Lituanistinės mokyklos Lemonte mokytoja: tėvai verčia savo vaikus jas lankyti

Interviu su Ramona Žemaitis / E. Kubiliaus nuotr.

Lemonto išeivių vaikai savaitgalius lituanistinėje mokykloje leidžia verčiami tėvų, taip LRT projekte „Keturi milijonai“ sako Maironio lituanistinės mokyklos literatūros mokytoja Ramona Žemaitis. Jos teigimu, tik užaugę šie suvokia sukaupto žinių bagažo svarbą ir jaučia dėkingumą.

– Kokia yra Jūsų istorija? Kaip Jūsų šeima atsidūrė Amerikoje?

– Aš esu dviejų imigracijos kartų vaikas. Per Pirmąjį pasaulinį karą mano tėvas buvo ant rankų išneštas iš laivo. Jis turėjo Amerikos pilietybę, o mama buvo dipukė ir atvažiavo po Antrojo pasaulinio karo. Abi šeimos turėjo giminių Čikagoje ir todėl aš čia atsidūriau.

– Kodėl Jūsų šeima atkeliavo į Ameriką?

– Mano seneliai čia atvyko dėl ekonominių priežasčių. Mamos istorija kiek kitokia – ją ruošėsi suimti NKVD. Ji tai sužinojo praėjus vos valandai po išvykimo iš Lietuvos. Tėvas su savo šeima atvažiavo į Bostono apylinkes. Jis buvo 32 metais vyresnis už mamą. Tai buvo išskirtinės vedybos, bet man, kaip mergaitei, tai atrodė visiškai normalu. Tėtis mirė, kai man buvo 11 metų.

 – Ar Jūsų vaikystėje buvo lietuvybės?

– Čikagoje lankiau Donelaičio lituanistinę mokyklą ir baigiau pedagoginį institutą. Lietuviškumas visada buvo dalis mano gyvenimo. Nepasakyčiau, kad tėvas būtų buvęs mažesnis lietuvis nei mama. Jis labai stengėsi kalbėti lietuviškai, bet taip pat perduodavo man amerikietiškas tradicijas. Aš labai aktyviai dalyvavau įvairiuose lietuviškuose renginiuose, o namie nuolat skambėdavo lietuviškos dainos.

Čia, iš esmės, visi jaučiamės lietuviais, nes egzistuoja begalinė meilė gimtinei ir vienas kitam. Nors Amerika yra labai didelė šalis, tautinės mažumos susiburia ir gyvena drauge. Pavyzdžiui, Čikagos priemiesčiuose susiburia lietuviai iš įvairių Amerikos kampelių ir tarpusavyje artimai bendrauja.

– Daugiausia lituanistinėse mokyklose dirba trečios bangos mokytojai, atvykę prieš 15–20 metų. Jūs esate iš visai kitos kartos. Kodėl Jūs atėjote į šią mokyklą?

– Mano sūnus ir daugybė jo draugų tuo metu lankė mokyklą, todėl mes norėjome jų kartai perduoti meilę Lietuvai. Kaip bebūtų, ji kiek skyrėsi. Tai buvo lyg ir tam tikra patriotinė pareiga. Mano manymu, mes turėtume jausti, kad ten yra mūsų šaknys. Mes nesame išrauti ir numesti anapus Atlanto. Labai norėjosi šią žinutę perduoti.

– Ar dabartiniai lituanistinės mokyklos mokiniai yra kiek nors panašūs į Jūsų kartos vaikus?

– Šios kartos mokiniai daugiau panašūs į mane nei į savo tėvus, ypač, jei jie yra trečios bangos išeivių atžalos, nes tada šie auga amerikietiškoje aplinkoje.

Išlaikyti lietuvybę – didelis iššūkis. Sunku, nes norisi, kad vaikai gerai jaustųsi amerikietiškoje aplinkoje, tačiau ir išlaikytų lietuviškumą. Kol vaikai dar yra maži, šnekučiuojasi lietuviškai, tačiau kiek paaugę tarpusavyje bendrauja angliškai. Dėl šios priežasties mums reikia juos sudominti lietuvybe.

– Kaip Jūs bandote sudominti vaikus?

– Stengiamės su jais bendrauti paprastai ir dažniau pajuokauti. Tam į pagalbą taip pat pasitelkiame įvairias technologijas, kurios vaikams yra labai įdomios.

Kartą atlikau apklausą ir ant lentos užrašiau „Kodėl jūs čia esate?“. Prašiau pažymėti, ar dėl to, kad labai branginate lietuvybę ir norėtumėte ją išlaikyti, ar dėl to, kad tokiu būdu susirenkate kreditus už svetimos kalbos mokymąsi. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, dauguma užrašė, jog lituanistinėje mokykloje lankosi dėl to, kad juos verčia tėvai. Kita dalis vaikų teigė čia ateinantys dėl draugų kompanijos.

Man įdomu išgirsti vaikų nuomonę, nes yra nemažai vilties, kad iš tokio bendravimo jiems gims noras labiau bendradarbiauti ir dažniau jungtis į lietuviškas organizacijas.

Vaikai yra labai skirtingi. Dauguma jų puikiai mokosi, juos prižiūri tėvai, kad jie padarytų namų darbus, o kitų tėvai jaučiasi laimingi vien dėl to, nes jų vaikas apsilanko lituanistinėje mokykloje.

Šiais metais vaikai skaitė „Dievų mišką“, „Tarp pilkų debesų“, žiūrėjome šių knygų filmus. Prieš ketverius metus mokiniai perskaitydavo beveik visą knygą, o dabar nenori ir įveikia vos penkias ištraukas iš kokių 50 skyrių. Reikia surasti būdų, kaip juos dar labiau įtraukti į šią veiklą.

Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

Informacijos šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1076452/lituanistines-mokyklos-cikagoje-mokytoja-tevai-vercia-savo-vaikus-jas-lankyti?fbclid=IwAR0UZEhAVRn5qWaYiPK_wgi8dEdBncJRrFkCqCMGRj2-WnuK5TEYAX-Vgh4