E. Plytnikaitės iliustracija

UNESCO paskelbė, kad po 80 metų iš beveik 6000 dabar pasaulyje vartojamų kalbų ir jų dialektų bus išnykę daugiau nei pusė. Prieš metus į nykstančių kalbų raudonąją knygą buvo įtrauktos 2465 kalbos. Lietuvių kalbos dar nėra nykstančiųjų sąraše, bet jos vartojimas mažėja. Nuogąstaujama, kad mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius verčia po truputį nykti ir lietuvių kalbą. Bijoma, kad emigracijoje ji išnyks jau trečioje–ketvirtoje dabartinių emigrantų kartoje. Vilniaus universiteto mokslininkus labiau jaudina didžiulio masto emigracija, o joje vykstančius su kalba susijusius procesus jie vadina natūraliais.

Atsiskleidė santykio su gimtąja kalba vaizdas

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkai nuo 2011 m. atlieka tyrimus, kuriais siekiama išsiaiškinti mūsų šalies emigrantų lietuvių ir kitų kalbų mokėjimą, vartojimą ir jų kalbines nuostatas.

Pirmaisiais tyrimų metais internetu buvo apklausta daugiau kaip 2000 respondentų. Kiekybinė apklausa buvo papildyta gausia kokybine medžiaga – giluminiais interviu (iš viso 177), paimtais ekspedicijose į JAV (Čikagą ir Los Andželą) ir Vokietiją (Miuncheną ir Hanoverio apylinkes).

Tyrimas pratęstas siekiant giliau pažvelgti į skirtingą mūsų emigracijos istoriją reprezentuojančius miestus, kuriuose gyvena gausios lietuvių bendruomenės: Buenos Aires, Torontą, Londoną ir Oslą (paimta apie 170 interviu). Šiame tyrime sutiko dalyvauti daugiausia tie emigrantai, kuriems patiems rūpi ir yra aktualūs gimtosios kalbos klausimai. Tačiau iš surinktų duomenų mokslininkams atsiskleidė išsamus emigracijoje gyvenančių lietuvių santykio su gimtąja ir kitomis kalbomis vaizdas, jų nuostatos ir kalbinis elgesys.

Skirtingose šalyse gyvena skirtingų kartų emigrantai iš Lietuvos. Pavyzdžiui, Argentinoje emigracijos banga yra iš tarpukario Lietuvos, o Norvegijoje – šių dienų, JAV ir Kanadoje vyrauja įvairių kartų emigrantai. Nors skirtingoms emigrantų kartoms galioja skirtingi dėsniai, tačiau nustatyta, kad kalbos išlaikymą ar praradimą emigracijoje lemia bendri veiksniai: emigracijos priežastys, šalies kalbų politika emigrantų kalbų atžvilgiu, visuomenėje vyraujančios nuostatos, pačių emigrantų atsivežtos ir naujoje gyvenamoje šalyje besiformuojančios nuostatos, savos bendruomenės kūrimas ir ryšių su ja palaikymas, santykis su kilmės šalimi ir ryšių su ja palaikymas.

Kalbos perdavimas vyksta per kartas

Svarbiausias rodiklis, liudijantis kalbos išlaikymą – kalbos perdavimas per kartas. Jei kalba perduodama kitai kartai ir kita karta nusprendžia su savo vaikais kalbėti lietuviškai – vadinasi, perdavimas įvyko. Sunku pasakyti, ar dabar išvažiavę žmonės išlaikys lietuvių kalbą emigracijoje, nes tai paaiškės tik tada, kai jų vaikai apsispręs, kokia kalba kalbėtis su savo vaikais.

Kalbos perdavimas emigracijoje nėra savaime vykstantis dalykas. Visų pirma, išvykęs pilietis turi norėti puoselėti savo gimtąją kalbą šeimoje, kuri gyvena ne Lietuvoje, tuo tikslingai rūpintis ir tam skirti milžiniškas pastangas. Nėra taip, kad jei tėvai iš prigimties lietuviai, tai ir vaikas kalbės lietuviškai. Kalbai perduoti reikia stiprios vidinės nuostatos, kuri neleistų abejoti savo pasirinkimu: kodėl aš nusprendžiau kalbėti su savo vaiku šia kalba, kodėl man tai svarbu? Motyvų nepamiršti savo kalbos būna įvairių: svarbu neprarasti santykio su šalimi, iš kurios emigravo, svarbu turėti šaknis, kažkam gal neįsivaizduojama, kad su savo vaikais gali kalbėti kita kalba. Ir tos nuostatos turi būti tokios stiprios, kad persiduotų ir kitai kartai.

Pirmosios kartos emigrantai kalbą saugo

Pirmosios kartos emigrantų, kurie išvyko patys arba kartu su tėvais, tyrimai rodo, kad lietuvių kalbos jie nepraranda. Jiems lietuvių kalba – duotybė, ji išmokta iš tėvų, vartota mokantis ir dirbant Lietuvoje. 98 proc. jų lietuvių kalba yra pirmoji išmokta kalba.

Mokslininkų turėta prielaida, kad bus užfiksuota lietuvių kalbos nykimo požymių tų asmenų, kurie svetur gyvena jau daugiau nei penkerius metus, kalboje, nepasitvirtino. Net prieš 20 ir daugiau metų emigravę lietuviai duodami interviu kalbėjo kaip lietuviai Lietuvoje. Vis dėlto laikui bėgant emigrantų kalba gali kisti – atsirasti akcentas, pasimiršti rečiau vartojami žodžiai, mintis reikšti tampa lengviau ne gimtąja kalba ir pan. Tai aktualiau mišrias šeimas sukūrusiems ir tiems, kurie gerai integravosi į kitakalbę gyvenamosios šalies aplinką. Išvykę studijuoti ar būdami dar labai jauni respondentai minėjo, kad lietuviškai jiems sunkiausia būtų kalbėti apie profesinius dalykus, nes šalyje, kurioje gyvena, to daryti netenka, daugelio jų darbo kalba yra vietos kalba arba lingua franca tapusi anglų kalba (jei tai nėra anglakalbė šalis).

Gimtoji kalba neatlaiko konkurencijos

Tačiau jei kalbame apie emigracijoje augusius ir augančius vaikus – antrąją kartą, jų lietuvių kalbos mokėjimui akivaizdžią įtaką daro tėvai, giminaičiai. Lietuvių kalba buvo pirmoji išmokta kalba 84 proc. apklaustų suaugusių šios grupės respondentų, kita dalis tėvų pasirenka nekalbėti su vaikais lietuviškai. Nuo mažumės kalbinami ir pirmiausia prakalbę lietuviškai, išėję į darželį ar į mokyklą vaikai greitai išmoksta gyvenamosios šalies kalbos, parsineša ją į namus, sparčiai ima plėstis jos žodynas, vaikas ja gali pasakyti daugiau ir kalbėti laisviau nei lietuviškai. Šioje kartoje vietos kalba tampa pernelyg stipria konkurente lietuvių kalbai. Didėja tikimybė, kad pastaroji bus nustumta į antrą vietą arba liks riboto funkcionalumo namų – buitine kalba.

Trečioji karta – iš Lietuvos išvykusių lietuvių emigrantų anūkai, gimę ir augę JAV, Kanadoje, Pietų Amerikos žemyne, Jungtinėje Karalystėje ir kitur. Tik 34 proc. apklaustų šios kartos asmenų pirmoji išmokta kalba buvo lietuvių kalba. Natūralu, kad jiems sunku reikšti mintis lietuviškai, jie kalba su ryškesniu akcentu. Šios kartos asmenų tėvai ar bent vienas iš jų – gimę jau ne Lietuvoje. Dažniausiai šeimos yra mišrios ir abu sutuoktiniai, tyrimo duomenimis, paprastai kalba gyvenamosios šalies kalba, todėl jų vaikams lietuvių kalba nebuvo vienintelė namų kalba. Ji dažniausiai vartota visų pirma lietuvių bendruomenės susitikimuose, bažnyčioje, o tik paskui namie ar dar rečiau – bendraujant su draugais.

Emigracijoje stiprėja etninė kalbos funkcija

1999 m. grupės JAV sociolingvistų Richardo Albos, Johno Logano, Amy Lutz ir Briano Stultso tyrimo rezultatai parodė, kad JAV gyvenančių imigrantų antroje ir vėlesnėse kartose neišvengiamai įvyksta perėjimas nuo paveldėtosios tėvų, senelių gimtosios kalbos prie gyvenamosios šalies kalbos. Mūsų emigrantų tyrimai taip pat patvirtino šią tendenciją.

Emigrantų amžius, gyvenimo kitoje šalyje trukmė nėra lemiamas veiksnys lietuvių kalbai išlaikyti ar perduoti tolesnėms kartoms. Vienas svarbiausių dalykų – priklausymas pirmai, antrai, trečiai ar vėlesnei kartai. Tai susiję su objektyviais veiksniais – antrosios ir vėlesnių kartų tiesioginis ryšys su lietuvių kalba, kaip ir su Lietuva, silpnesnis. Ypač su trečiąja karta emigracijoje lietuvių kalbos lieka labai mažai. Tačiau, kaip matyti senosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse – Argentinoje, JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, jų vaikai ir anūkai, nors ir sunkiai kalba lietuviškai, vis tiek tapatinasi su Lietuva, dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje. Apklausų duomenys rodo, kad jie nori kalbėti lietuviškai ir stengiasi tobulinti savo kalbą. Emigracijoje sustiprėja etninė kalbos funkcija – lietuvių kalba tampa ir tam tikra tautinės tapatybės išraiška.

Tyrimo metu sutikta nemažai trečios ir net ketvirtos kartos emigrantų, kurie gerai kalba lietuviškai ir tai yra viena iš jų namų kalbų. Kartais lietuviams Lietuvoje kelia juoką šių vėlesnių kartų asmenų akcentas ir žodynas – sakoma, kad jie kalba taip, „kaip mano močiutė kalbėjo“, nors yra palyginti jauno amžiaus. Tai tikra tiesa, tolesnės emigracijos kartos lietuvių kalbos išmoko tokios, kokia kalbėjo jų seneliai, proseneliai. Emigracijoje kalba tarsi konservuojasi, į ją nebeateina tos naujovės, kurios ateina į kalbą Lietuvoje, skiriasi ir leksika, galima išgirsti senų tarmybių ir kitų dabar nebevartojamų žodžių. Tačiau sutikus tokį žmogų reikia jį nuoširdžiai pagirti. Yra už ką – juk susikalbate su žmogumi, kurio tėvai, seneliai ar proseneliai emigravo iš Lietuvos.

Daugelis bando perduoti kalbą savo vaikams

Kai kurie emigrantai nekalba su vaikais lietuviškai manydami, kad taip jų atžalos greičiau išmoks gyvenamosios šalies kalbos ir geriau integruosis, gyvenamosios šalies kalba kalbės be akcento. Daugybė tokių žmonių tiesiog nesusimąsto, ką ir kaip reikėtų daryti, šiais klausimais nesidomi ir elgiasi kaip patogiau ar paprasčiau, kai kurie yra suklaidinami vaikų priežiūros specialistų, artimųjų ar pažįstamų. Tokiais atvejais vaikai negauna galimybės išmokti lietuvių kalbos ir tapti dvikalbiais dar vaikystėje. Štai 2016 m. Vilniaus universiteto vasaros lituanistikos kursuose dalyvavusi 20 metų emigrantė iš Lietuvos apgailestavo, kad dabar, jau suaugusi, ji turinti įdėti tiek pastangų, kad pramoktų geriau kalbėti lietuviškai, nors ir abu jos tėvai, ir seneliai, gyvenantys Kanadoje, yra lietuviai.

Vis dėlto daugelis kalbintų tėvų yra tvirtai pasiryžę ir bando perduoti kalbą savo vaikams, kad ir kiek tai kainuotų laiko, finansinių išteklių ir nuoseklaus darbo. Jiems svarbu, kad vaikai galėtų susikalbėti su seneliais, giminaičiais, pati lietuvių kalba laikoma vertybe.

Šeimoje augant pirmam vaikui paveldėtąją kalbą jam perduoti lengviau, tačiau gimus antram ar paskesniems ją išlaikyti darosi vis sunkiau ir sunkiau, nes vaikams tarpusavyje yra lengviau kalbėti darželyje, mokykloje vartojama kalba. Susiduriama su net ir labai mažų vaikų pasipriešinimu, sunkumų kyla kritiniu paauglystės laikotarpiu. Kartais tėvai, paprastai mišrių šeimų mamos, jaučiasi privalą rinktis – perduoti vaikams savo kalbą ar išlaikyti gerus santykius su jais. Dažnai tėvai guodėsi nieko negalį padaryti – nepaisant gerų norų ir bandymų vaikai nekalba ar netgi ne(be)supranta lietuviškai.

Ką galime padaryti?

Panašu, kad lietuvių kalbos išlaikymas emigracijoje yra nuolatinė kova su galingos aplinkos kalbos įtaka. Visame pasaulyje galima rasti daug sėkmingų ir nesėkmingų lietuvių kalbos, kaip ir apskritai visų mažumų kalbų, perdavimo pavyzdžių. Tai lemia ir subjektyvios, ir objektyvios priežastys. Net trys ketvirtadaliai apklaustųjų teigė, kad jiems svarbu išlaikyti lietuvių kalbą, nes „lietuvių kalbos mokėjimas užtikrina lietuvių kalbos ir kultūros tęstinumą ir išsaugojimą“. Ši nuostata labai svarbi galvojant apie lietuvių kalbos perspektyvas emigracijoje. Jei emigravusieji ar emigracijoje augę ir augantys lietuviai laikysis aiškių ir tvirtų teigiamų kalbinių nuostatų lietuvių kalbos atžvilgiu, jie turės daugiau galimybių sėkmingai perduoti lietuvių kalbą savo vaikams ar anūkams.

Tvirtos teigiamos nuostatos – geras pagrindas, bet vien jų nepakanka. Svarbu turėti stiprų ryšį su Lietuva ir lietuviais. Vaikams ir paaugliams – bendraamžių draugų, kalbančių lietuviškai, gyvenančių Lietuvoje. Ištobulėjusios informacinės technologijos, supaprastėjęs ir atpigęs susisiekimas sukuria geras sąlygas palaikyti kontaktą su Lietuva. Suaugusiems tai padeda neužmiršti kalbos, ja aktyviai bendrauti, perimti šiuolaikinės lietuvių kalbos pokyčius. Vaikai gali dažniau svečiuotis pas gimines, vykti į stovyklas, kaupti teigiamą su Lietuva susijusią patirtį, tapatintis su kilmės šalimi ir taip noriau ir geriau įsisavinti bei lavinti paveldėtąją savo kalbą – nes mato tam realų poreikį. Šiais laikais nebėra kliūčių, su kuriomis susidurdavo seniau emigravusieji – kur gauti lietuviškos spaudos, knygų ir pan.

Nors globali ekonomika ir vilioja lietuvius iš Lietuvos, pasaulis su naujausiomis technologijomis sukuria sąlygas aktyviai vartoti lietuvių kalbą, kad ir kur gyventume.

Projektą „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas“ (vadovė – prof. Meilutė Ramonienė) remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. 

Informacijos šaltinis: http://naujienos.vu.lt/mokslininkai-tiria-koks-likimas-istiks-lietuviu-kalba-emigracijoje/