus, žinynus. Lietuvių kalbai vėl užėmus visas valsybinei kalbai priderančias pozicijas sunerimta, ar pakaks turimų priemonių. Juk išsiplės ne tik kalbos vartojimo sritys – tikėtasi, kad ją ims vartoti ir negimtakalbiai, kad rasis vis daugiau vertimų. Be to, sovietmečiu buvo įprasta, kad viešai kalbėti ir rašyti žmonės galintys tik specialiai tam pasirengę, o dar geriau – redaktorių padedami. Beje, ir dabar neapsieinama be kalbos tvarkytojų, tokia pareigybė yra dažnoje valdiškoje įstaigoje. Nenuostabu, kad laikomasi tradicijų, nes visą 20-ąjį šimtmetį buvo mokomasi lietuvių kalbos, nuo pat jo pradžios su priverstinėmis pertraukomis buvo vykdoma lietuvių kalbos atgaivinimo ir plėtros politika, kurios tėvas buvo Jonas Jablonskis: buvo rašomos gramatikos, vadovėliai, žodynai ir žinynai, sudarinėjamos kartotekos, nuolat taisoma kalba, viešai teikiama kalbos patarimų, leidžiami žurnalai ir instrukcijos, veikė net kelios kalbos komisijos, buvo įsteigtas lietuvių kalbos institutas. Kalbos atgimimo laikotarpiu taip elgėsi ne vien tik lietuviai – tokiu pačiu keliu ėjo ir ryškiausiu sėkmingo kalbos atgimimo pavyzdžiu laikomas Izraelis, po 2000 metų sugebėjęs atgaivinti, modernizuoti ir paversti kasdienine hebrajų kalbą.
Todėl ir 1992–1994 m. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (taip perpavadinta 1990 m.) priėmė septynis nutarimus (Nr. 37–43) dėl kalbos klaidų sąrašų. Šiuos nutarimus galima laikyti aktualizuotomis gramatikos, žodyno ir žinyno santraukomis, tiesiog kelrodžiais. Anksčiau Kalbos komisijai nurodžius kryptį Lietuvių kalbos institutas drauge su Vilniaus universitetu ir „dirbdavo ta kryptimi“, nes dėl valstybinio finansavimo klausimų nekildavo. Perėjus prie iš esmės projektinio mokslo darbų finansavimo naujos lietuvių kalbos gramatikos klausimas tebėra beviltiškai įstrigęs iki šiol, dar nėra pasirodęs ir naujasis žodynas: juk vis kitu pavidalu leidžiamas iš esmės tas pats, bet vis atnaujintas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, kurio pirmasis leidimas išėjo dar 1954 m., antrasis 1972 m. (abiejų red. Jonas Kruopas), o trečiasis 1993 m. (red. Stasys Keinys). Nėra ir nenusimato naujos gramatikos. Akademinė tritomė Lietuvių kalbos gramatika išleista dar 1965–1976 m. (red. Kazys Ulvydas), ji parengta remiantis daugiausiai dar 19 a. pabaigos sakytine kalba, todėl kaip jos santrauka 1994 m. išleista Dabartinė lietuvių kalbos gramatika (red. Vytautas Ambrazas) ir išversta į rusų bei anglų kalbas irgi yra grįsta ne šio meto kalba.
Nors įvertinus kalbos vartosenos atotrūkį nuo kanonizuojamos akademinėje gramatikoje ir buvo užsibrėžta kuo greičiau jį įveikti, rezultatų nėra iki šiol. Pažvelgus į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo atsiradimo aplinkybes iš šio kampo, tas Sąrašas nebeatrodo vien tik pajuokos vertas dalykas. Tragikomiška šviesa Sąrašas nušvito dėl pedagogikos mokslo pasiekimų: beveik visi yra patyrę, ką reiškia pirma išmokti klaidingai, o paskui tą klaidą ištaisyti: „Nevartokime kad su bendratimi, pvz., kad įsitikinti, nes reikia vartoti…“ Šioje vietoje ne vieno mokinio ar studento dėmesys nukrypdavo kitur, jis tik įsimindavo kad įsitikinti arba kaip rašosi, o ištaisymų kad įsitikintų, kaip rašoma jau nebenugirsdavo… Todėl ir šaipytasi iš to Klaidų sąrašo, kurį kai kurie mokytojai ir dėstytojai stengdavosi išmokyti mintinai.
Iš tikrųjų Sąrašas buvo vis ketinamų rašyti gramatikos ir žodyno aktualizacija, ruošinys, kuriuo ne visai vykusiai pasinaudojo pedagogai. Kalbos komisija iki šiol yra aprobavusi tik Nijolės Sližienės ir Adelės Valeckienės Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą (1992), todėl Valstybinės kalbos inspekcija be šios knygos juridiškai galėjo remtis tik VLKK nutarimais, taigi tuo pačiu Sąrašu.
Tai kokios galios tas Sąrašas neteko? Et, nedaugiažodė ta Kalbos komisija. Dabar galim aiškintis kaip kas norim: Sąrašo nebėra, tegyvuoja kalbos laisvė! Arba: tokia kalbos klaidų pateikimo forma buvo neefektyvi, reikia atsinaujinti! Galim puoselėti tradicijas: išnaikinkime visas iki vienos kalbos klaidas, surašytas Didžiųjų kalbos klaidų sąraše!
Prof. Laima Kalėdienė yra sociolingvistė
