Sveikinu jus, į šią VU filologų aulą susirinkusius mokytojus lituanistus paklausyti retorikos paskaitos. Pirmiausia pasidalysiu savo impresijomis apie gana margą, dažnai prieštaringą, retorikos sampratą, o antroje paskaitos dalyje aptarsiu vieną pavyzdį, turėdama tikslą, kad tokia retorika nors mažyte dalimi per jus pasiektų mokinius.
Gal kiek paradoksaliai nuskambės, bet prisipažinsiu: kuo toliau ir daugiau skaitau ir girdžiu apie retoriką, tuo labiau glumstu nerasdama atsakymo, kas ji yra. Matau klaidžiojimą tarsi be kompaso, itin dažnai poliarišką situaciją – arba pačios disciplinos ir paties termino išsiliejimą iki begalybės, arba visišką jo susiaurėjimą iki banalybės.
Šiais laikais itin dažnai retorika suprantama kaip viešosios kalbos sakymas, balso moduliacijos, dabar madingas vadinamosios kūno kalbos – laikysenos, komunikacijos su klausytojais požymių, gestų, mimikos, akių kontakto mokymas, elgesio su vaizdine medžiaga, skaidrių rodymas. Neneigsiu, viso to reikia viešai kalbančio žmogaus kultūrai, prezentacijų, debatų, vadovavimo menui, lyderių ir žvaigždžių, nebijau to žodžio, darymui. Amerikiečių retorikos knygose ypač daug rašoma apie žvaigždžių spindėjimą kitų žmonių akivaizdoje, apie charizmos pranašumą, žavų bendravimo meną. Vadinamosios auksinės efektyvaus bendravimo taisyklės paraidžiui iš amerikiečių perteikiamos ir mums. Štai lietuvių etiketo ekspertas veda tiesiausiu keliu į sėkmę, mokydamas, kaip „pritraukti žmones“. Jis siūlo „pažvelgti į žmogų kaip į produktą ir sau pritaikyti svarbiausius rinkodaros principus, mat gyvenimas – kaip nuolatinis pardavimo procesas“[1]. Tokie metodai, tiesa, išsakomi ne filologų, o psichologų, sociologų, komunikacijos vadybininkų, rinkodaros, etiketo ekspertų lūpomis, iš tiesų turi poveikį, ypač šou veikėjams, kartais gebantiems įkopti net į valstybės valdymo viršūnes. Deja, kaip sakoma, vargas Tau, o Jeruzale, ir tavo vaikams. Todėl su liūdesiu žvelgiu į artistiškai gestikuliuojantį šių dienų „tvaskų tuštuliuką“ (Donato Kajoko terminas), be galo pasitikintį savo jėgomis, įžūliai, drąsiai, bravūriškai, be jokio jaudulio beriantį žodžius apie viską, gebantį sukurti įvaizdį ir vis dėlto dažniausiai paliekantį klausytojų galvose vien skambantį nieką.
Neseniai susirūpinusi dėl tų pačių dalykų man paskambino VDU retorikos profesorė, buvusi lituanistė mokytoja, mano bendramintė, ir lyg tarp kitko paklausė, ar aš skaičiusi internete, kas tai yra retorika, nurodė adresą ir pasiūlė paskaityti. Surinkusi Retorika. Mokymai. lt perskaičiau: „Dirbtuvės – grupiniai užsiėmimai. Mokoma, kaip suvaldyti jaudulį, kaip balsą ir kūną paversti savo bendrininkais. Lektoriai aktoriai[2] moko raiškios tarties ir artikuliacijos, įtaigios kūno kalbos. 11 susitikimų – 330 eurų.“ Žinoma, tokių reklaminių tekstų pasirodymą lemia paklausa, noras pasiekti rezultatą, kaip dabar madinga, greitai ir be didelių pastangų (kulinarų, „greito maisto“ tiekėjų, pilna Lietuva). Jie primena vieno amerikiečio autoriaus[3] retorikos knygą „apie charizmos, patrauklumo triukus, kurių be didelių pastangų galite išmokti ir jūs. Vienus iš jų išmoksite iš karto, kitus – per valandą, dar kitus – per dieną. Tai taip paprasta, kaip kad pasirišti naują kaklaraištį ar išbandyti naujus lūpų dažus“, – rašo ne šiaip koks šou veikėjas, o retorikos ir vadovavimo profesorius, 23 knygų autorius. Gal per daug tiesmukai pasakysiu: bet tokiu atveju mokoma tik bigės, arba uodegėlės, tarp kitko, klasikinės retorikos teorijoje kalbos sakymas ir yra uodegėlėje: actio – paskutinė iš 5 kanoninių retorikos mokymo dalių. Jeigu priimsime tik tokią siaurą retorikos sampratą, tada suprasime kai kurių klausytojų nuostabą, esą perskaitę tokio pobūdžio knygą ar išklausę kursą kažkodėl nesijaučia tapę oratoriais. Pamirštamas sudėtingas intelektinis sisteminis retorikos mokslo pobūdis, pats jos kūnas (lot. corpus) ir dvasia (lot. anima).
Dėl tos priežasties šiandieną ir kviečiu atsigręžti į tuos retorikos teorijos ir iškalbos praktikus, kurie išauginti ant klasikinės retorikos pamatų. Štai kad ir į XVII a. VU retorikos profesorių Žygimantą Liauksminą, lietuvį, iš kurio lotyniškos retorikos knygos, susilaukusios net 14 leidimų, mokėsi ne tik VU, bet ir beveik visos Europos universitetinių miestų auklėtiniai. Gal neįtikėtina, Baroko laikų autorius savo retorikos knygą pradėjo nuo dialektikos, t. y. nuo loginio mąstymo pagrindų! „Reikia žiūrėti, kad būtų patenkintas klausytojų protas. Jei protas bus patenkintas, visi kiti trūkumai bus pakenčiami“[4], – tai tik viena jo knygos citata, tapusi man vedle mokant retorikos.
Dar viena retorikos samprata: neseniai suklusau iš Seimo nario lūpų per LTV išgirdusi apie naujosios Vyriausybės programą: „Ak, tai tik teksto retorika…“ Šią repliką suprantu taip kaip ir jūs: programoje yra atotrūkis tarp realybės ir skelbiamų tikslų, todėl griebiamasi tuščiažodžiavimo… Tai negi retorika – tuščiažodžiavimas? Tvirtai sakau: ne. Nors man paprieštarautų Dabartinės lietuvių kalbos žodynų, iki pat naujausio, rengėjai, parašę dar „gražiau“, kad 2 retorikos reikšmė: tuščia gražbylystė.
Mane ypač glumina, kad retorika iki šiolei be piktos valios tapatinama su gražbylyste. Naujausiame LK žodyne paaiškinta, kas yra gražbylystė: 1. iškalbingumas, retorika. 2. prk. tuščia, nors išgražinta kalba. Dėl antrosios reikšmės sutinku, bet dėl pirmosios sakau griežtą ne. Gražbylystė kaip retorikos sinonimas atsirado grynai dėl pažodinio vertimo iš rusų kalbos (plg. krasnorečije). Gražbylystė lietuvio ausiai turi neigiamą konotaciją, o rusų krasnorečije tokios konotacijos neturi, reiškia tik teigiamą – iškalbingą, reikšmingą, aiškiai įrodantį, įtikinamą kalbėjimą.
Gražbylystės nepainioju su kalbos grožiu, nes šiandien vieno kalbėtojo pavyzdžiu parodysiu, kas yra kalba, teikianti intelektinį, dvasinį ir estetinį pasigėrėjimą. Jeigu kam nors mano požiūris į retoriką atrodytų senamadiškas, tai pasakysiu, kad šiuolaikinės retorikos teoretikai visoje Europoje labai pagarbiai stojosi ant klasikinės retorikos pamatų (Aristotelio retorika jiems pamatų pamatas), todėl kuo toliau, tuo labiau linkstu prie tų savo bendrininkų pasaulyje, kurie teigia, kad mūsų laikais oratoriai neieško retorinių puošmenų, nes bijo pasirodyti juokingi ir todėl dažniausiai laikosi santūriai. Šioje vietoje įterpsiu mintį apie verstinį lot. žodį ornare, vieną iš pagrindinių retorinės kultūros ir stilistikos terminų, tradiciškai verčiamų puošti, gražinti. Verčiama tiesiogine reikšme, bet pamirštama, kad šio žodžio reikšmių ir prasmių laukas yra be galo platus, jis sietinas su giminingu ordinare, kuris pirmiausia reiškia padaryti tinkamą, taisyklingą, sutvarkyti, suderinti, pritaikyti prie turinio. Retorinės priemonės neturi tapti puošmena dėl kalbos grožio, jos turi pripildyti turinį, susilieti su juo. Pavyzdžiui, moderniojoje retorikoje net apie tropų tropą metaforą jau senokai nešnekama kaip apie išorinę kalbos puošmeną, o tik kaip apie mąstymo fenomeną, argumentavimo priemonę.
Po įvairių retorikos sampratos pateikčių turbūt natūraliai kyla klausimas: kaip aš pati apibrėžčiau retoriką? Pirmiausia paaiškinsiu, kad gr. žodis retorika, lot. elokvencija ir liet. iškalba yra sinonimai ir drąsiai gali pakeisti vienas kitą. Tik pagal nusistovėjusią tradiciją mokslininkai dažniau retorika vadina šio mokslo teoriją, o elokvencija ar iškalba – jos praktiką. Toliau mes daugiau kalbėsime apie retorikos praktiką – iškalbą. Taigi, mano supratimu, retorika, arba iškalba, – tai kalbėtojo intelekto, dvasios ir jausmų energija, pasitelkiama klausytojams įtikinti. Tai ir mėginsiu parodyti antrojoje paskaitos dalyje.
Mąstydama, ką galėčiau jums pasakyti apie iškalbos ugdymą, peržiūrėjau naujosios programinės literatūros 5–10 klasei autorius. Kadangi mums skirtas laikas neleidžia per daug išsiplėsti, stabtelėjau prie vienos programinių temų „Žmogus tautoje: kalba, literatūra, kultūra“. Pamačiau ir nudžiugau, kad pradedama nuo iškalbos šaknų. Kūriniai, siūlomi nagrinėti per pamokas, parinkti gana tikslingai: 16 a. M. Mažvydo eiliuotoji prakalba, M. Daukšos Prakalba į malonųjį skaitytoją, toliau jau peršokama į 18 a. Tai pamatiniai iškalbos tekstai, geriausi iš geriausių. Pagalvojau, trūksta tik 17 a., nors tik iš dalies: vilties teikia į programą, tiesa, ne per pamokas nagrinėjamų, o prie rekomenduojamų kūrinių įrašytas susipažinimas su pirmuoju lietuvių kalbos žodynu „Dictionarium trium linguarum“, autorius Konstantinas Sirvydas. Pagalvojau, kaip būtų gaila, jeigu mokiniams liktų atminty tik tokie iš pažiūros sausi faktai: pirmasis žodynas, autoriaus pavardė, dar leidimo metai. Net jeigu geriausi mokiniai ir atsivers patį žodyną (nors tuo truputį abejoju), pamatys senovinėmis gotiškomis raidėmis parašytus sunkokai perskaitomus archajiškus žodžius, kažin ar supras, suvoks jo didumą. Tai mano tikslas ir būtų – padėti suvokti tą žodyno didumą siejant jį su iškalba, parodyti, kaip universali Sirvydo asmenybė pirmą kartą LDK istorijoje gebėjo visapusiškai aprėpti gimtojo žodžio galias, pakloti klasikinės lietuvių iškalbos pamatus, nes neatskiriamai nuo Žodyno minėsiu jo „Punktus sakymų“ kaip Žodyno paskirties įgyvendinimą, originalių lietuvių kalbos ir elokvencijos pamokų ugdytiniams santraukas ir drauge aukštosios asmens kultūros pavyzdžius.
Manau, kad neatsitiktinai sustojau prie šio autoriaus dar ir dėl šios priežasties, kad ne vienas esate šios Almae Matris auklėtinis, o K. Sirvydas gimęs tais pačiais metais kaip ir VU (1579), jame studijavo, buvo vienas pirmųjų šio universiteto profesorių lietuvių, rektoriaus tarėjas, švietėjas, kėlęs tautos kultūrą, saugojęs lietuvybę lenkiškai ir lotyniškai kalbėjusiame ir rašiusiame VU. Sirvydas – pirmas LDK oratorius, kalbėjęs, kaip jis sako, tėvų kalba (patria lingua). Juk jo pirmtakas, puikus oratorius M. Daukša vis dėlto į malonųjį skaitytoją kreipėsi lenkiškai. Pagaliau Sirvydas buvo pirmasis profesionalus lietuvių leksikografas, be jo Žodyno neįsivaizduojamas lietuvių kalbotyros mokslas.
Minėtoje programoje pastebėjau rekomenduojamoje literatūroje šia tema įrašytus Vytauto Mačernio žodžius:
Maža tauta su dideliu žodynu,
Kaip tu į Nemuno pietinį krantą
Su juo išplaukt galėsi, jei kaimynai
Tavųjų žodžių turto nesupranta?
Pagalvojau, ar pirmojo lietuviško žodyno turtą – visų kitų mūsų lietuvių kalbos žodynų fundamentą iki pat dvidešimties tomų mūsų didžiojo žodyno, gebės suprasti ir įvertinti mūsų dienų mokiniai, ne kitakalbiai kaimynai, o lietuviai, kaip ir pats Sirvydas? Kaip mokiniui paaiškinti, kad žodynas nėra vien atskiri žodžiai, jis yra visų mūsų prigimtinis turtas. Kiekvienas žodis Sirvydo Žodyne turi atitikmenis, kurie paaiškina to žodžio reikšmes. Iš eilės tokia tvarka: lenkiškas, lotyniškas, po to lietuviškas žodis, pateikiama ir po keletą sinonimų. Neseniai teko versti XVII a. lenkiškas eiles ir susidūriau su žodžiu trzęsawica, reiškiančiu pelkę, Sirvydas teikia du lotyniškus atitikmenis pascua ir palustria, o lietuviškus net keturis: bała/raystas/ kłumpa/ lunas. Visi jie vartojami ir dabar, tik vietoj klampa, gal dažniau priesaginis darinys – klampynė. Keturi variantai, ir kiekvienas jų turi savo vietą, juk raistą ne visada pavadinsime bala ir atvirkščiai, ne kiekvieną balą – raistu ar liūnu. Sirvydas nesitenkina tik vienažodžiu atitikmeniu, pasitaiko ir platesnių žodžio aiškinimų tam tikra frazeologija. Pavyzdžiui, versdama lenkišką žodį odszydzić jo net neradau šiuolaikiniame Lenkų – lietuvių kalbos žodyne. Bet radau Sirvydo Žodyne. Lotyniškai: ridiculum ridiculo eludere, iocum pro ioko reddere. Lietuviškai Sirvydas sako: Juoku azu iuoku atduot…(III, p. 37). Kaip dabar sakytume, juoku į juoką atsakyti. Tarp kitko, neseniai „Respublikoje“ (2016 12 12) skaičiau įsiminusį aktoriaus ir dainininko Kosto Smorigino interviu ir jame pasakymą: „Reik juoktis, kai ponai juokiasi.“ Pagalvojau, gyvas Sirvydo žodyno aidas! Žinoma, su nauja potekste, su dar viena įžvalga.
Kas dar svarbu šios dienos auditorijai, Sirvydas pirmasis LDK lituanistas mokytojas… Ir Žodynas, ir „Punktai sakymų“, išleisti VU spaustuvėje, skirti In usum Studiosae Juventutis – taip įrašyta po žodyno antrašte, dar kartą „Ad studiosam juventutem“ paskirtis nusakyta žodyno pratarmėje, kad jaunuomenė mokytųsi lietuvių kalbos, poezijos ir iškalbos. Cituoju: „Taigi naudokitės sveiki šiuo […] pritaikytu jūsų gramatikos pratyboms veikalu, sudarytu beveik iš paprasčiausių žodžių. Juo tarsi vadovu nutiesite lygiausią kelią į turtingiausius lotynų kalbos lobius, esančius poezijos ir elokvencijos šventovėse. Likite sveiki“... Sirvydas ir buvo tas elokvencijos vadovas, jaunuomenės mokytojas lituanistas.
Sirvydo žodis skambėjo čia pat, galima sakyti, už šios aulos sienų, VU priklausančioje Šv. Jonų bažnyčioje. Kai sekmadieniais ir per šventes jis originaliai ir vaizdingai aiškindavo Šventąjį Raštą, pasiklausyti oratoriaus „sakymų“ susirinkdavo pilna bažnyčia vilniečių lietuvių (lenkams sakė pamokslus kitu laiku). Kalbėjo jis lyg ir paprasčiausiais savo žodyno žodžiais – išmintingai, aiškiai, paprastai, be įmantrybių, natūraliai. Jo kalba tikra (nerandu tinkamesnio žodžio jai apibūdinti) – gryna, švari, kilni, ligi šiol kelianti pasigėrėjimą. Be to, Sirvydas derinosi prie klausytojų, darė atranką: kaip pats sakė, paprastesniems klausytojams jis parengęs lengviau suprantamus „punktus“, labiau apsišvietusiems, iš jų ir studijuojančiam jaunimui, – sudėtingesnius.
Mokytojams turbūt labiausiai norėtųsi išgirsti, ką konkrečiai ir kaip Sirvydas kalbėjo jaunuomenei, kuriai dėstė ir kuriai skyrė savo darbus? Kodėl taip atidžiai jo klausydavosi? Nuostabą kelia tai, kad jėzuito išsakytos mintys skamba labai pasaulietiškai, oratorius jautė žodį, gebėjo iš gilumos pažinti alkstančią jauno žmogaus sielą, suvokti jos esybę, sunkiai siekiamos mokslo šviesos reikšmę ir prasmę, intelekto, kurį jis lygino su dieviškumu, ugdymo svarbą.
Be minėtų poros Sirvydo Žodyno žodžių, pasirinkau dar vieną, kad paremčiau šį savo teiginį. „Pažink gi, žmogau, kas esi savo siela – koks esi didis ir koks brangus.“ Štai ir sustoju prie to mano pasirinkto žodžio. Kas yra brangus, brangybė (Sirvydas rašo anykštėniškai brungus, brungibe), man labai padėjo atskleisti autoriaus pateikti lenkiški ir lotyniški atitikmenys. Lenkiškai įrašytas tik vienas žodis drogość, o penkiais lotyniškais atitikmenimis brangybė atskleidžiama iš įvairių pusių: tai caritas, reiškiantis pagarbą, meilę, prisirišimą, gryną nesavanaudišką palankumą, tai ir gravitas, reiškiantis sielos svarumą, stiprumą, orumą, vertingumą. Pagaliau pats mokslas yra brangybė – tas difficultas, inopia, penuaria, arba penas, sunkiai gaunamas, reikalaujantis nuolatinio lavinimosi, jėgų, begalinio pasišventimo ir atsidavimo, užtat teikiantis intelektinių ir dvasinių patirčių, impulsų, emocijų.
Aiškiai matyti, kad penuaria ir pirmoje paskaitos dalyje minėta mūsų laikais visa gožianti kulinarija yra skirtingose barikadų pusėse, kaip ir Sirvydo apsakytoji sielos brangybė nieko bendra neturi su materialiais dalykais. Kalbėtojas ragina žiūrėti ne į tai, kas iš viršaus žiba, bet į tai, kas viduj slepiasi. Dėl pinigų, turtų, dėl titulų, valdžios, aukštos visuomeninės padėties Sirvydas žmogaus brangybe nevadina ir paaiškina plačiau: Sakai, kad turtingas esi ir nieko neprivalai, o nežinai, jog esi varguolis ir pavargęs, elgeta, grynas, aklas ir nuogas[5].
Ta proga šių laikų iliustracija – ištrauka iš jau minėto aktoriaus ir dainininko, dainuojančio su klouno nosimi, nacionalinės premijos laureato Kosto Smorigino, apie kurį jau buvau užsiminusi, interviu:
– Suprantu, bet jeigu klausčiau ne apie sceną, o apie jūsų gyvenimą, – daug jame klouniškumo?- klausia žurnalistė.
– Pakanka, – atsako Kostas Smoriginas. Antai teatre sutiktas žinomas bankininkas manęs uoliai atsiprašinėja: „Atleiskit, man labai gėda, bet per tą užimtumą teatre nesu buvęs dešimtį metų.“ O aš jį ramindamas ir sakau: „Nesigėdinkit, aš banke apskritai gyvenime nesu buvęs.“
Taigi grįžtu prie Sirvydo, kuris kreipiasi į mokslo šviesos trokštančius, naujos ir aukštos būties siekiančius, o ne į tuos, kurie vadina pikta geru, o gera piktu, deda tamsybę už šviesybę, o šviesybę už tamsybę, ne į tuos, kurių išmonė tarsi viedrelis ar šaukštelis, jeigu lygintume su mariomis ar Dievo išmone, kurios neapimsi, neregėsi, nepažinsi, neišsakysi, nes ji esanti aukštesnė už dangų, gilesnė už pažemes, ilgesnė už žemę miera jo ir platesnė už marias.
Brangybę išaugina, išskleidžia „Punktų sakymų“ tekstas, kuriuo oratorius kreipiasi į jaunuolius, kviesdamas pažvelgti į savo sielos gelmes, pažinti ją. Jis išvardija nemaža tobulybių, iš kurių esą matyti, kad žmogus apdovanotas dvasinga ir išmanančia prigimtimi. Paklausykime, kaip brangybė grindžiama argumentais ir pagaliau atsakoma, kodėl per mokslo ir žinių siekiančią sielą teisus, t. y. teisingas, žmogus gali tapti didis ir brangus. Mat, tverdamas Dievas žmogų išspaudė ant jo vaizdą ir tolygybę savo.
– Tu kas esi?– tris kartus klausia ugdytinių Advento savaitės IV, V, VII punktų pradžioje ir pats plačiai atsako į susimąstyti verčiantį klausimą (toliau pateikiama tik keletas atsakymų).
Esi mažasis svietas, į kurį Dievas sukrovęs visą didįjį svietą ir padaręs žmogų daug stebuklingesnį, nuostabesnį nei žemė.
Esi panašus į marias – audringa ir bekraštė būtybė, kurios širdis neįstengia pasitenkinti jokiais matomo pasaulio dalykais.
Esi „sutvertas Dievas“. Ir visiems savo teiginiams, net paties drąsiausiems, Sirvydas randa argumentų. Štai keletas jų: „Dievas nemirtingas ir siela nemirtinga“ (dūšios užmušt negalima). Turi tavo siela savyje be galo erdvią išmonę (paraštėje lot. Sirvydo paaiškinta, kas ta išmonė: esse intellectualem naturam, į kurią gali sutilpti visokios žinios ir mokslai be skaičiaus. Tu turi liuosą norą, gali rinktis sau, kas patinka). Ta sielos išmanymo erdvybė ir rodo, kad esi sutvertas Dievas. Dievas apdovanojęs žmogaus sielą aukštesnėmis dvasinėmis dovanomis tikėjimu, meile, viltimi, dvasingu prigimimu: excellentiae animae hominis, ji geba siekti pažinimo ir kurti. Taigi per tokias dvasines dovanas, per mokslo ir žinių įgijusią sielą žmogus tampa Dievo prigimimo bendrininku, dalininku, tolygybe. Kalbėtojo išvada: ta tada tolygybė Dievo […], kurią tiktai teisus žmogus savimp turi, labai jį brangų ir žymų daro. Drąsi ištara, ne barokiškai nusižeminusio jėzuito, o intelektualaus pasauliečio, pasitikinčio mokslu ir žmogaus sielos galiomis, žodžiai.
Sirvydas – iškalbos virtuozas, jo palyginimai vaizdingi, vis augantys, nuosekliai stiprėjantys, gausu retorinių klausimų (pats klausia ir tuoj pat pats atsako), išvardijimų, išskaičiavimų. Klausytoją veikia taikliai ir tiksliai parinkti žodžiai ir gausūs jų sinonimai, bet jie tokie archajiškai kilnūs ir kartu tokie apčiuopiami, konkretūs, tokie teisingi, padiktuoti natūralaus jų vartojimo poreikio, kad net nekyla mintis, jog galima kitokiu būdu, kokiais nors tinkamesniais žodžiais, kita forma išreikšti šį dvasingą turinį, perteikti (nusakyti) brangios sielos esmę. Net rašytiniame tekste, rodos, girdžiu nuoširdų ir įtaigų Sirvydo balsą, tad, tiesą sakant, gyvai regiu, kaip kalbėtojas atrodė sakykloje ir kaip kalbėjo.
Sirvydo studijų laikais VU retorikos mokė intelektualūs filosofijos, teologijos daktarai, atsiųsti iš įvairių Europos universitetų, atmintinai mokėję Šventąjį Raštą, galėję cituoti iš atminties ir antikos šedevrus, ir kitus pasauliečius klasikus. Toks buvo ir jų mokinys, o vėliau ir pats profesorius Sirvydas, vienas pirmųjų garsiausių 17 a. lietuvių. Be abejo, jis išmanė ne tik retorikos kūną ir dvasią, bet ir sakymo meną. Sirvydas turėjo savo vaizdinių priemonių žodžiui atskleisti, tokių, kurios skirtos argumentams sustiprinti. Sirvydo sakymo poveikį ugdytiniams „Pažinimo medyje“[6] yra aprašęs Justinas Marcinkevičius. Gal tai iš lūpų į lūpas sklidusi legenda, bet verta šiandieną prisiminti:
Garsėjo iškalba, geru balsu,
Mokėjo žodį judesiu paremti.
Sakykloj laikė kaukolę, ir kartais
Iškeldavo ją virš galvos: pažvelkit,
Štai kuo pavirsite! Studentai sykį
padėjo vietoj kaukolės sakykloj
molinį indą. Griebęs jį, iškėlė,
sušukdamas: štai kūno galas! Bet
ne verksmą, o kikenimą išgirdo.
Supratęs nesumišo – trenkė indą
į žemę. Stojo mirtina tyla.
Suspaudęs rankom galvą, sušnabždėjo:
„Iš dulkių – vėl į dulkes“. Žmonės verkė.
Kaip niekada anksčiau.
Poetas neišleido iš akių nė vienos detalės, parodė, kaip intelektuali, dvasinga ir jausminga asmenybė, kalbos turinys ir jo forma – stilius, balsas, gestai, elgsena sakykloje sudaro neišskiriamą vienybę.
Klausytojus veikė ne tik Sirvydo kalbos turinys ir forma, bet ir jo asmenybė – didelės erudicijos ir kartu jautraus būdo, nepaprasto šviesumo, dorumo: kaip mąstė, taip ir kalbėjo, kaip kalbėjo, taip ir gyveno. To mokė ir kitus: Labai drūtai riša širdį žodžiai mokytojo to, kuris ko mokia kitus, tai pats pačiu daiktu daro: ne tiktai žodžiais, bet ir pačiais veikalais.
Sirvydas paliko nesenstantį, pasiduodantį „įdabartinimui“ praktinės retorikos pavyzdį. Per išmintingą neordinarinio „žmogaus tautoje“ kalbėjimą šių dienų jaunuomenė vietoj „paprasčiausių žodžių žodyno“ gali atrasti aktualizuotą senosios lietuvių kalbos ir kultūros įdomybę ir, ko gero, atsakymą į programoje įrašytą VII temą „Žmogus tautoje: kalba, literatūra, kultūra“ ir kartu atsakymą, kas yra tikroji retorika. Taip būtų pasiektas galutinis šios mano paskaitos tikslas.
Galbūt vieni ugdytiniai, kartu su jumis perskaitę nors nedidelę Sirvydo „punktų“ ištrauką, pagalvos apie intelekto ir tikrosios iškalbos ugdymo sunkumus (tai daugelio metų, kantraus darbo reikalaujantis triūsas, tikrai ne tas pats, kas pasirišti kaklaraištį), kiti gal susimąstys apie mokslo, jaunystės siekių ir idealų svarbą. Treti galbūt išgirs autoriaus balsą, kviečiantį lavintis, mokytis, pasitikėti lietuviško žodžio galia.
Autorius duoda mums iškalbos pamoką – viršukalnę. Nieko išmintingesnio ir dvasingesnio aš negalėjau pasiūlyti jums šiandieną.
Stebiu situaciją mokykloje, pasidomiu programomis. Matau, kad integruota į kalbos ir literatūros pamokas retorika ir rašytine, ir sakytine forma skleidžiasi kaip neatskiriama tų pamokų dalis. Tačiau ji niekur ir nebuvo dingusi, didžia dalimi, net neminint jos vardo, – ji visada buvo įsiliejusi į mokyklas, į tautinės kalbos ir literatūros pamokas. Retorikos mokymo autoriai pirmiausia kėlė būtinybę mokiniams nuo mažens daug skaityti, visapusiškai šviestis, mokytis taisyklingos, aiškios, tinkamos kalbos, ragino lavinti atmintį, mokė rašyti, planuoti ir kurti sklandų stilingą tekstą, raiškiai ir aiškiai skaityti ar deklamuoti tekstą, viešai kalbėti, tik tokiu būdu įmanoma ugdyti iškalbingumą. Bet argi ne to mokoma mokykloje? Vienintelio dalyko, kurio trūko, samprotavimo ir argumentavimo mokymo stoka. Turbūt todėl buvau viena iš pirmųjų entuziastingai pasitikusių ir vertinusių dr. Zitos Nauckūnaitės knygas[7], papildžiusias mokyklinį mokymą svarbiu retorikos elementu, sustiprinusiu ir pakreipusiu iškalbos mokymą nuoseklaus loginio mąstymo, retorikai būdingo sistemingo lavinimo kryptimi. Ir iš tiesų matau, kad lietuvių kalbos pamokose dabar skiriama daugiau dėmesio gebėjimui argumentuoti, diskutuoti: samprotaujamaisiais rašiniais (taip, rašiniais, ne tik viešųjų kalbų kūrimu ir oratoriniu meistriškumu) mokytojai moko retorikos kūno, jos turinio. Geriausių literatūrinių ir publicistinių kūrinių, iš jų ir viešųjų kalbų, skaitymas, jų analizė moko ir kalbos kūno, ir jos dvasios jutimo. Nuo pirmųjų retorikos mokyklų Graikijoje mokiniai pirmiausia buvo pratinami rašyti, taisyti stilių ir vėl rašyti. „Rašymas yra labiausiai disciplinuojanti mąstymo forma“[8], – sako ir šių laikų iškalbos mokovė Z. Nauckūnaitė. Kalbos sakymas, kaip minėjau, atsiduria pabaigoje, kai tekstas parašytas, visapusiškai sutvarkytas.
Esu įsitikinusi, kad lituanisto mokytojo paskirtis nuo amžių buvo yra daug platesnė negu tik išmokyti lietuvių kalbos. Viliuosi, kad tai, ką šiandien kalbėjau, gal suteiks impulsą nepasiduoti įvairių instrukcijų suvaržymams, pažodiniam, banaliam retorikos supratimui, kartais virstančiam švietimo sistemos grimasomis. Svarbu tai, kas visais laikais buvo lituanisto mokytojo pašaukimas – per žodį ugdyti būsimą pilietį, jo elokvenciją, dvasingumą, leisti būti savimi, skleistis jo individualumui, skatinti rašyti ir kalbėti paprastai, natūraliai, argumentuotai, be baimės laisvai improvizuoti. Ir pats Sirvydas rašė, kad net Šventąjį Raštą „dvasingu būdu galime sau ir truputį kitaip išguldyt“, taigi pripažino liuosą norą, arba laisvą, gerą valią interpretuoti.
Grįžimas prie tikrosios iškalbos šaknų rodo, kad ne visur rinkodarinė užsieniečių retorikos mokymo metodika besąlygiškai tinka ir mums. Manau, kad mokyklose galime kliautis sava humanistine tautine Sirvydo ir Liauksmino iškalbos tradicija ir mūsų bendromis pastangomis ji gali turėti tąsą.
Dėkoju už nevienakryptį kolegišką pokalbį!
[1] Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/giedrius-drukteinis-kaune-vykusiame-kurybos-podiume-atskleide-tiesiausia-kelia-i-sekme-3-725050
[2] Argi retorika yra aktorinis menas? Ne, netgi priešingai: aktorius vaidina, dažniausiai įkūnydamas rašytojo fantazijoje ar scenarijaus autoriaus ir režisieriaus vaizduotėje sukurtą personažą, kiekvieną kartą kitokį, aktorius sako kito asmens sukurtą tekstą. Oratorius visada kalba iš savęs, iš savo patirties, jo kalba tikroviška, jis pats autorius, pats savo kalbos kūrėjas, pats ir atlikėjas. Išmokęs gestų iš aktoriaus, oratorius bus dirbtinis, netikras.
[3] James C. Humes. Čerčilio iškalba, Linkolno tvirtybė: geriausių oratorių sėkmės paslaptys. Vilnius, Vaga: 2005, p. 13.
[4] S. Lauxmin. Praxis oratoria, sive praecepta artis rhetoricae. Ž. Liauksminas. Iškalbos praktika ir retorikos meno taisyklės, Brunsbergae, 1648.
[5] Konstantinas Sirvydas. Punktai sakymų. Parengė Virginija Vasiliauskienė ir Kristina Rutkovska. Lietuvių kalbos institutas, 2015. Čia ir kitur remtasi šiuo naujausiu dvitomiu kritiniu leidimu, palikta Sirvydo leksika ir sintaksė, tačiau aiškumo dėlei priartinta prie dabartinės rašybos ir skyrybos. Kad būtų suprantamiau, kai kuriais atvejais tenkinamasi minties perpasakojimu.
[6] Justinas Marcinkevičius. Raštai. III, Vilnius, Vaga, 1982, p. 88.
[7] Z. Nauckūnaitė. Iškalbos mokymas. Kaunas, Šviesa, 1998; Z. Nauckūnaitė. Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. Gimtasis žodis, 2002.
[8] Z. Nauckūnaitė. Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. Gimtasis žodis, 2002, p. 12.
Prof. Reginos Koženiauskienės kalba, sakyta lietuvių kalbos mokytojams Metų paskaitoje (VU, V. Krėvės auditorija, 2016-12-29)
