„Nemunui“ – 50

„Nemuno“ žurnalui – stagnacijos sprogdintojui, kultūros avangardo kūrėjui – 50 metų.
SVEIKINAME!
2017 m. balandis – „Nemuno“ 50-mečio mėnuo, tad jubiliejinis numeris ir storesnis, ir nardantis po istoriją bei šiuolaikinę kultūrą. Daugybė žmonių prisimena tuos gūdžius 1967-uosius, į kuriuos įsiveržė naujas leidinys, tapęs reiškiniu ir legenda. Tai buvo vienintelis kvadrato formos žurnalas, panašus į vinilo voką. Jame publikuoti vakarietišką kultūrą atspindintys straipsniai apie muziką, kiną, fotografiją, spausdinti drąsūs literatūros vertimai, lietuvių fotografų meniniai moterų aktai, jame debiutavo dabar žymiausiais tituluojami rašytojai.

IŠ ISTORIJOS

Pokario Kaunas buvo verčiamas pramoniniu didmiesčiu, kuriame neturėjo likti pačios „baisiausios“ visuomenės dalies – humanitarų. Šios srities universiteto fakultetai iškelti arčiau centrinės valdžios ir kontrolės institucijų – į Vilnių.

Lūžis įvyko 1967 m., kai sumanyta leisti žurnalą jaunimui ne Vilniuje, o Kaune.

„Laukiu žurnalo kūrybiškai drąsaus, kovojančio prieš minčių sustingimą, mokančio jaunimą filosofiškai mąstyti,“ – pirmąjį numerį savo padrąsinimu palydėjo Juozas Grušas, ilgai buvęs naujosios redakcijos mokytoju ir palaikytoju.

Pirmasis „Nemuno“ redaktorius Antanas Drilinga, žurnalą pavertęs reiškiniu visos SSRS erdvėje, sakė, kad Kaunas buvo pasirinktas ne šiaip sau. Šis miestas turėjo gilias kultūrines tradicijas, o po karo buvo „priblukęs“, „suprovincialėjęs“. Kauniškiai naujo žurnalo pasirodymą sutiko entuziastingai. žurnalas, leidžiamas Kaune, šiek tiek laisviau kvėpavo, mat Kaunas nė kiek nebuvo praradęs lietuviškumo, dar buvo išlikę laisvos tarpukario Lietuvos kultūros bruožų, be to, miestas toliau nuo sostinės – mažiau kontrolierių.

Per mėnesį, kitą, susiformavo redakcija – jauni, neturintys leidybinės patirties, tačiau talentingi žmonės, kurių galvose šokinėjo velniukai, drumsčiantys ideologiniu ledu aptrauktą „brandaus socializmo“ vandenį. Svarbiausia – ieškota jaunų, savitai mąstančių autorių, kuriančių naujoviškus tekstus, su kitokia, savita informacija ir originalia jos išraiška.

„Nemuno“ žurnalo populiarumas augo ne mėnesiais, o dienomis. Dalį pirmojo tiražo kažkas nušvilpė ir jis iš po skverno buvo pardavinėjamas už dešimteriopai didesnę kainą. Vėliau tiražas kilo kaip ant mielių, kol galiausiai pasiekė šiais laikais sunkiai įsivaizduojamą 75 000 egzempliorių tiražą.

Per vieną visasąjunginį plenumą SSRS komjaunimo CK sekretorius tribūnoje iškėlęs rankoje mosavo „Nemunu“: žiūrėkite, kas darosi Lietuvoje – leidžiamas pornografinis žurnalas! Dar blogiau: kai kurių užsienio šalių spauda atkreipė dėmesį, kad „Nemunas“ – vienintelis žurnalas SSRS, kuris publikuoja foto aktus.

A. Drilinga vienu iš savo tikslų laikė „literatūrinio jaunimo“ būrimą, ir tai pasiteisino.

„Nesakau, kad mes tada buvome kankiniai ar revoliucionieriai (kaip dabar save kai kas stengiasi vaizduoti ar tokiais apsimetinėti). Nors maišto elementų būta,“ – pasakoja A. Drilinga. (Visas tekstas – ketvirtajame atsinaujinusio „Nemuno“ numeryje, kuris išeis balandžio 19 d.)

„NEMUNO“ REDAKTORIAI:

Antanas Drilinga gimė 1935 m. 1967 m. paskirtas sukurti žurnalą jaunimui ir leisti jį Kaune. A. Drilinga ėmėsi pačių novatoriškiausių ir drąsiausių žygių, kad „Nemunas“ iš tiesų būtų išskirtinis – ir forma, ir turiniu. Per gerą penkmetį drauge su jaunu kūrybingu redakcijos kolektyvu jis pasiekė, ko norėjo, – „Nemunas“ tapo reiškiniu, žinomu ne tik visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienio valstybėse. Tačiau 1972 metais, po R. Kalantos susideginimo ir pirmųjų visuotinių protestų, o taip pat dėl išspausdinto V. Kubiliaus straipsnio „Talento mįslės“, kuriame suabejota socialistiniu realizmu literatūroje, redaktorius buvo atleistas.

Laimonas Inis gimė 1938 m. 1972 m. spalio mėnesį paskirtas „Nemuno“ vyriausiuoju redaktoriumi, juo dirbo 18 metų. Laimonas Inis iš pareigų pasitraukė po Nepriklausomybės atgavimo, 1990-ųjų pabaigoje.

Algimantas Mikuta gimė 1943 m. 1991 m. buvęs nemunietis tapo žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, ėmė telkti kūrybingą kolektyvą, „Nemunas“ vėl buvo populiarus ir laukiamas skaitytojų. Tačiau atgavus nepriklausomybę pasipylė įvairiausių leidinių – buvo galima viskas, apie viską, kiek nori, ir ši it cunamis nusiritusi spaudos banga užgožė „Nemuną“. 2004 m. vadovauti atsisakė, kai žurnalo išgyvenimo nebeparėmė nė vienas fondas.

Viktoras Rudžianskas gimė 1957 m. 2004 m. iš Kauno m. savivaldybės gavęs pasiūlymą eiti nebe žurnalo, o savaitraščio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas, sutiko. Laikraščio periodiškumas diktavo naujas temas – leidinyje atsirado daugiau įvairių renginių, įvykių, naujienų apžvalgų, pristatymų. Viktoras Rudžianskas atsistatydino 2016 m. rudenį.

Erika Drungytė gimė 1971 m. Jos kandidatūrą į vyriausiosios redaktorės pareigas pasiūlė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius, o LRS valdyba pritarė rugsėjo mėnesį. Nuo 2017 m. sausio mėnesio redaktorė atkūrė mėnesinio žurnalo formatą ir kvadratinę formą, leidinį vėl artindama prie jaunimo.

lzs logo naujas.