– Rimvydai, ilgą laiką dirbote žiniasklaidoje. Kas nutiko, kad metėte darbą ir dabar visą laiką, spėju, skiriate kūrybai?
– Gal tiesiog pasenau arba perdaviau estafetę, nes žurnalistikoje žmogus turi programą, kurią išsakęs turi arba kartotis, arba nutilti. O kartotis labai neskanu, nors kartais ir reikia. Kol turi ką pasakyti, kol tai naudinga Lietuvai ir visuomenei, tol dirbi ir stengiesi. O kai ta iliuzija išsisklaido – išeini į lengvesnį pasaulį. Ir štai jau lygiai metus esu tik poetas ir, turiu pasakyti, labai dažnai jaučiuosi laimingas žmogus.
Visgi laimingas žmogus tas, kuris turi laiko sau. Nepatikėsite – per šiuos metus perskaičiau visą auksinę pasaulio klasiką. Kas šiais laikais turi laiko skaityti, ką parašė Dantė, Gėtė, Dostojevskis? Niekas, tik tokie žmonės, kaip aš.
– Jūsų eilėraščių knyga „Šermuonėlių mantija“ pasirodė 2017 m., o praėjusiais išleista „Valhala“ – rinktinė, į kurią sudėti trijų knygų kūriniai. Kokį kūrybinį etapą išgyvenate šiuo metu?
– Visai neseniai baigiau rašyti naują poezijos knygą. Šiuo metu man atrodo, kad taip gražiai dar nesu rašęs. Nors… taip atrodo po kiekvienos knygos, o tiesą sakant, be to džiaugsmo ir pasigėrėjimo niekas ir neneštų savo rankraščio į leidyklą. Naujoji mano knyga vadinsis „Kiaurai kūnus“.
Be to, kartu su Deividu Norvilu baigėme rašyti miuziklą apie Lietuvos partizaną Juozą Lukšą-Daumantą. Viskas padaryta, belieka imti ir miuziklą pastatyti, pristatyti visuomenei.
Dar kai kas naujo – mano draugas aktorius Andrius Bialobžeskis pastatė spektaklį „Valhala. Poetiniai išsitardymai“ pagal mano eiles. Panašus nuotykis vyksta su tapyba – dailininkas Eugenijus Marcinkevičius iš Panevėžio kuria darbų ciklą iš mano eilėraščių. Jis tapo ne tai, kas aprašyta, bet patį eilėraštį – tapyboje figūruoja pats tekstas. Šiuos darbus pristatysime bendrame renginyje per Poezijos pavasarį.
– Kaip jaučiatės, kai jūsų eilėraščiai išeina iš už knygų formato ir tampa kitomis meno formomis?
– Jaučiuosi puikiai, visuomet to norėjau. Skaičiau M. K. Čiurlionio raštus ir labai pritariau jo norui, kad skirtingi menai ir menininkai bendradarbiautų, ieškotų jungčių ir kurtų kažką bendro. Man labai smagu dėl Andriaus ir jo spektaklio. Šiuo atveju mano eilėraščiai yra plytos, iš kurių Andrius pastatė savo namą. Be to, džiugu ir dėl to, kad poezija grįžta į teatro sceną po ilgo laiko.
E. Blaževič/LRT nuotr.
– Rimvydai, esate sakęs, kad eilėraštis jums nėra tikslas pats savaime – jo negalima nei tarsi išdrožti iš medžio, nei tarsi nulipdyti iš molio, tai turi atsirasti savaime. Kas būtų, jei ilgai ilgai lauktumėte, bet kūrybinis impulsas taip ir nepasirodytų?
– Dažnai apie tai galvoju. Ir tai susiję su pagunda rašyti ne iš išgyvenimo, o iš mokėjimo. Po kiekvienos knygos būna tam tikra pauzė ir aš patiriu tą baimę – gal daugiau nieko ir nebus? Laukti sunku ir baisu. O kai esi literatūros lauke ilgą laiką, kyla pagunda eilėraštį tiesiog sukonstruoti.
Vidutinišką eilėraštį tikrai galima parašyti be įkvėpimo, vien iš profesionalumo. Bet tokie eilėraščiai pavojingi, nes jie apsimeta tikrais būdami netikri. Todėl palinkėčiau sau, kad kai ateis tyla, neimčiau rašyti per jėgą. Juk tokie dalykai matosi. Ir yra senjorų, kurie nesusitaiko su tuo, kad jau parašė, kiek Dievo buvo skirta. Bet ne, jie vis tiek rašo, negalėdami sustoti. Nenoriu, kad man taip būtų.
Tačiau visų pirma esu skaitytojas, todėl mano gyvenimas labai neapkarstų, jei nebegalėčiau daugiau rašyti. Gal imčiau daug labiau mėgautis skaitymu. Be to, dar yra mano pomėgiai, bažnyčių lankymas…
– Tiesa, su žmona savaitgaliais važinėjate po Lietuvą ir lankote bažnyčias. Kaip sekasi, kiek jau aplankėte ir ką su tuo darysite?
– Hm, tiesą pasakius, nelabai ką ir darysiu. Kai kurie galvoja, kad lankau bažnyčias todėl, kad vėliau parašysiu apie tai knygą. Tačiau rašau dienoraštį tik sau, kad bažnyčios nesusipainiotų mano atmintyje. Nes pagalvokite – vien neogotikos Lietuvoje labai daug, bažnyčių altoriai visur panašūs – Marija, Jėzus ir viskas. Kai aplankai kokį 100 bažnyčių, jos ima painiotis mintyse.
Taigi tas lankymo dienoraštis yra sau. Mano žmona bažnyčias fotografuoja, bet tai irgi skirta tik mums. Nemanau, kad tokios knygos labai reikia, jų jau yra – su tikrai meniškomis fotografijomis ir pan.
Mudu su žmona bažnyčių lankymą vadiname net ne hobiu, o misija. Juk turi būti kas nors, apsilankęs ir pasimeldęs visose katalikiškose Lietuvos bažnyčiose. Kai kalbame apie karinę jėgą ar finansines Lietuvos galimybes, jaučiamės maži. Mums važinėjimas po šventoves yra tarsi proga pasijusti dideliais – Lietuvoje net 800 bažnyčių, tai tikrai be galo daug.
Čia figūruoja ne tik religinis pojūtis, bet ir patriotinis. Sakoma – jei myli moterį, nori apie ją žinoti viską. Taip su Lietuva – jei sakau, kad ją myliu, bet nežinau, kas slypi po žodžiais, ko vertas toks pasakymas? O kai apsilankai kaimeliuose, miesteliuose, pamatai daug gyvenimo – mergaitės gatvėje žaidžia „klases“, žydi medžiai, šviečia saulė. Kuo toliau nuo Vilniaus, tuo labiau Lietuva. Čia, sostinėje, mes labai abstraktūs, jokie. O atsakant į klausimą, kiek bažnyčių esame aplankę, tai dar nėra nė pusės – tik 302.
E. Blaževič/LRT nuotr.
– Grįžtant prie poezijos, norisi prisiminti jūsų pirmąjį eilėraščių rinkinį „Akis“, išleistą 1996 m. Nuo to laiko atsirado nemažai knygų, tad įdomu, kaip dabar, žvelgdamas į jas visas, jaučiatės? Ar pirmosios knygos neatrodo prastesnės? Ar visos jums brangios?
– Pirmosios knygos man neatrodo prastesnės, bet darosi vis sunkiau patikėti, kad aš jas parašiau. Visgi žmogus yra tekantis vanduo ir daug kas priklauso nuo jo amžiaus. Anksčiau man buvo aktualūs vieni dalykai, dabar – kitokie. Žinoma, nejaučiu to pasikeitimo radikaliai. Dabartiniam man atrodo, kad visuomet toks ir buvau. Pokytį pamatau pagal senus eilėraščius – gražu, bet ką norėjau tuo pasakyti? Net nežinai, kodėl tai užrašei, nes pirminė mintis jau išgaravusi, aktualijos pasikeitusios. Tačiau tikrai neišsižadu savo knygų, visas jas laikau savomis.
– Poezijoje stengiatės peržengti įprasto matomo pasaulio ribas. Ar vis dar rašote, vedinas to begalinio smalsumo?
– Na, gal kiek ir apkiautau su metais. Bet iš tiesų tą vidinį vaiką stengiuosi puoselėti ir turėti, nenoriu virsti suaugėliu, nemokančiu nustebti. Manyje tikrai daug pasakos, vaikiško naivumo, ir nenoriu to atsisakyti.
Gyvas žmogus yra tas, kuris sugeba pamatyti pražįstantį medį, pastebėti parskrendančius paukščius, susikurti laužą, išgirsti toli kaukiant vilkus, šiek tiek išsigąsti – jis turi būti pilnas gyvenimo. Tie, kurie puikiai atlieka savo darbus ir vėliau išsijungia, tarsi kompiuterio mygtuką paspaudus, man atrodo nelaimingi ir tušti žmonės.
Tai susiję ir su klausimu apie tai, ką daryčiau, jei Dievas atimtų talentą rašyti. Tiesą sakant, ne taip svarbu rašyti, kiek gyventi su poezija – esi ant piliakalnio, matai besileidžiančią saulę, kvepia čiobreliais ir tuomet sušunki – o! Ir tu jau pilnas poezijos, žodžių nereikia. Aš už tokį gyvenimą.
Informacijos šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/247320/r-stankevicius-po-kiekvienos-knygos-aplanko-baime-gal-daugiau-nieko-nebus
