Kiekvieną rytą prieš įeidami į klasę, mokytojai-tyrėjai stabteli ir akimirką susimąsto apie tai, ko išmoks iš savo mokinių. Kad rastų atsakymą į tokį klausimą, jie klausosi, ką kalba, stebi, ką ir kaip veikia klasėje jų mokiniai. Visa tai mokytojai-tyrėjai fiksuoja savo užrašuose, nuotraukose, atmintyje, o sukauptą informaciją naudoja tam, kad tobulintų kasdieninį darbą su vaikais, palaikytų mokinių keliamas idėjas, drauge nuoširdžiai švęstų, kai sekasi, ir džiaugtųsi pasiektais gerais rezultatais.
Dorothy Suskind, Ričmondo (Virdžinijos valst., JAV) Šv. Kristoferio mokyklos penktokų mokytoja, šios mokyklos Berniukų studijų centro veiklos tyrimų instruktorė, Ričmondo universiteto profesorė adjunktė ir docentė, teigia, jog šiuo požiūriu mokytojai-tyrėjai yra inovatoriai, ugdymo turinio kūrėjai, mokyklose vykstančių pokyčių iniciatoriai ir skatintojai bei asmeninio profesinio tobulinimo vadovai.
Savo darbo patirtį Dorothy Suskind apžvelgė ir išvadomis apie mokytojo-tyrėjo veiklos specifiką pasidalino su skaitytojais Džordžo Lukaso (George Lucas) švietimo fondo internetinio leidinyje „edutopia“ publikuotame straipsnyje „Teacher as Researcher: The Ultimate Professional Development“.
Visų pirma ji pabrėžia savitarpio pagalbos tobulėjimui reikšmę.
Dar būdama doktorantė, ji buvo Rašymo ir skaitymo įgyvendinant ugdymo programą mokytojų-tyrėjų grupės, kuriai vadovavo Virginijos universiteto nusipelniusi profesorė Jane Hansen, narė. Daugelį metų, ruošdamasi mokytojų-tyrėjų grupės susitikimams, Dorothy Suskind atrinkdavo ją sudominusį kurio nors mokinio rašinį ir mąstydavo, ko ji, pati būdama rašytoja ir mokytoja, galėtų pasimokyti iš jaunojo autoriaus. Arba svarstydavo, kuo galėtų padėti mokiniui, kad jis arba ji tobulėtų kaip rašytojas. Tokius pamąstymus Dorothy surašydavo į vieną lapą. Mokytojų-tyrėjų grupės narių susitikimuose kiekvienas mokytojas atsinešdavo savo užrašus, dalindavosi mintimis, ieškodavo bendrų išvadų.
Pusantros valandos trukmės susitikimams ir aptarimams, kurie vykdavo kartą per savaitę, būdavo rimtai ruošiamasi, jiems buvo randama laiko, nes kiekvienas mokytojų-tyrėjų grupės narys turėjo vidinės motyvacijos tobulėti, dirbti geriau.
Dorothy manymu, norint suburti stiprią ir dinamišką mokytojų-tyrėjų grupę, būtina paisyti įvairovės: jų 6-8 narių grupėje buvo įvairaus amžiaus, skirtingų lyčių, skirtingą patirtį turinčių, besigilinančių į įvairaus turinio sritis ir skirtingas klases mokančių žmonių. Dėl to vis turtingesnis tapo grupės narių diskusijų žodynas, atsirado poreikis suprasti ir įsisavinti kitokius mąstymo būdus, formavosi naujos nuostatos, tobulėjo supratimas dėl to, kaip skirtingi mokytojai gali mokyti vaikus. Be abejo, nėra lengva pažinti mokinius kaip asmenybes ir surasti būdų, kaip kiekvienam iš jų atverti kelius toliau tobulėti. Tokiame darbe mokytojams reikia padėti. Būtent tokios pagalbos randama mokytojų-tyrėjų grupėse, – tai vieta, kurioje gali atsiremti į kolegos petį, tai erdvė, kurioje galima tyrinėti ir tobulėti.
Dorothy straipsnyje supažindina su trimis jos naudotomis ir dabar parankiomis būtiniausiomis mokytojo-tyrėjo priemonėmis.
1. Pirmiausia, be ko Dorothy negali išsiversti, tai spiralinis bloknotas. Jame ji nuolatos pasižymi jai svarbias pokalbių su mokiniais mintis, įklijuoja jų darbų pavyzdžius, užsirašo įžvalgas. Kas vakarą ji peržvelgia užrašus, apmąsto dienos įvykius ir planuoja kitos dienos veiklą.
2. Antroji reikalinga priemonė – išmanusis telefonas. Juo Dorothy fotografuoja, filmuoja savo mokinių rašinių pavyzdžius, fiksuoja vykdomus projektus, sumaniai įgyvendintas idėjas. Neretai pakalbina mokinius, ypač tuomet, kai jie dalinasi naujoviško mąstymo idėjomis. Nuotraukos keliauja į bloknotą ar „Evernote“ programėlę telefone, jos naudojamos tinklaraštyje, kai bendrauja su mokinių tėvais. Taip pat ši dokumentuojama medžiaga praverčia mokytojų-tyrėjų susitikimuose, o neretai jos panaudojamos rengiant pristatymus konferencijoms ar rašant apie savo praktinį darbą. Vaizdo medžiaga, nuotraukos puikiai atspindi pasauliui klasės kaitą, mokinių pažangą.
3. Trečioji, pati svarbiausia priemonė – mokytojų-tyrėjų grupė. Kolegos padeda vieni kitiems rasti tinkamą veiklos kryptį, tampa naujų idėjų skleidėjais ir paramos grupe, padedančia įgyvendinti apmąstytus sumanymus klasėje.
Iš kur semiamasi galių?
Mokytojas ima tapti tyrėju pirmiausia tuomet, kai ima gyventi klasės gyvenimą ir suvokia, kad iš mokinių galima daug ko išmokti. Pradėjus įsiklausyti į mokinių mintis, jas fiksuoti, mokytoją nustebina klasėje verdantis gyvenimas. Tada mokytojas jau imasi tikslingai formuoti, kurti tokią klasę, kuri atitiktų mokinių poreikius. Pakitusios struktūros klasėje mokiniai daugiau ir su didesniu noru mokosi. Tai, kaip mokiniai dirba ir kalba, ima viršyti klasės mokytojo lūkesčius. Mokytojo-tyrėjo galios išryškėja ir padidėja tada, kai ji(s) aptaria pastebėtus dalykus ir įžvalgas su kolegomis mokytojais-tyrėjais bei sulaukia jų atsakomosios reakcijos, vertinimų, patarimų, palaikymo.
Parengė „Lyderių laikas“
Šaltinis: Džordžo Lukaso švietimo fondo internetinio leidinyje „edutopia“ paskelbtas ir Dorothy Suskind straipsnis „Teacher as Researcher: The Ultimate Professional Development“. (2016 m. sausio 26 d.) (originali nuoroda).
