Ketvirčio amžiaus sukaktį šįmet mininti Maskvos Jurgio Baltrušaičio vidurinė mokykla veiklą pradėjo nuo negausaus – vos dviejų dešimčių – mokinių būrelio. Dabar joje mokosi daugiau kaip puspenkto šimto vaikų. Mokykloje dėstoma rusų kalba, bet joje vyrauja lietuviška dvasia. Lietuvių kalbos mokoma trimis lygiais: kaip gimtosios, antros gimtosios arba antros užsienio kalbos.
Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Bičkauskas – vienas iš Jurgio Baltrušaičio vidurinės mokyklos kūrėjų, tuometinis Lietuvos diplomatinės misijos Rusijos Federacijoje vadovas. Šiemet šioje ugdymo įstaigoje jis lankėsi dukart – spalį ir gruodį, kai mokykla minėjo 25 metų sukaktį.
Jie nebus Lietuvos priešai
„Pastarąjį kartą atvykau pavėlavęs į šventę, koridoriuje sutikau mokytoją ir būrelį vaikų, kurie visiškai natūraliai pasisveikino lietuviškai. Buvo akivaizdu, kad taip jie elgiasi visada, o ne specialiai išmokyti pasveikinti svečius. Pamaniau, kad vaikai, kurie mokėsi šioje mokykloje (beje, dauguma jų yra rusų tautybės), niekada nebus Lietuvos priešai. O juk skaičiuokime – jau išleista 16 abiturientų laidų. Kiek daug jaunų žmonių išugdyta Lietuvos draugais!“ – džiaugėsi signataras, 1990–1993 metais dirbęs diplomatinį darbą Maskvoje. Anksčiau mokykla buvo įsikūrusi name, kuriame kadaise gyveno J. Baltrušaitis, paskui perkelta į kitą vietą, o dar vėliau įsikūrė naujame pastate ir ten yra iki šiol.
Šį rudenį vykdamas į Jurgio Baltrušaičio mokyklą E. Bičkauskas tikėjosi pamatyti standartinį pastatą ir viduje kur nors kampe kabančią lietuvišką trispalvę. Tačiau įžengęs į mokyklos vidų jis buvo maloniai nustebintas: lietuviškumu dvelkė visa aplinka. Visur – ir paveiksluose, ir vitražuose, ir balduose, ir net vaikų kostiumuose – buvo įžvelgiami lietuvių tautosakos, gamtos, lietuviškų pasakų motyvai. Signataras vėlavo į koncertą, bet atvykęs jis dar spėjo pamatyti, kaip mokiniai šoka lietuviškus šokius, pavyzdžiui, klumpakojį. Šventės proga E. Bičkauskas mokiniams nuvežė anksčiau lankantis pažadėtą dovaną: savo paties sukurtą burlaivį.
Egidijus Bičkauskas /Alinos Ožič nuotrauka
Šiems laikams neįtikimos istorijos
Nepriklausomybės Akto signataras pasakojo, kad iš pradžių Maskvoje buvo įkurta šeštadieninė mokykla ir pavadinta „Šaltinėliu“. Į ją susirinkę pradinukai mokėsi lietuviškų eilėraščių, šokių, žaidimų, skaitydavo lietuviškas knygeles. Mokyklėlei pradėjo vadovauti entuziastinga pedagogė Solveiga Valatkaitė. Ji iki šiol tebėra mokyklos, 2005-aisiais pavadintos lietuvių poeto, eseisto, diplomato Jurgio Baltrušaičio vardu, direktorė. „Ji nedirbo ambasadoje, bet nuolat ten ją sutikdavau. Veržli, iškili asmenybė. Dažnai pagalvoju, kad už savo darbą ji galėtų, net privalėtų būti pagerbta, apdovanota“, – sakė kartu su S. Valatkaite prie mokyklos ištakų stovėjęs tuometis Lietuvos diplomatinės misijos Rusijoje vadovas.
E. Bičkauskas prisimena pačią pradžią, kai pirmiesiems mokyklėlės vaikams dovanų buvo nupirktos labai spalvingos ir pagal tuos laikus brangios kuprinės. „Mūsų ambasada tuomet specialiai skirdavo transportą mokinukams atvežti iš visų Maskvos pakraščių. Baiminomės, kad vaikai nebūtų užpulti ir iš jų nebūtų atimtos tos kuprinės“, – pasakojo E. Bičkauskas.
Buvo ir daugiau istorijų, kurios, žvelgiant iš šių dienų atstumo, atrodo neįtikimos. Kadangi iš pradžių mokykla veikė viename Lietuvos ambasados pastatų, o lėšų remontui atstovybė neturėjo, tuometinis diplomatinės misijos vadovas griebėsi, kaip jis pats dabar sako, šantažo. „Tame pastate buvo dideli rūsiai. Juos pasiūlėme nuomotis verslininkams. Susidomėjusiems patalpomis rūsyje tiesiai sakydavau: norite nuomotis, suremontuokite, pavyzdžiui, klasę, arba nupirkite mokyklai reikalingus baldus. Taip tuomet ir sukomės“, – juokdamasis prisiminė jis.
Lietuviška oazė Maskvoje
Vidurine bendrojo lavinimo mokykla ugdymo įstaiga tapo 1992-ųjų rugsėjo 1 dieną. Kaip ir tuomet, ją ir iki šiol finansuoja Maskvos miesto vyriausybė. Lietuvos Vyriausybė taip pat prisideda – mokymo priemonėmis, projektų finansavimu ir t. t. „Ar daug rasite mokyklų, kurios turi garso įrašų studiją? Arba choreografijos salę?“ – klausė E. Bičkauskas.
Jis pridūrė, kad nemažai mokyklos interjerą puošiančių meno kūrinių, vitražų atvežta iš Lietuvos. Signataras džiaugėsi, kad vaikai, kurie mokosi Maskvos Jurgio Baltrušaičio vidurinėje mokykloje, iš tiesų turi Lietuvos istorijos, kultūros žinių, mokosi mylėti mūsų šalį. Tai tarsi lietuviška oazė kitoje, ne visada mums draugiškoje šalyje. Ir itin svarbu, kad ją noriai renkasi ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių vaikų tėvai. „Visus juos: ir ten besimokančius vaikus, ir jų tėvus, ir jų artimuosius – drąsiai galime vadinti Lietuvos draugais“, – pabrėžė Nepriklausomybės Akto signataras.
