Dar vieni metai baigia ištiksėti paskutines savo akimirkas – švytinčiomis girliandomis jau išsidabino eglutės, nutvieksti viltimi sušvitusios žvaigždės gerąją naujieną po pasaulį jau išnešiojo piemenėliai, nustojo trumpėjusios ir jau vėl ilgėja mūsų dienos…
Šiandien stovime ant vilčių ir lūkesčių kupinos nežinomybės slenksčio, mėgindami peržvelgti dirbtiniu sniegeliu, konfeti blizgučiais ir juoko purslais žibančią ateities miglą, įžiūrėti joje būsimų savo dienų, būsimų savo pergalių, būsimos savo laimės kontūrus… Regis, beveik matome, beveik jaučiame jų buvimą ten, kur diena po dienos bandysime nuvykti. Tačiau visa tai, kas uždengta nežinomybės skraiste, mums nepriklauso. Patekti ten kol kas įstengiame tik svajonėmis, nuoširdžiais, tačiau nepamatuotais ir abstrakčiais palinkėjimais viens kitam: meilės, sveikatos, pinigų…
Be abejo, mažiau džiaugsmingas, bet nepalyginti aiškesnis besibaigiančių metų paveikslas. Beužsipildantis paskutiniais štrichais, bekapsintis paskutinėmis minutėmis… Tolydžio tolstantis vaizdas, tarsi stovėtume paskutiniame traukinio vagone, už kurio – vien iš po ratų besidriekiantys bėgiai, tolstantys laukai ir įveikti kilometrai…
Šie metai – jau tvarkingai susukti į rietimą prie mūsų kojų. Jie jau tikrai yra mūsų – laiko šuoras, kurį neatšaukiamai pavertėme savo gyvenimu. Todėl jau nebesinori jų dabinti blizgučiais ir laistyti šampano purslais. Nes ne švente jie dvelkia, o nueitu keliu, apie kurį prasmingiau byloja ne posmai ir tostai, o saldus nuovargis kojose… Todėl paklausti, ką manome apie besibaigiančius, kasmet teįstengiame pasakyti tą patį: „Visko buvo…“
O juk lygiai prieš metus visai kaip šiandien stovėdami prie išpuoštų eglučių ir žerdami šventinius tostus linkėjimais it užkalbėjimais bandėme savo naudai „užkerėti“ būtent juos – šiandien besibaigiančius. Ir šventai tikėjome, kad po jų širma – vien mūsų svajonių išsipildymas.
Išties – visko buvo. Ir meilės, atrodytų, nestokojome – be jos juk būtume sušalę pakelėje, iki šios dienos nepriėję, – tačiau lygiai kaip prieš metus, lygiai kaip prieš dvi dešimtis metų tebesame alkani meilės. Ir linkėtos sveikatos pakako – juk tebesame gyvi, antai ir vėl stovime išsipuošę naujųjų sutiktuvėse. Ir pinigų nespalvotoji kasdienybė nors šykščiai, bet vis dėlto kartais paberdavo it Mozei manos iš dangaus. Prasimaitinome. Ir švenčių, regis, buvo. Ir netgi laimės akimirkų. Nebuvo tik to, ko karščiausiai troškome. Nes tostų, puotos šurmulio ir taurių skimbčiojimų įkaitinti linkėjome sau metų kaip šventės, kaip nesibaigiančio triumfo ir ekstazės, o gavome metus kaip riekę gyvenimo. Nebūtinai skanią. Neretai sprangią – ne sviestu teptą, o prakaitu ir ašaromis tevilgytą…
Todėl nesinori šiandien gražbyliauti pompastiškais tostais, linkėti metų kaip dovanėlės blizgančiame popieriuje. Tokių vis tiek nebus – bus metai gyvenimo.
Tad visiems mums ateinančiais metais visiškai nieko nelinkiu gauti – telinkiu tapti. Ir ne iš aplinkinių, ne iš pasaulio kažko norėti, o vien iš savęs.
Telinkiu gyventi – bet taip, kad rūpesčių ir sumanymų turėtume daugiau nei nusiskundimų, kad mūsų namuose Dievo būtų daugiau negu duonos, o žvilgsniuose – meilės daugiau negu godulio.
Tiesiog – gyvenkim. Nelaukdami, kol kažkas nurankios grumstelius nuo mūsų tako, kol kažkas sukurs laimingam gyvenimui tinkamesnę valstybę, kol ateis geresni už mus žmonės, vietoj mūsų padarysiantys visus gerus darbus, mums palikę tik mėgautis jų sunokintais vaisiais…
Tiesiog gyvenkim – iš visų jėgų, netaupydami savęs. Tikėdami vienas kitu ir neabejodami, kad šie paskutines akimirkas tiksintys metai, mūsų pastangos, prabėgę mūsų gyvenimai – ne veltui.
Informacijos šaltinis:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/vakaro_ziniu_zurnalistas_rstankevicius_metai_kaip_rieke_gyvenimo/