Netektis. Marytė Kontrimaitė (1947 02 09 – 2016 04 16)

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad eidama šešiasdešimt devintuosius, po ilgos ir sunkios ligos šeštadienį mirė poetė, vertėja, publicistė, Armėnijos Mokslų Akademijos garbės daktarė Marytė Kontrimaitė.

Marytė Kontrimaitė gimė 1947 metais Vilkaičiuose, Plungės rajone. 1949 m. su šeima buvo ištremta į Irkutsko srities Bodaibo miestą. 1965–1970 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1971–1973 m. stažavosi Jerevano universitete, studijavo armėnų kalbą ir literatūrą.

Baigusi studijas dirbo moksline redaktore „Enciklopedijų“ redakcijoje, buvo LRT televizijos meno laidų redaktorė. Vėliau dirbo laikraščiuose ir žurnaluose „Moksleivis“, „Literatūra ir menas“, „Caritas“, „Dienovidis“. 1983–1996 m. buvo laisvai samdoma vertėja. Nuo 1998 iki 2012 metų – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narė, 1999–2002 metais – Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja kultūrai ir žiniasklaidai. Nuo 2003 metų dirbo moksline redaktore Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute.

Marytė Kontrimaitė išleido tris eilėraščių rinkinius: „Kristalų atskalos“ (1971), „Dienų veidai“ (1982), „Palei pat gyvenimą“ (2003), o kartu su N. Blaževičiūte ir G. Paliokiene – straipsnių rinkinį „Tiesos ir meilės keliu“ (1995). Buvo žinoma ir kaip vertėja, vertė iš ispanų, vokiečių, o daugiausia – iš armėnų kalbos: išvertė ir sudarė armėnų poezijos rinktinę „Akmuo ir šviesa“(1982), G. Emino esė „Septynios giesmės apie Armėniją“ (1984), „Armėnų apysakas“ (kartu su Z. Sakalauskiene) (1985), H. Tumaniano, K. Simoniano, V. Pohosiano ir daugybės kitų autorių kūrinius.

Taip pat paskelbė daugybę straipsnių apie armėnų literatūrą, kultūrą, istoriją. 1993 – 94 m. leido laikraštį „Armena“, parašė kelis apžvalginius ir gal per šimtą armėniškos tematikos informacinių straipsnių enciklopedijai.

Jos nuopelnai armėnų literatūrai neliko nepastebėti: 2012 m. jai suteiktas Armėnijos Mokslų akademijos garbės daktarės vardas „už armėnų ir lietuvių ryšių stiprinimą ir plėtojimą“, o 2015 m. įteiktas Grigoro Narekaci atminimo medalis. Tais pačiais metais jai buvo suteiktas Armėnijos miesto Giumri garbės pilietės vardas.

2013 metais Marytė Kontrimaitė buvo apdovanota Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

Marytė Kontrimaitė priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai ir Lietuvos vertėjų sąjungai, buvo Lietuvos žurnalistų draugijos narė ir ėjo jos Centro valdybos pavaduotojos (2006 – 2009), o nuo 2009 iki 2011 – pirmininkės pareigas, taip pat buvo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė bei Lietuvos ir Armėnijos draugijos pirmininkė. Nuo 1994 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė, nuo 1995 m. buvo jos valdybos narė, 1996 m. kandidatavo į Seimą.

Marytė Kontrimaitė, nors visą gyvenimą turėjusi sveikatos problemų, buvo tvirto charakterio, visuomeniškas žmogus, ji sugebėjo gyventi ne tik savo reikalais ir rūpesčiais, bet jautė ir bendresnių dalykų svarbą.

Po 1988 metų žemės drebėjimo, būdama Lietuvos pagalbos nukentėjusiai Armėnijai komisijos narė, atkakliai kovojo su „Didžiojo brolio“ draudimu evakuoti nukentėjusius žmones į Lietuvą. Ir jai pasisekė suorganizuoti evakuaciją – atvyko apie 1200 žmonių, iki 1990 metų vasaros veikė armėnams įsteigta mokykla.

Vėliau sėkmingai rinko labdarą Kalnų Karabacho žmonėms ir pati asmeniškai, nebodama karo pavojų, lydėjo ją iki tikslo.

Marytės Kontrimaitės gyvenimą galima simboliškai nusakyti dviem žodžiais: akmuo ir šviesa. Taip, kaip ji pavadino savo sudarytą ir į lietuvių kalbą išverstą armėnų poezijos antologiją. Šie du žodžiai, regis, išduoda ir tai, kas jai pačiai buvo šioje žemėje svarbiausia.
Lrytas

In memoriam Marytei Kontrimaitei: „Žingsniavai ramiai, akim, atgręžtom į sielą…“

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei