Laima Vincė. Nutildyta mūza. Apie Matildos Olkinaitės gyvenimą ir poeziją

1941-ųjų liepos pradžioje, gražią saulėtą dieną, kelyje, vedančiame iš Panemunėlio miestelio į Kavoliškį, ant dviračių pasirodė būrys baltaraiščių (daugiausia lietuviai, bendradarbiavę su okupacine nacių valdžia). Palikę dviračius miške kitapus kelio, priešais nuošalią ūkininko Petro Šarkausko sodybą, jie ėmėsi kasti griovių. Iš tolo, pasilypėjęs ant šieno kupetos, juos stebėjo ūkininkas, jo mažoji mergaitė ir samdinys.


Matilda Olkinaitė. Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka.

1941-ųjų liepos pradžioje, gražią saulėtą dieną, kelyje, vedančiame iš Panemunėlio miestelio į Kavoliškį, ant dviračių pasirodė būrys baltaraiščių (daugiausia lietuviai, bendradarbiavę su okupacine nacių valdžia). Palikę dviračius miške kitapus kelio, priešais nuošalią ūkininko Petro Šarkausko sodybą, jie ėmėsi kasti griovių. Iš tolo, pasilypėjęs ant šieno kupetos, juos stebėjo ūkininkas, jo mažoji mergaitė ir samdinys.

Jiems ne itin sekėsi, nes trukdė tankios medžių šaknys. Tad jie nustojo kasę, persinešė kastuvus į kitą kelio pusę ir vėl ėmėsi darbo pelkėtoje žemėje, priklausančioje Kavoliškio dvarui. Trumpam išvažiavę, netrukus vėl grįžo, šįkart lydėdami pilną žmonių vežimą, kurį provėžotu keliu sunkiai traukė du arkliai. Vežimo priekyje ir gale sėdėjo po ginkluotą sargybinį. Kiti ginkluoti vyrai dardėjo dviračiais. Belaisviai sėdėjo užrištomis akimis, nulenkę galvas.

Vežimas sustojo iškart už kelio posūkio. Šeimoms liepė lipti lauk. Įrėmę šautuvus, jas varė įkalne iki vietos, kur baigiasi laukas ir prasideda tankus miškas. Šeimoms paliepė nusirengti. Ūkininkas, netrukus jau nieko nebematė, tik dar ilgai girdėjo riksmus ir verksmus, kol galiausiai nuaidėjo šūviai.

Tądien niekas nedrįso prisiartinti prie žudynių vietos, ir tik kitą dieną Šarkauskienė su Vaitkevičiumi nuėjo jos apžiūrėti. Jie rado devynis kūnus, sumestus į negilią duobę. Šarkauskas kištelėjo grėblio kotą į žemę ir suprato, kad kūnus dengia vos keli centimetrai žemės. Tada supylė aukštesnį kauburį, kad jų negraužtų laukiniai gyvūnai.

Vežime sėdėjo Jofės ir Olkinų šeimos. Jos gyveno šalia Panemunėlio geležinkelio stoties. Vėliau ūkininkai pasakojo labai stebėjęsi išvydę kaimo šviesuolius vežime užrištomis akimis. Naumanas (caro laikų įrašuose jis minimas kaip No’ach Olkin, o tarpukario Lietuvos įrašuose – kaip Noachas Olkinas. Panemunėlyje jį vadino Naumanu.) Olkinas dirbo vaistininku. Bendruomenė gerbė jį už geraširdiškumą, nes jis dažnai paskirdavo vaistus nemokamai. Vaistininkas sakydavo pirkėjams: „Sumokėsite, jeigu mano vaistai padės pasveikti.“ Intelektualas, skaitęs Puškiną, Lermontovą ir Dostojevskį, jis artimai bendravo su parapijos kunigu Juozapu Matelioniu. Abu laikėsi religinės tolerancijos, to mokė ir kitus. Ketvirtajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje kaip draugystės su tėvu Matelioniu ženklą ir kaip pagarbos Katalikų Bažnyčiai simbolį Naumanas Olkinas padovanojo Panemunėlio bažnyčiai drožinėtą ąžuolinę klausyklą. Ji ir dabar tebestovi netoli bažnyčios durų.

Olkinai turėjo keturis vaikus: Ilją (g. 1919 m.), Matildą (Maslė, g. 1922 m.), Miką (Mindelis, g. 1925 m.) ir Grunią (g. 1930 m.). Devyniolikametė Olkinų dukra Matilda tuo metu Vilniaus universitete studijavo rusų ir prancūzų literatūrą. 1941 metais prasidėjus sovietų trėmimams į Sibirą, o po poros savaičių naciams okupavus Lietuvą, ji grįžo pas tėvus į Panemunėlį. Vos jai sugrįžus visų Panemunėlio žydų šeimas suėmė ir uždarė traukinių stotyje. (Istorikai tvirtina, kad Panemunėlyje buvo suimti ir laikomi traukinių stotyje apie 300 žydų. Juos sušaudė kartu su Rokiškio žydais 1941 metų rugpjūčio 15–16 dienomis.) O liepos pradžioje Olkinų ir Jofės šeimas atskyrė nuo likusiųjų ir nugabeno į arklides, buvusias už kelių kilometrų nuo Olkinų ir Jofės gyvenamosios vietos. Olkinų ir Jofės šeimas nužudė anksčiau negu likusius Panemunėlio žydus, kuriuos sušaudė masinės egzekucijos vietoje Rokiškyje 1941 metų rugpjūčio 15–16 dienomis.


Matilda Olkinaitė 1939 m. Vilniaus universiteto archyvo nuotrauka

Kas buvo Matilda?

Ploname sąsiuvinyje su ranka rašytais eilėraščiais, rastame praėjus trims dešimtmečiams po Matildos Olkinaitės mirties, yra eilėraštis, pranašaujantis tą siaubingą dieną.

MANO TAUTA

Dvi juodos akys vėl užsiliepsnojo
Negęstančiu, nemirštančiu skausmu
O jie – pro šalį eina ir praeina,
O man, o Viešpatie, taip neapsakoma.
Jūs girdit? Girdit klaikų juoką?
Kalnai, kalnai drebės nuo jo –
Ir upės alps, ir jūros alps –
Ir verks akmuo, ir verks akmuo.
Jūs juokiatės? Jūs einat ir praeinat
O man, o Viešpatie, taip neapsakomai baugu
Tas juokas – toks klaikus… Ir akys juodos dega
Negęstančiu, nemirštančiu skausmu.


Matildos dienoraštis. Laimos Vincės nuotrauka

Rokiškio rajone Matilda garsėjo kaip talentinga poetė – pirmieji jos eilėraščiai buvo išspausdinti, kai jai tebuvo 13 metų. Ją dažnai kvietė į literatūros vakarus Rokiškyje, vėliau – Vilniuje. Matildos draugai prisiminė ją buvus mielą, nuoširdžią, o kartu ir santūrią. Per pertraukas tarp pamokų vaikščiodavusi koridoriais giliai susimąsčiusi. Kartais sustodavo ir užsižiūrėdavo pro langą. Tuomet draugai sakydavę: „Ša, tyliau, Matilda kuria eilėraštį.“

Panemunėlio pradinę mokyklą baigė su pagyrimu. Lankė Kupiškio gimnaziją, o paskutinius dvejus metus mokėsi Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Tada įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą.

Mokytoja Aldona Zinkevičienė, buvusi Matildos bendraklasė, šitaip ją prisimena:

Tai buvo graži, kukli, linksma mergaitė. Akys ir plaukai tamsūs, o veido oda balta. Matlė buvo žydaitė, bet labai gerai, be jokio akcento kalbėjo lietuviškai. Po Kupiškį sklandė tokia žinia – Matlė poetė. Tai mus domino ir imponavo. Keletas jos eilėraščių buvo spausdinami vaikų žurnale „Žvaigždutė“. Visi vartėm, skaitėm. Matlės kūryba, mintys visiškai nesiskyrė nuo mūsų, lietuvių vaikų. Ji rašė apie gamtą, minėdavo ir mūsų šventes. Ir mums visai buvo nesvarbu, kad ji žydaitė.


Matildos eilėraščių sasiuvinys. Laimos Vincės nuotrauka

Literatūros tyrinėtoja Ilona Murauskaitė atkreipė dėmesį, kad Matildos eilėraščiai savo stilistika primena jos amžininkų Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ir Jono Aleksandriškio (Jono Aisčio) poeziją. Bet pradedančiam poetui kitų poetų įtaka neišvengiama.

Moralinė lygtis

Kuo nusikalto Olkinų ir Jofės šeimos? Jie buvo žydai, ir tiek. Nei Naumanas Olkinas, nei Mauša. (Viename iš tarpukario Lietuvos įrašų jis minimas kaip Elija.) Jafė neužsiėmė politika. Nebuvo jie įvykdę ir nusikaltimų. Niekada nebuvo įstoję į Komunistų partiją. Komunistai nacionalizavo Naumano Olkino vaistinę, palikdami jį be pragyvenimo šaltinio. Per sovietų okupaciją 1940–1941 metais jis kentėjo kaip ir dauguma tautiečių lietuvių, lenkų bei rusų.

Panemunėlyje baltaraiščiams ir naciams pradėjus suiminėti žydus, tėvas Matelionis paslėpė Naumaną Olkiną medinėje klebonijoje, šalia bažnyčios. Klebonija buvo pastatyta 1791–1800 metais. Matelionis gyveno klebonijoje iki 1950 metų, kai sovietai jį suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Netrukus klebonijoje įsitaisė vietinio kolūkio valdyba. 1955 metais pastatas išplėstas ir jame įkurdinta miestelio pradinė mokykla.


Grupė moksleivių, nusifotografavusių su karnavaliniais rūbais prie Kalėdų eglutės. Antroje eilėje viduryje Matilda (Matlė) Olkinaitė, būsimoji poetė, nužudyta 1941 m. vasarą Sacharos miške. Kitoje pusėje yra įrašas: „Gal 1934 ar 1935 m?“. Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka

Tačiau, kaip liudija kunigas Juozas Vaičionis, Matildos draugas ir bendraklasis, vieną vėlyvą naktį Olkinas išėjo pasivaikščioti ir išvydo užrašą, skelbiantį, kad kiekvieno, slapstančio žydą, laukia mirtis. Išsigandęs dėl draugo gyvybės, jis akimirksniu įvertino savo moralinę atsakomybę. Tą pačią naktį jis pasidavė naciams.

Tai buvo Olkinų moralinis apsisprendimas. Jie žinojo, kad jiems padedantieji rizikuoja savo gyvybe, tad atsisakė gelbėtis tokia kaina. Šioje moralinėje lygtyje jie sąmoningai pasirinko savo, o ne kitų mirtį.

Kai suėmė Olkinus ir kitus Panemunėlio žydus, draugai ir kaimynai atskubėjo į pagalbą: nešė maistą, siūlėsi juos išvaduoti ir paslėpti, nors tai kėlė mirtiną pavojų jų pačių šeimoms. Vis dėlto šie žmonės buvo bejėgiai nacių karo mašinos akivaizdoje, bejėgiai ir prieš naciams padedančius vietinius kolaborantus.

Genovaite Šukyte-Grigiene (jai dabar 92-eji) prisimena ir lemtingųjų 1941-ųjų vasaros sumaištį. Ji buvo Matildos jaunesnės sesers, Grunios, draugė. Genovaitė prisimena: „Matilda buvo septyneriais metais už mane vyresnė. Jau žinojome, kad ji poetė, ir už tai ją labai vertinome. Grunia ir aš žvelgėme į ją su pagarba.“

Užėjus sovietams, – pasakoja Genovaitė, – visi Panemunėlio žmonės turėjo atiduoti radijo imtuvus. Laikraščių nebuvo. Negalėjome išgirsti naujienų, nežinojome, kas vyksta. Kažkas kalbėjo, kad į Lietuvą įsiveržė vokiečiai, bet nieko tikro nežinojome. Iš pradžių žydų šeimas laikė traukinių stotyje. Tada Olkinų ir Jofės šeimas nugabeno į arklides. Sąlygos ten buvo siaubingos, visur mėšlas, supuvusios bulvės ir runkeliai. Jie pasitiesė baltas paklodes ant šiaudų – štai taip ir gyveno.


Iš kairės: Matilda Olkintaitė, Liucija Neniškytė, Mika Olkinaitė. 1936 m.

Genovaitė tęsė:

Mano motina jaudinosi, kad tos šeimos neturi kur gamintis maisto, tad ji kasdien virdavo sriubą, ruošdavo pietus Olkinams ir kitiems. Sukraudavo visą maistą į vežimą, pakinkydavo arklį ir siųsdavo mane jį nuvežti į už trijų kilometrų esančias arklides, kur buvo įkalintos tos šeimos.

Po kelių savaičių juos sušaudė pakeliui į Kavoliškį. Buvome sukrėsti, apimti siaubo. Negalėjome tuo patikėti. Mano tėvas norėjo kažką daryti, bet ir jis buvo bejėgis. Mes neturėjome vyriausybės.

Tad klausimas niekur nedingsta: kodėl šiems nekaltiems žmonėms buvo įvykdyta mirties bausmė?

Sunku suprasti istoriją žvelgiant pro dabarties akinius. Irena Veisaitė, pasakodama savo istoriją Aurimui Švedui knygoje „Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, įspėja:

Kalbant apie pirmąją sovietų okupaciją būtina suprasti, kad tuo metu etninių žydų ir etninių lietuvių egzistencinės situacijos buvo labai skirtingos. Lietuviams karo pradžia ir vokiečių okupacija atrodė kaip išvadavimas nuo „raudonojo maro“, nuo deportacijų siaubo. Žydams, nors jie kartu su etniniais lietuviais gyvuliniuose vagonuose buvo vežami į Sibirą, nacizmas reiškė mirtį, o sovietai ir net deportacija – šiokią tokią galimybę išgyventi. Tai suvokus reikėtų nustoti kaltinti vieniems kitus. (…) Taigi nematuokime kitos epochos remdamiesi tik savojo laikmečio žiniomis, vertybėmis ir idėjomis.


Lapas iš Matildos eilėraščių sąsiuvinio. Laimos Vincės nuotrauka

Gelbstint Matildos dienoraštį ir eilėraščius

Po karo dvi našlaitės, Irena Veisaitė ir Genovaitė Šukytė, susitiko Salomėjos Nėries gimnazijoje. Jos tapo artimomis draugėmis, tokios išliko visus septynis dešimtmečius iki pat šios dienos.

Jos išgyveno. Matilda mirė. Bet Matilda jas sieja ir šiandien.

Kaip ir Matilda, Irena Veisaitė tapatinosi tiek su žydais, tiek su lietuviais. Skirtingai negu Matilda, Irena išgyveno Holokaustą. Jos gyvenimas buvo turiningas ir produktyvus. Dabar, kai rašomas šis tekstas, jai jau devyniasdešimt dveji, bet ji vis dar aktyviai dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime.

Nors visos aplinkybės nėra žinomos, bet prieš Olkinų šeimos žūtį Naumanas Olkinas dukros dienoraštį ir sąsiuvinį su eilėraščiais kažkaip sugebėjo perduoti kunigui Matelioniui. Šis paslėpė juos po didžiuoju Panemunėlio bažnyčios altoriumi. Po trejų metų sovietai išstūmė vokiečius iš Lietuvos, o 1950-aisiais tėvas Matelionis buvo ištremtas į Sibirą. Eilėraščių sąsiuvinis dienos šviesą vėl išvydo tik aštuntajame dešimtmetyje, kai juos surado kalbininkas, Panemunėlio bažnyčios vargonininkas Alfredas Andrijauskas ir perdavė saugoti Irenai Veisaitei, gyvenusiai Vilniuje. Irena, profesorė ir literatūros kritikė, iškart suprato ir įvertino eilėraščių meninę vertę.

Irena prisimena:

Prie mano durų išdygo tas kaimiškai vilkintis vyras. Sugrubusiomis nuo darbo rankomis, apspurusiais rūbais. Tačiau jame išvydau nepaprastą intelektą ir dvasios tyrumą, tokius retus tais laikais. Jis pasakė, kad yra Panemunėlio bažnyčios vargonininkas. Tada papasakojo istoriją, kaip kunigas išsaugojo ranka rašytą poezijos rinkinį bei dienoraštį, paslėpdamas juos po altoriumi. Supratau, kad, kai sovietai suėmė ir ištrėmė į Sibirą tėvą Matelionį, šie užrašai galėjo amžiams pradingti. Tą akimirką labai stipriai pajutau Matildos dvasią. Jaučiau, kad ji prašo pasidalinti šiais eilėraščiais su pasauliu. Matilda buvo vos keleriais metais vyresnė už mane. Aš išgyvenau Holokaustą. Ji – ne.

Irena saugojo šį dienoraštį ir eilėraščius trisdešimt metų. Pastarąją vasarą, silpstant sveikatai, ji juos perdavė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvui.


Lapas iš Matildos eilėraščių sąsiuvinio. Laimos Vincės nuotrauka

„Kai pirmą kartą skaičiau Matildos eilėraščius, – pasakoja Irena, – aš verkiau. Vis galvojau: kodėl ji žuvo, o aš likau gyva? Jaučiau kaltę. Tokį jausmą patiria visi, išgyvenę Holokaustą. Visi mirė, o tu gyvas.“

Irenos bute telefonu nufotografavau visus eilėraščius ir dienoraščio puslapius, kad vėliau galėčiau juos išversti. Eilėraščiai mane giliai sujaudino. Esu poetė. Vis pagalvodavau: jeigu būčiau turėjusi mirti jauna, dar tik ieškanti savojo poetinio balso, juk būčiau norėjusi, kad kas nors rastų mano eilėraščius ir pasidalintų jais su pasauliu. Imdamasi vertimo norėjau šiems eilėraščiams, prieš daugelį metų parkeriu užrašytiems ant pageltusio mokyklinio sąsiuvinio popieriaus, sugrąžinti gyvybę.

Matildos dienoraštis

Matildos dienoraštis prasideda nuojauta: „Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai. Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu.“ 1940 m. rugsėjo 11 d.

Matilda dienoraštyje pasakoja apie savo šeimos gyvenimą, džiaugsmo akimirkas ir barnius, ir užsimena ir apie visuomenės pokyčius sovietų okupacijos metais. Dienoraštyje rašoma ir apie kūrybą. Naumanas Olkinas vertino Matildos poetės talentą ir skatino ją rašyti.

Dalį dienoraščio ji rašo dar gyvendama tėvų namuose, o kitą – jau studijuodama Vilniaus universitete, kur klausosi paskaitų apie Viktorą Hugo, semiotiką, senovės Romos rašytojus ir kitus pakankamai ezoteriškus humanitarinių mokslų dalykus.

Matilda rašo, kad jai nepatinka sovietų režimas, nes sovietai neišsilavinę ir mėgina kontroliuoti menininkus. O 1940 metų rugsėjo 1 dienos dienoraštyje įrašo: „Šiandien lygiai metai nuo karo pradžios. Laikraščiai stambiom raidėm tai atžymėjo. Klaiku kai pagalvoji.“ Bet ji vis dar planuoja tęsti mokslus ir išleisti pirmąją eilėraščių knygą:

Artinasi mano išvažiavimo diena. Šįmet reikėtų energingai griebtis mokslo. Galvoju šalutiniu dalyku paimti slavistiką. Bet apie tai dar pagalvosiu. Galbūt. Kaip ten bebūtų, šįmet noriu rimtai dirbti. Pataisyti lietuvių kalbos pažymį, padaryti keletą egzaminų. Paskui – paskui knygą išleisti. Ir sutvarkyti reikalus su juo. Jeigu aš matysiu, kad pas mus nėra to, kas vadinama Wahlverwandschaft, aš aukosiu viską ir pasitrauksiu.

Kita vertus, puikiai supranta, kad jos eilėraščiai neatitinka vyraujančios sovietinės ideologijos:

Šiandien dienoraščio rašyti nereikėtų. Diena be liūdesio ir džiaugsmo. Per 3 valandas knygą perskaičiau, su chalatu vaikščiojau, gerklę skaudėjo, radijo akumuliatorius išsibaigė. Man reikėtų prisėst ir sutvarkyt keletą eilėraščių. Ak, tas mano rinkinys! Visiškai be noro jį rengiu, žinodama, kad jo vis tiek niekas neišleis. Nieko aktualaus jame. Apie šimtmečių kančią rašau, kada reikalaujama dainuoti apie šios dienos džiaugsmą.

Dienoraščio įraše, rašytame 1940 metų rugpjūčio 28 dieną, ji su apmaudu rašo apie lietuvių poetus, kurie nusižemino šlovindami naująją santvarką ir diktatorių Josifą Staliną. Tuo metu, kai viena iš mylimiausių Lietuvos poečių Salomėja Nėris palūžo ir pradėjo rašyti odes Stalinui, Matilda lieka ištikima savo poetinei vizijai.

Bjaurūs laikai. Pasaulis išėjo į gatvę, įsikišo raudoną nosinę į kišenėlę ir šūkauja. Salomėjos Nėries, Liudo Giros poemos – aš nežinau, kaip normalūs žmonės taip gali rašyti. Plakatai, plakatai, daugiau nieko. Didžiausias komunistas, jei tik jis bus kultūringas žmogus, to negali pakęsti. Aš dažnai galvoju, kaip žmonėms trūksta kultūros. Liūdna. Nejaugi komunizmas ir jo idėjos negali būti išreikštos eilėraščiu, kuriame dominuotų ne griovimas, bet kūryba, ne neapykanta, o meilė?

Lietuvoje karas prasidėjo 1941 metų birželį, ne 1939 metų rugsėjo 1-ąją, kai vokiečiai ir sovietai įsiveržė į Lenkiją. Iki pat suėmimo Matilda mėgavosi laisvu gyvenimu, lankė šokius, vaikščiojo į operą pasiklausyti Kipro Petrausko, poezijos vakaruose skaitė eilėraščius ir studijavo Vilniaus universitete kartu su iškiliausiais poetais ir intelektualais, klausėsi Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus paskaitų. Yra išlikusi jos studijų knygelė, liudijanti apie gerą mokymąsi. Paskutinė dienoraščio įrašo data – 1941 metų vasaris. Likę daug tuščių puslapių, taigi ne visai aišku, kada Matilda nustojo jį rašyti.


Olkinų šeima suvaidinta spektaklyje „Nutildytos mūzos“ (režisierė Neringa Danienė). Rokiškio teatro nuotrauka.

Matildos gyvenimas grįžta į sceną

2016 metais Rokiškio teatro vadovė, dramaturgė Neringa Danienė, sužinojusi apie Matildos Olkinos dienoraštį ir eilėraščius, parašė pjesę „Nutildytos mūzos“. Tai dokumentinė pjesė, kurioje remiamasi Matildos eilėraščiais, dienoraščiu bei Violetos Aleknienės užrašytais pasakojimais ir tyrinėjimų medžiaga.

Rokiškio teatras yra vietos saviveiklinis teatras, visi vienuolika spektaklyje vaidinančių aktorių yra mėgėjai. Vietiniai gyventojai, kai kurie iš Panemunėlio, kiti – iš artimiausių apylinkių. Aktoriai jaučia glaudų ryšį su Olkinų šeima, jiems Olkinai – savi. Jie išgyvena tragiškas šeimos mirties aplinkybes taip skausmingai, tarsi patys būtų netekę artimųjų. Nužengę nuo scenos, jie vėl tampa inžinieriais, statybininkais, mokytojais, trys iš jų – studentai, viena moksleivė. Jie jaučia, kad jų užduotis – papasakoti Matildos istoriją ir keliauti su spektakliu ten, kur jų būtų klausomasi.

Neringa nusprendė parašyti pjesę, kuri ne tik atskleistų trumpo Matildos gyvenimo grožį ir tragediją, bet leistų lietuviams geriau suvokti Lietuvos žydų bei žydiškosios kultūros netektį.

„Paskaitose apie Holokaustą, – aiškina Neringa, – žydai įvardijami kaip siaubingo nusikaltimo aukos. Tačiau prieš karą šie žmonės gyveno visavertį gyvenimą. Jie augino šeimas, buvo aktyvūs bendruomenės nariai, jie gyveno, jie mylėjo. Pjesėje norėjau parodyti Olkinų šeimos kasdienybę. Norėjau parodyti Matildą kaip jauną moterį, kuri įsimylėjo, patyrė širdies dramą, kuri troško kada nors turėti kūdikį.“

„Pjesę parašiau 2016 metų vasarą, – prisiminė Neringa. – Tą vasarą leidau kartu su vaikais ant ežero kranto. Mano vaikai plaukiojo ežere, o aš tuo metu gulėdama ant žolės skaičiau ir skaičiau Matildos eilėraščius bei dienoraštį, ir verkiau. Praleidau vasarą verkdama ir rašydama.“

Spektaklio „Nutildytos mūzos“ premjera įvyko 2016 metų lapkričio 18 dieną Panemunėlio kultūros namuose. „Vakaras nepaprastai sujaudino visus Panemunėlio žmones, – pasakoja Neringa, – nes vaidinome istoriją, kuri būtent čia ir įvyko.“ Grąžindama Matildos ir jos šeimos istoriją į jų gimtąjį miestelį, Neringa ištrynė ribas tarp meno ir tikrovės.

„Vaidinti Panemunėlyje buvo nepaprastai sunku, – prisimena Neringa. – Auditorija verkė. Mes verkėme. Visi jautėme, kad spektaklio veiksmas iš tiesų vyksta čia ir dabar. Jautėmės taip, tarsi baksnotume į atvirą žaizdą. Nutildytas mūzas suvaidinome dvidešimt kartų ir kaskart išgyvendavome istoriją iš naujo.“

Neringos „Nutildytos mūzos“ yra daugiau negu reginys. Spektaklis brėžia svarbias emocines gaires lietuviams, jis gydo ir padeda prisiminti žmones, kurių jie neteko. Jis grindžia kelią į netolimą praeitį, kai žydai ir lietuviai priklausė vienai bendruomenei…


Tautodailininkas Vidmantas Zakarka prie Matildos Olkinaitės atminimui skirto koplytstulpio Panemunėlyje. Rokiškio teatro nuotrauka.

Olkinų ir Jofių šeimų atminimui skirtas memorialas Panemunėlyje. Rokiškio teatro nuotrauka.

Paminkas Olkinų ir Jofės šeimoms

Rokiškio krašto lietuviai, įkvėpti Neringos pjesės, nusprendė patys pastatyti paminklą Olkinų ir Jofės šeimų žudynių vietoje, kurią prieš daugelį metų ranka braižytame žemėlapyje pažymėjo etnografas Vladas Stašys. Jie nusprendė pastatyti paminklą šalia kelio, kad jis būtų matomas ir einantieji pro šalį galėtų pareikšti pagarbą. Akmuo su nužudytųjų vardais, iškaltais lietuvių ir hebrajų kalbomis, buvo atidengtas 2017 metų rugsėjo 8 dieną, dalyvaujant vietos žmonėms ir svečiams iš užsienio.

Teatro trupės iniciatyvą parėmė Rokiškio ir Panemunėlio savivaldybės, vietos verslininkai – vienas padovanojo akmenį, kitas parūpino žvyro. Žmonės savanoriškai valė teritoriją, pjovė medžius, klojo pamatą, sunešė ir daugiau akmenų. Jie puikiai suvokė, kad Matilda ir visos kitos aukos buvo šio krašto žmonės. Neringos Danienės žodžiai tą dieną išreiškia tą jausmą: „Niekas nesunaikins Matildos nuostabios poezijos. Eilėraščiai išgyveno, o mes turime padaryti viską, ką galime, kad Matildos poezija toliau gyvuotų.“

Matilda simbolizuoja tai, ko Lietuva neteko per žydų tautos žudynes, per sovietų okupaciją ir trėmimus. Daugelį dešimtmečių jos gyvenimo istoriją gaubė tyla – tačiau ji nebuvo visiškai pamiršta. Po Nepriklausomybės atgavimo lietuviai iš naujo atranda šiuos ir kitus savo tautos praeities puslapius, nutylėtus represyviais nacių ir sovietų režimų laikais.

Matildai nebuvo nė dvidešimties, kai ją nužudė. Ji dar tik ieškojo savojo balso. Ir vis dėlto, būdama tokia jauna, ji sugėrė to meto siaubus. Ji nujautė Holokausto grėsmę ir suvokė, kad žmonijos laukia dar viena didžiulė tragedija, jog tokios tragedijos nuolat kartojasi. Bet tuo pat metu mėgavosi trapiu provincijos gyvenimo grožiu. Tai buvo šešėlių metas, bet kartu ir šviesos. Sukrečiančių kontrastų metas.


Irena Veisaitė. Laimos Vincės nuotrauka

Matildos svajonė pildosi

2018 metų liepos 10 dieną dešimties žmonių grupė susibūrė Irenos Veisaitės bute. Visi svajojome apie dvikalbę Matildos eilėraščių knygą lietuvių ir anglų kalbomis. Tarp mūsų buvo dramaturgė Neringa Danienė, spektaklio apie Matildą aktorė Raimonda Stankevičiūtė-Viliminienė, organizacijos „Prisimenant Litvakus, Inc“ prezidentas Filipas Shapiro su žmona Aldona, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotojas, o dabar tapęs kultūros ministru, Mindaugas Kvietkauskas. Susėdę dalijomės prisiminimais, kada Matilda atėjo į mūsų gyvenimą. Pasakojome, kaip tada jautėmės ir kaip jos poezija keitė mūsų gyvenimus.

Matilda priklausė kaimyniškai sugyvenusiai žydų, lietuvių, lenkų, rusų bendruomenei, kurios Lietuva neteko. Sunkiai dirbdami jie dalijosi paprastais gyvenimo džiaugsmais, dainomis, geromis knygomis, muzika, menu, savo tikėjimu. Matildos eilėraščių džiaugsmas ir neviltis suvienijo mus, kad išsaugotume jos balsą ateities kartoms, ji subūrė skirtingų kartų, net skirtingų šalių žmones. Dedame pastangas, kad išsaugotume jos poetinį balsą, kad atskleistume jos trumpo gyvenimo prasmę. Tikimės, kad Matildos poezijos žinia peržengs Lietuvos sienas ir keliaus po pasaulį.

Nustebau ir nuliūdau sužinojusi, kad Lietuvos kultūros taryba nerems Matildos Olkinaitės poezijos ir dienoraščio knygos, kurią būtų išleidęs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Nors turime galimybių išleisti Matildos knyga anglų kalba Amerikoje, aš jos eilėraščius išverčiau, susilaikėme, nes manome, kad pirma reikia jos knygą išleisti Lietuvoje lietuvių kalba. Matilda kūrė lietuviškai ir jos kūriniuose atspindi lietuviška siela, meilė Lietuvai. Šiandienos Lietuva turėtų jos balsą išgirsti. Gal ir mes iš Matildos išmoktume giliau mylėti savo kraštą? Norime išpildyti šitos gabios jaunos poetės svajonę išleisti poezijos rinkinį. Matilda iki paskutiniųjų savo gyvenimo momentų neišdavė Lietuvos. Neišduokime Matildos.

Norintieji prisidėti kviečiami pervesti pinigus į sąskaitą LT264010051003382512 AB Luminor bankas. Įm.k.303888406. Gavėjas: Asociacija „Rokiškio teatras“. Pavedimas: Parama M. Olkinaitės knygos leidybai.

Laima Vincė – JAV lietuvė, rašytoja. Šis tekstas pirmąsyk skelbtas anglų kalba interneto žurnale „Deep Baltic“. Į lietuvių kalbą jį išvertė Eugenijus Ališanka. 

Naudoti šaltiniai:

Pokalbis su Violeta Alekniene, Rokiškio muziejus, 2018 m. liepos 13 d.
Pokalbis su Liucija Neniškyte Vizgirdiene. Vilnius, 2018 m. birželio 25 d.
Pokalbis su istorike, Rokiškio muziejaus direktore Onute Mackevičiene, Rokiškis, 2018 m. liepos 15 d. Onutė Mackevičienė kalbino Matildos bendraklasius ir draugus iš Rokiškio gimnazijos jau peržengusius aštuntą dešimtį.
Pokalbis su Genovaite Šukyte Grigiene, Vilnius, 2018 m. liepos 13 d.
Pokalbis su Irena Veisaite, Vilnius, 2018 m. liepos 10 d.
Pokalbiai su Rokiškio teatro aktoriais, 2017 spalio 8 d.
Pokalbis su Neringa Daniene, Rokiškio muziejus, 2018 liepos 13 d.
E. Rudokienė, Prisiminimai. Rokiškio krašto muziejus, 2001.
Violeta Aleknienė, „Apie tragišką vaistininko Naumano Olkino šeimos likimą“, Panemunėlis II dalis. Versmė, 2011.
Ilona Murauskaitė, „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“. Lietuvos valstybinis žydų muziejus.
Aurimas Švedas. Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus. Vilnius: Aukso žuvys, 2016.
Pokalbis su Neringa Daniene, Tema, 2016 m. lapkritis.

Bernardinai.lt