S. Eitminavičius Kad mokiniai įsimintų

Mes dažnai diskutuojame, kokios turėtų būti literatūros pamokos, kalbame apie tikslus ir uždavinius, apie negalėjimą objektyviau suvokti, kokią įtaką daro meninis žodis.

Bet pamėginkime pamąstyti tokiu aspektu: kokios turėtų būti pamokos, kad mokiniai jas įsimintų? Iš pradžių toks pasiūlymas ne vienam gali pasirodyti juokingas, naivus: jauni asmenys labai nevienodi, jie labai skirtingai reaguoja į kai kurias pamokos kompozicijos dalis ar detales; kita vertus, stengimasis tik dėl to, kad įsimintų, gali būti interpretuojamas ir kaip tuštybės ženklas.

Visaip gali būti, bet susitarkime štai dėl ko: tokia galvojimo linija padės mums apskritai padiskutuoti apie literatūros pamokų galią ir pralaimėjimus.

Atvirai pasakius, kai kurie mano teiginiai gali būti jau girdėti ar kolegų ne kartą kasdienybėje patikrinti – taip ir turėtų būti, nes sukamės toje pačioje karuselėje jausdami ir potvynius, ir atoslūgius.

Man svarbu teigti kai kuriuos principus ar metodus, kuriais tikrai tikiu. Kita kalba, ar paprasta jais naudotis, ar jaučiame ugdytinių augimą.

Gali būti, kad kai kuriems kolegoms mano žodžiai bus neįdomūs, neįtaigūs, bet ir tai (neigimas, galvojimas apie savo darbo specifiką) yra labai naudingas veiksmas, kadangi mes medituojame, mes reflektuojame svarbius grožinio žodžio perteikimo būdus.

Ne vien tai. Mes įsivaizduojame savo mokinius suaugusius, turinčius vaikų, – ką  prisimins, ką  kitiems sakys.

Kad mokiniai įsimintų: vadinasi, kad pagalvotų ne tik dabar, bet ir ateityje, kad atsirastų svaresnė motyvacija skaityti ir prasmingiau gyventi.

Pastaba tokia: būtina, kad mokiniai netriukšmautų, nepramogautų, jeigu užduotys kiek kitokios. Lyg ir ne pažymiui.

                               Kabineto pagalba

Kartais pajuntame, jog namie (kambaryje, kuriame dažniau būname) reikėtų perstatyti baldus, kad pabėgtume nuo rutinos, nuo stagnacijos ar apskritai nuo slegiančios nuotaikos. Taip gali būti ir mokyklos kabinete. Kartais imame ir kažką keičiame, kad mokiniai atkreiptų dėmesį ir pagalvotų, dėl ko tai daroma.

Trys būdai:

* viską atliekame patys;

* keičiame išvaizdą kartu su mokiniais;

* viską daro patys mokiniai, ir mums jų požiūris bus tik staigmena.

Be abejo, yra reikalavimai (kad sveikatai nepakenktume), kurių privalome laikytis.

Ar galėčiau teigti, jog tai atliekame tik dėl to, kad bėgtume nuo rutinos? Ne, ne vien dėl to. Mat dirbame ne su viena klase, vadinasi, jau bus nemažai įdarbinimo būdų, nemažai vertinimų.

Ir… konkretūs pavyzdžiai.

1. Suolus sustatome ne eilėmis, o ratu ar dar kitaip. Tuomet kalbėdami mokiniai mato vieni kitų akis.

2. Mokiniai atneša į kabinetą sudžiūvusio medžio fragmentą. Jis pritvirtinamas ir auga. Auga? Na taip, jeigu taps pamokų dalimis ar detalėmis. Tarkim, kalbame apie konkretų kūrinį ir paprašome, kad ant lapelių išrašytų tris gražius sakinius ir lapelius pakabintų ant medžio šakų. Medis pražys. Mums yra proga priminti, kas yra metafora, kas yra poetinis vyksmas.

Deklamuojame eilėraščius ar tik jų ištraukas (meninė kompozicija) ir pasinaudojame medžiu: jis tampa ir dekoracija, ir butaforija. Kažkas svarbesnio prie jo vyksta.

Žinoma, prieš tai bent truputį parepetuojame, kad nebūtų tik maivymasis ir tuščias laikas.

3. Viljamas Sarojanas knygoje „Tėti, tu keistuolis“ kalba apie meno stalelį. Tėvas aiškina sūnui, jog kiekviename name turėtų būti toks meno stalelis, ant kurio būtų dedami daiktai, kad galėtume įdėmiau į juos įsižiūrėti. Ką? Bet ką. Kai mokiniams apie tai pakalbame (gal paskaitome Sarojano knygos ištrauką), atsiranda kabinete toks stalelis ir ant jo mes dedame  įvairius daiktus. Vėliau tai daro mokiniai.

Jaunesnės klasės gali tuos daiktus (tarkim, puoduką, pieštuką, žirkles, akinių futliarą, piniginę) aprašyti, vyresni gali paspėlioti, kaip tai įmanoma panaudoti grožiniame kūrinyje.

Ar ilgai tai gali trukti? Manau, kad ne, nes mokiniams paprasčiausiai nusibos. Bet praėjus pusei metų meno stalelis vėl gali atsirasti. O gal iš pat pradžių suprasime, jog jis kai kurių sąmonėje jau apsigyvenęs ir grįžti neverta, – visaip gali būti.

4.  Kalbame apie vaikystę. Mokiniai atneša išsaugotą batuką, suknelę, marškinius, žaislą. Visa tai kuriam laikui papuošia, įprasmina kabinetą: jie būna pakabinti ant virvučių virš suolų, virš lentos, prie sienų. Bet šią dekoraciją prasmingai išnaudojame: su mažesniais vienaip, su vyresniais kitaip.

Įsivaizduokime…

* Sukurkite trumpą istoriją apie vieną vaikystės daiktą arba apie kelis.

* Vaidinsime. Kiekviena grupė pasinaudoja tuo, kas yra kabinete. Gali būti pantomima, gali būti veiksmas su žodžiais.

* Asociacijos: ką jums primena mano rodomi daiktai?

* Priežastis ir pasekmė. Tarkim, aš sudaužiau šį jūsų atneštą puodelį. Apibūdinkite situaciją.

5. Suolai ratu, viduje stalelis. Mes paprašome mokinių, kad iliustruotų analizuojamą kūrinį pasiremdami daiktais, kurie yra kabinete. Na kad ne vien sumestų bet kokia tvarka, bet kad jų išdėliojimas turėtų prasmę. Kokią? Va turėtų ir aiškinti.

Tokias daiktų kompozicijas gali paruošti ir mokytojas, o mokiniai intrepretuoja (va ir šio žodžio pavartojimas).

6. „Tai įdomu“, „Nepagalvojau, kad…“, „Rašytojai tuo galbūt pasinaudotų“, „Žmonių bendravimas yra komplikuotas“ – pasiūlome kelias temas, o mokiniai ant lapų po kokių dviejų savaičių atneša surašę po kelis faktus, po kelis pavyzdžius (pasinaudos, ko gero, „Google“ galimybėmis). Mes iškabiname ant virvutės skalbiniams džiaustyti virš suolų, o mokiniai vaikšto po kabinetą ir skaito.

Ar dar kada nors kai kuriais faktais pasinaudosime? Taip. Bet ta pati išvada: svarbu, kad vieną kitą mintį mokinių galvos įsimintų, svarbu, kad jie kada nors apie šią užduotį kitiems papasakotų (gal savo vaikams ar anūkams). Utopija? Gal ne.

7. Mokiniai atneša sutrešusį avilį ir jis tampa literatūros pamokų detale (?). Kai grožiniame kūrinyje bus kalbama apie bites, bitininkus, mums jau bus lengviau analizuoti. Kita vertus, diskutuodami apie darbštumą, bendruomeniškumą, irgi turėtume į ką atsiremti.

8. Mokinių dovana: ant gražiai išdailintos lentelės prikalta daug neveikiančių laikrodžių – kas tai: eilėraščio įvaizdžiai, daiktų gadinimas, trapumo metafora?

Prie laikrodžių grįžtame ne kartą.

9. Įvairios parodos: nuotraukų, piešinių…

10. Per trečdalį kabineto išvingiavęs tinklas. Ant jo daug ką galima pakabinti, šalia jo galima deklamuoti, vaidinti, diskutuoti.

Bet įsivaizduokime: mokiniai iš kaimų, kuriuose gyvena, atsiveža po obuolį ir pakabina. Šalia raštelis, kur auga obelis.

Kada nors pritaikę momentą obuolius valgome.

                                     Lenta – tipinė ir netipinė

Kas yra lenta?

Reklamos vieta?

Ugdymo vieta?

Nustebinimo vieta?

Žinių vieta?

Nuo mūsų požiūrio ir priklauso, kokią lentos sampratą pateiksime. Man atrodo, laimime, jeigu ja labai įvairiai pasinaudojame, tai yra jeigu ji atlieka daugybę funkcijų.

Mat lentą mokiniai mato visą pamoką. Informacija, kuri užrašyta, gali būti aptariama ar elgiamės taip, tarsi jos nematytume. Tarsi jos nematytume: pripratiname mokinius, kad būtų įdėmūs, kad skaitytų, užsirašytų ir tada, kai mes to neprašome.

Ateina įvairios klasės. Gali būti, kad lentos visą dieną nenutriname, – tegul mato, tegul nelaukia, kada būtent jiems užrašai bus skirti. Nuo to blogiau nebus.

Keli pavyzdžiai.

1. Lenta padalijama į keturias dalis: vienoje trumpas Henriko Radausko eilėraštis, kitoje – keli probleminiai klausimai (kurie gali būti diskusijų temomis), trečioje: „Šiandien gimimo dieną švenčia…“ (klasių atstovai patys užrašo), ketvirtoje: „Šią savaitę…“ (kurie kūriniai bus analizuojami).

2. Visą savaitę ar dar ilgiau užrašyti žodžiai, kuriuose mokiniai privelia klaidų.

3.                                                                                                                            Tai įdomu

Vyskupas Motiejus Valančius teikė sutvirtinimo sakramentą Maironiui.

Kai Valančius mirė, prie jo karsto gražų pamokslą pasakė kunigų seminarijos profesorius Antanas Baranauskas.

4. Lentoje tik vienas klausimas: „Ką jūs gyvendami jau supratote?“

5. Jie gimė mūsų rajone…

(Ir rašytojų pavardės…)

6. Trumpas literatūrinis kryžiažodis.

7. Kas parašė šias knygas?

8. Iš kurių knygų šie sakiniai?

9. Kaip apibūdintumei save?

Kaip apibūdintumei savo klasę?

Kaip apibūdintumei savo bendraamžius?

Klausimai užrašyti, bet jie nekomentuojami. Mums dera įsitikinti, kad visi mokiniai juos matė. Kol kas to ir užtenka.

10. Lenta apjuosta balta medžiaga (gali būti balta plėvelė, kurią naudojame šiltnamiuose). Ir kas nors įsegta. Priklausomai nuo to, ko mes norime. Jeigu segs mokiniai, tuomet jau lauksime ir komentarų.

Kad mokiniams neatrodytų, jog mes tik žaidžiame, jog viskas ne į temą, nuolat primename, kodėl tai yra literatūros pamokų turinys. Tarkim, interpretacija, analizė, asociacijos, matytų vaizdų atitikmuo grožiniame kūrinyje. Vis įsivaizduojame epizodą (jis gali būti ir publicistiniame, ir meniniame tekste).

11. Lenta padalijama į dvi dalis. Vienoje kelias savaites užrašome po probleminį klausimą (mes arba mokiniai).

12. Ištraukos iš rašinių (nenurodant autorių)

13. Trumpa anketa (atsakyti sau)

A

1. Kada jauti, kad gyvenimas yra labai gražus?

2. Kuriems žmonėms tu esi labai svarbus?

3. Kaip tu padedi kitiems?

4. Kuris metų laikas tau gražiausias?

B

1. Žmonės, kurie tau padeda gyventi.

2. Įvykis, kuris privertė apie daug ką pamąstyti.

3. Ar gėris gali būti be blogio?

C

1. Kas esame vieni kitiems?

2. Ar galėtumei teigti, jog tu neturi priešų?

3. Ką daryti, kai mus kas nors nuolat įžeidinėja?

4. Kurie grožiniai kūriniai tave labiausiai paveikė?

5. Apie ką norėtumei su kitais pasikalbėti, tačiau nedrįsti?

14. Kūrinių, kuriuos analizuojame, iliustracijos (arba įsivaizduojami viršeliai).

15. Ar skaitei?

(Mokiniai šioje vietoje užrašo neprograminio kūrinio, kurį neseniai perskaitė, pavadinimą ir autorių.)

16. Žodžių kraitelė

Vis užrašo žodžius pasiūlyta formuluote.

Tarkim: gražūs žodžiai; gydantys žodžiai; poetiški žodžiai; abejingumą rodantys žodžiai; mane stebinantys žodžiai; žodžiai-dovana; šviesūs žodžiai; vaikystės žodžiai; šeimos žodžiai; mus auginantys žodžiai; prasmingi žodžiai; linksmi žodžiai; tarptautiniai žodžiai, kuriais nusakomi taurūs jausmai; mūsų tarmės įspūdingi žodžiai; žodžiai, kuriuos atradome analizuotuose kūriniuose.

                                            Anketos

Gali būti, kad mokiniams anketų per daug pateikiame ir į jas nekreipia dėmesio, gali būti, tačiau tikiu tomis, kai atsakyti nereikia, o tik pagalvoti. Tik? Na ne tik, o net.

Noriu pateikti pavyzdžių, kad kolegos geriau suprastų.

A

1. Kurios tavo gyvenimo patirtys būtų įdomios rašytojams?

2. Kuriuose grožiniuose kūriniuose atrandi save?

3. Kas mus verčia tobulėti?

4. Dvasinė dovana – kas tai? Kuriuose kūriniuose skaitei apie dvasines dovanas?

5. Kada pajunti, kad gyvenimas labai poetiškas? (O ką tai reiškia?)

6. Ar žmogus, kuriam nereikia poezijos, yra kitoks?

7. Įsivaizduok: eini gatve ir matai, kad senutė pargriuvo. Kaip tu elgsiesi?

Kaip tokią situaciją pavaizduotų rašytojai? Ar galėtumei išvardyti bent penkis variantus?

8. Susitinki rašytoją, kurio kūriniai tau patinka? Ko paklaustumei?

9. Ar reikia knygas iliustruoti?

10. Kaip kalbėti apie taikų problemų sprendimą, kad tavo bendraamžiai tuo patikėtų?

B

1. Ar dažnai pažiūri į debesis? Kodėl taip elgiesi?

Ar žiūrėdamas į dangų prisimeni grožinius kūrinius, kuriuose apie tai irgi rašoma?

2. Susirgo tau artimas žmogus. Kokiais būdais stengsiesi jam padėti?

3. Tavo gyvenimo įsimintinas nuotykis.

4. Baigti sakinius.

Kartais atrodo, kad…

Aš dar nežinau, kodėl…

Norėčiau…

Sunku pasakyti, kodėl…

Grožinės knygos…

Man patinka, kai…

5. Įsivaizduok: tave draugas labai įžeidė. Kaip reaguosi?

O kaip tokias situacijas pavaizduotų rašytojai?

6. Nesmagu, kai nepagalvoję ką nors kritiškai pasakome apie kitą žmogų.

Kada tai esi pajutęs?

Kurie šios patirties epizodai sudomintų rašytojus?

7. Būk giriamas, bet nesigirk.

Ar tau lengva gyventi pagal šią patarlę?

8. Tada aš jo / jos nesupratau…

9. Suprasti kitą ir suprasti save – kas lengviau?

O kaip apie tai rašoma tavo skaitytose knygose?

10. Tau dešimt metų – koks / kokia buvai?

C

1. Keistas poelgis – ar pagalvoji taip? Kaip tau atrodo, ar derėtų vartoti šį žodį, kai kalbame apie žmogų?

2. Žmogus žmogui – kas? Prisiminkite bent tris grožinius kūrinius šiuo aspektu.

3. Įsivaizduok: parduotuvėje matai, kad žmogus pametė piniginę. Kaip elgiesi?

O ar ši tema gali sudominti rašytojus?

4. Kiek žmogui turėtų būti metų, kad jį pavadintumei rašytoju / rašytoja?

5. Ar turi giminaičių, kurie rašo grožinius ar eseistinius kūrinius? Jei taip, ar jauti jų kitoniškumą?

6. Jeigu būtumei rašytoju / rašytoja…

7. Ribinės situacijos – kas tai? Kurias savo gyvenimo situacijas pavadintumei ribinėmis?

O kuriuose kūriniuose apie tai skaitei?

8. Ką reiškia šie žodžiai: laka, lakta, pliksna, karna, ledėsis, sartas, moša, anyta, šešuras?

9. Kaip tau atrodo, kiek lietuvių kalbos žodžių tu vartoji savo kasdienybėje?

10. Ar įmanoma nufotografuoti žmogaus džiaugsmą ir skausmą? O ar įmanoma tai aprašyti?

11. Kaip apibūdintumei šią dieną?

12. Kuriuose grožiniuose kūriniuose kalbama ir apie tavo išgyvenimus?

13. Tu namie, tu mokykloje, tu parduotuvėje, tu koncerte, tu bibliotekoje toks pat / tokia pati ar vis kitoks / kitokia?

14. Žmogaus vaidmenys: tėvas, mama, dukra, sūnus, brolis, sesuo, mokinys, draugas, skaitytojas, pirkėjas, pacientas, keleivis, praeivis, padavėjas, inžinierius…

Pratęsk šį sąrašą ir pagalvok apie savo vaidmenis.

15. Kada žmogus būna labai laimingas?

Kaip jums atrodo, ar grožiniuose kūriniuose apie tai kalbama, ar dažniau sustojama ties sudėtingomis, komplikuotomis situacijomis, kai žmogui labai sunku?

D

1. Kokį tave mato kiti? Kokį tave pamatytų rašytojai?

2. Geras žmogus – koks jis?

3. Kaip mes nustebiname kitus?

4. Ar vienu trumpu eilėraščiu galima apie žmogų pasakyti tiek pat kaip ir romanu?

5. Kiek eilėraščių moki atmintinai?

6. Kurių knygų pavadinimai tau patinka?

7. Trys rašytojai, kurių kūriniai tau labai patinka.

8. Kas yra sunkiau: paklausti ar atsakyti?

9. Nesmagu, kad taip pasielgiau…

Kada tau taip buvo?

Kurios situacijos galėtų sudominti ir rašytojus?

10. Kurie medžiai tau labiausiai patinka?

11. Tavo pasodinti medžiai.

12. Jis mąsto savitai – ką tai reiškia?

Jis rašo savitai – ką tai reiškia?

13. Kokią knygą pats nusipirkai?

14. Kurią knygą patarei kam nors perskaityti?

15. Ar skiriasi skaitantis knygas žmogus nuo neskaitančio?

16. Jei būtumei rašytoju / rašytoja, apie ką daugiausiai rašytumei? Kas būtų tavo knygų veikėjai?

17. Violetos Palčinskaitės eilėraštis.

Sraigė

Sraige, sraige,

Sraige, sraige,

Tau vikriau judėti reikia.

 

Manot lengva

Takučiu

 

Vilkti namą ant pečių?                        

Ar tai kūrinys vaikams, ar bet kurio amžiaus žmonėms? Kam norėtumei jį paskaityti?

18. Kurią knygą norėtumei nusipirkti?

19. Asociacijos. Apie ką iškart pagalvoji, kai perskaitai ar išgirsti šį žodį,  sakinį ar dialogo fragmentą?

* Ryto rasa.

* – Aš pasielgiau nekaip.

– Užmirškim visa tai.

* Žaltys.

* Rytas. Tyla. Kažkas labai garsiai kalba telefonu.

* Pasaga.

* Joninės.

* Kelionė.

* Nuostaba.

* Džiaugsmas.

* Žmonių labai daug, visi kažkur skuba; net galva svaigsta nuo šito judėjimo.

* – Kaip gyveni?

– Gerai. O kaip tu?                                         

5 tezės

1. Penki svarbiausi teiginiai apie žmogų – tokia buvo užduotis. Parašysite, kaip dabar, būtent dabar galvojate. Iš pradžių perskaitykite, kaip rašo bendraamžiai.

Kurio žmogaus požiūris jums priimtiniausias?

A

1. Ne visada mes galime save kontroliuoti.

2. Kartais galime įžeisti kitą to visai nenorėdami.

3. Yra žmonių, kurie geriausiai jaučiasi, kai būna vieni. Jie nemano, kad yra vieniši.

4. Kai žmogus nori pakeisti savo elgesį, jis tikrai tai padarys.

5. Dauguma yra labai gražūs.

B

1. Kas trečias mus išduotų.

2. Pasitikėti galima tik savimi.

3. Kiekvienas galvoja apie save; jei mes garsiai šnekame, kokie esame altruistai, tai tik žodžiai, tai melas.

4. Vyresniems atrodo, kad jauni labai neatsakingi, labai nemandagūs, labai nerimti, kad jie buvo geresni.

5. Dažnas, likęs vienas, galvoja apie gražius dalykus.

C

1. Žmogus nori mylėti ir būti mylimas.

2. Laimingų labai nedaug.

3. Dažnas kitam vis ko nors pavydi.

4. Vaikai daugiausia mokosi iš bendraamžių.

5. Dabar žmogus gyvena intereneto pasaulyje.

2. Buvo tokia užduotis: „Parašykite 5 teiginius, kaip rašytojai vaizduoja žmogaus sudėtingumą.“

Kuris požiūris jums priimtiniausias?

A

1. Požiūris į kitą – svarbiausias dalykas.

2. Ką asmuo galvoja, likęs vienas. Jeigu tas mąstymas labai blankus, vadinasi, žmogus tuštokas.

3. Parodo, kas žmogui yra gamta.

4. Pokalbiais.

5. Svarbūs tie epizodai, kuriais atskleidžiama, kaip kūrinio veikėjas suvokia, kad pasielgė netinkamai.

B

1. Pateikiamos tokios situacijos, kai reikia ginti savo nuomonę.

2. Dažniausiai padeda poelgių aprašymai.

3. Meniniais vaizdais, kuriuose parodoma, kaip žmogus elgiasi, kai jį kas nors išduoda.

4. Dialogais.

5. Leidžia veikėjams galvoti apie labai rimtus dalykus: apie gyvenimo prasmę, tikslus, apie atsakomybę.

* O dabar jūs atlikite šią užduotį.

Kai mokiniai įpranta prie šios užduoties, yra lengviau. Ar jiems nenusibosta? Laviruojame.

Apie ką dar galėtų rašyti? Tarkim…

* Kas žmogui yra gamta?

Kas yra žmogus žmogui?

Kada jaučiame, kad gyvename teisingai?

Kaip galima įžeisti kitą?

Kas yra sunkiausia?

Kada pajuntame, kad gyvename prasmingai?

Kas mums suteikia džiaugsmą?

Ką reiškia būti altruistu?

Kaip galima ištaisyti savo klaidas?

Kaip galima patarti kitam?

Gyventi visavertiškai – ką tai reiškia?

Tai yra gėris

Tai yra gražu

Tai geras žmogus

Tokiu būdu artėjame ir prie rašinio, ir prie diskusijų – viskas yra kartu.

  Ar lengva apibūdinti kitą?

Mokomės ne pažymiui – neretai pasakoma. Kas lieka išlaikius egzaminą ir užmiršus pamokas? Gal tai, kas buvo mokytasi ne pažymiui. Man regis, suprasti kitą, kad nepakenktume, kad prasmingesni būtų ryšiai, vienas didžiųjų mūsų tikslų. Jei tinkamiau apibūdinsime kito žingsnius, pajėgsime problemiškiau pažvelgti ir į literatūros kūrinio personažus. Ir atvirkščiai. Ši jungtis įkvepia įvairioms užduotims, kai žmogaus mintis ir jausmas bėga nuo kategoriškumo, kai ieško subtilių požymių, pozityvesnių argumentų.

Taip mes mokome gyventi – su šypsena ar visai rimtai atsidūstame.

1. Man regis, literatūros pamokų bet kurioje klasėje viena iš amžinų temų ir yra žmogaus apibūdinimas (vertindami kitą mes pratinamės įvertinti ir savo poelgius, nors apie tai garsiai nekalbėsime, vadinasi, gal nesusikalbėjimo, susvetimėjimo mažės). Su mažesniais pateikiame pačių paprasčiausių situacijų ir paprašome nurodyti personažų savybes. Primindami, kad būtina parašyti ir argumentą (kurie poelgiai, kuris monologas, kurie kito žmogaus žodžiai leidžia taip spręsti).

Tarkim…

* Klasė nutarė sutvarkyti savo kabinetą. Sutartu laiku atėjo ne visi. Tie, kurie atėjo, elgėsi nevienodai: dalis dirbo labai sąžiningai, dalis – Arvydas, Arūnė, Robertas, Auksė – tik vaikštinėjo.

Sakys, kad vardais paminėti mokiniai yra tinginiai, nes ne dirbo, o vaikštinėjo. To ir pakaks jaunesnėje klasėje.

* Jolanta ir Gintarė yra geros draugės.

   Eina gatve ir kalba.

 – O mes atvirai viena kitai paaiškinkime, dėl ko liūdime labiausiai, – pasiūlė Jolanta. – Man nesmagu, kai tėtis ateina girtas. O tau?

– Man labai patinka mūsų Mantas, bet jis į mane ir pažiūrėti nenori. Tai mane daro nelaimingą.

Kitą dieną ant lentos buvo parašyta: „Tylioji Gintarė dūsta nuo to, kad Mantas jos nemyli. Cha!“

Jau sudėtingesnė situacija. Jau turės vertinti ir Jolantą (kad paslaptį kitiems atskleidė norėdama pažeminti draugę), ir Gintarę (kad yra patikli, nes pasitikėjo Jolanta). Jau užsimegs pokalbis apie pasitikėjimą, apie draugystę, apie patyčias – apie daug ką.

O jeigu tai bus parašyta grožiniame kūrinyje, ar kas noras pasikeis? Vargu. Vadinasi, vis kartojame, jog kalbėdami apie kasdienybę įsivaizduojame ir kūrinį. Vertinimas toks pat. Tad gal kartais pamokoje girdėtas pavyzdys pravers, kai susidurs su panašiom aplinkybėmis.

Po truputį, po truputį pasiūlome sudėtingesnių tekstų. Ne sudėtingų, bet sudėtingesnių.

* Žiema. Prie daugiaaukščio namo slidu.

 – Ką veikia valytojos? Juk jų pareiga rytais pabarstyti smėlio, – pyksta kelios moterys.

Tomas nieko nesakęs atsineša kibirą, nueina prie smėlio dėžės ir jį  išbarsto ant slidžių takų.

– Bet tas berniokas įžūlus, juk tai ne jo darbas. Tegul prie knygų sėdi, o ne laksto su kibiru, – vėl pyksta tos pačios moterys.

Tomas neiškenčia.

– Jums viskas negerai. Niekas jums negali įtikti.

Moterys nuėjo pas Tomo mamą.

– Na ir vaiką auginate! Tuoj bijosime į lauką išeiti!

Bet kitą dieną atėjo ir atsiprašė, o Tomui net saldainių atnešė.

– Pasikarščiavome. Net pačios nepajutome, kad negerai kalbam.

– Tai aš kaltas, – nuleido akis Tomas.

Ir tema, ir problema, ir idėja aiškėja. Ir personažai sudėtingesni.

Jau galima kalbėti apie kelis bruožus, iš kurių darome išvadą.

Jau galime paprašyti, kad sugalvotų pavadinimą.

Jau galime kalbėti apie nevienodas interpretacijas.

Jau galime paprašyti, kad tekstą šiek tiek pakeistų pagal pasiūlytus reikalavimus. Tarkim: pakeiskite tekstą taip, kad konfliktas nebūtų įvykęs.

2. Per pamokas, manau, rečiau atliekame tokias užduotis, kuriomis pratiname prie atvirkštinio veiksmo: nurodome savybes ir reikia sugalvoti trumpą tekstą.

* Nerijus yra darbštus, nemėgstantis ginčytis. Paulius be jokio reikalo apkaltina kitą, tačiau kai atsitinka kokia nelaimė, padeda.

* Indrė mėgsta kitus apkalbėti, bet greitai supranta, kad elgiasi negražiai.

*  Erika yra sąžininga.

* Lukas nenori tvarkyti savo kambario, tačiau dėl to jaučiasi nesmagiai.

*  Justina gina teisybę, nors dėl to ir nukenčia. Jai atrodo, kad tokiu būdu ir kitus pratina elgtis neabejingai.

* Ugnė užpyko ant Luko: jai pasirodė, kad šis pasielgė neatsakingai. Lukas mano, kad Ugnė mato kitų klaidas, o ne savo.

* Ingridai atrodo, kad  Žygimantas nepatikimas, Indrei – kad Ingrida maksimalistė, iš kitų reikalaujanti neįmanomų dalykų.

* Du personažai: vienas įsitikinęs, kad žodžio tesėjimas yra didelė vertybė, kitas – kad tai smulkmena.

* Du personažai: vienas darbštus, patikimas draugas, tačiau bailys, kitas drąsus, tačiau nepatikimas.

3. Turėtume nuolat priminti mokiniams, kad ir jie gali parengti panašių užduočių: sugalvoti situacijų ir kt. Tai labai padeda.

4. Mes nuolat mokinius pratiname pasakyti žmogaus savybę, paremti argumentu.

Kai kalbame apie grožinį kūrinį, pratiname paaiškinti, kokiais būdais personažas charakterizuojamas: sužinome iš veiksmų, iš kitų veikėjų atsiliepimo, iš pasakotojo žodžių, iš dialogų, iš monologų, iš požiūrio į gamtą…

Bet šito mokomės iš paprastų pavyzdžių. Tai pratybos.

* – Vakar man paskambino Ineta ir šaipėsi iš tavęs, kad tu esi bailė, nes nedrįsti išbarti Manto, kad tu esi naivuolė.

Jurgitai buvo nesmagu. „Ką aš blogo jiems padariau, kad vis neįtinku. Juk nesiginčiju, nelendu į akis savo patarimais, o vis kam nors blogai. Kodėl pasaulis taip keistai sutvertas? Pamėginsiu pasikeisti.“

Jurgita klydo. Ji nežinojo, kad kai kurios mergaitės jai paprasčiausiai pavydi: graži, darbšti, reikli sau, mandagi, neabejinga.

* Po krepšinio varžybų.

– Tu buvai išsiblaškęs, todėl mes ir prakišom! – rėkė Mantas.

Tomas tylėjo. Jis jau ne kartą patyrė, kad geriausias būdas išvengti konflikto yra patylėti.

* Ėjo mišku ir džiaugėsi – kiek daug grožio, kiek daug grožio. Eglės tarsi parodoje: susikaupusios, pasitempusios, žvilgančios. Mažais takučiais skubėjo skruzdės – kaip malonu į jas žiūrėti…

Bet po kurio laiko pasijuto nekaip: juk šiuo metu ji nieko neveikia, tik stebi. Stebi tuo metu, kai skruzdėlės dirba.

Iškart patraukė namo.

* Grįžta iš poliklinikos išsigandęs, nuliūdęs: „Ir kodėl man? Ką aš blogo padariau? Kodėl būtent mane užpuolė ši liga?“

– Tik nebijok, būk ištvermingas, nepasiduok. Juk gyvenimas yra nuolatinė kova, sakiau tau daug kartų. Susikaupk – operacija juk ne mirtis. Tai tik operacija.

Tetos žodžiai Tomą tik suerzino.

– Kalbi taip dėl to, kad paguostum. Man nereikia paguodos žodžių. Aš noriu būti vienas.

– Tu esi išpuikėlis. Štai kas tu esi.

5. Kartais pažaidžiame taip: kiekvienas mokinys pasako po sakinį, bet vis iš kitos srities: koks žmogus, kas leidžia taip tvirtinti, kuriais būdais jis charakterizuojamas.

* – Miglė savimi nepasitiki.

– Ji blogai parašė matematikos kontrolinį.

– Tai sužinome iš jos mąstymo.

*  – Mantas yra abejingas žmogus.

– Kai skriaudė  jo draugą,  stovėjo ir nieko nedarė.

– Kai gatvėje  berniukai užgauliojo mergaitę, jis tik šypsojosi.

– Kai mama paprašo padėti, jis paaiškina, kad rytoj kontrolinis.

– Kai per televiziją praneša, kad įvyko kokia nors nelaimė, nekreipia į tai dėmesio, mano, kad turi ir savų rūpesčių.

– Tai sužinome iš jo veiksmų ir kitų veikėjų apibūdinimo.

* – Ji nepatikima.

– Kai reikėjo apginti klasės drauges, nieko nedarė, tik stovėjo ir tylėjo.

– Apie ją sužinome iš veiksmų ir kitų veikėjų požiūrio.

6. Ir nuolat analizuojame grožinius kūrinius. Ir nuolat vertiname personažus, argumentuojame savo požiūrį, aiškiname, kokiais būdais veikėjas charakterizuojamas.

Ir tas pats atodūsis: „Gal ir realybėje ne vienas elgsis išmintingiau, gal mūsų pamokos ne vienam padės?“

                                   Pamokos ne klasėje

Kas yra sunkoka? Valdyti mokinius, kad jiems netrodytų, jog ne klasėje tai jau galima kvailioti.

Ar tokios pamokos gali būti dažnos? Manau, kad ne.

Kita vertus, mokiniai turi jausti, kad ir tokiomis pamokomis jie bent šiek tiek tobulėja. Utopija? Gal ne.

1. Išeiname pavasarį prie  žydinčios alyvos ir deklamuojame mėgstamus eilėraščius. Taip, parepetuoti reikia.

2. Apsitariame, kurioje vietoje suvaidinsime trumpas Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukas.

3. Einame gatve ir stebime žmones. Prieš tai paaiškinama, ką veiksime. Galime ir taip elgtis: „Jūs – rašytojai. Einate gatve ir įdėmiai stebite. Kitą pamoką pasakysite, kurie dalykai galėtų tapti jūsų kūrinio ištraukomis.“

4. Aikštelė prie mokyklos. Mokiniai grupėmis vaidina ištraukas iš šiais mokslo metais analizuotų kūrinių. Jeigu ištraukas vaidinti per sunku, tuomet pantomima parodo, kaip įsivaizduoja vieną kitą nagrinėtą kūrinį.

5. Gyvosios skulptūros, susijusios su analizuotais kūriniais. Mokiniams ši užduotis paprastai patinka. Bet… prašome, kad būtinai pakomentuotų savo sumanymą. Kartais tai gali virsti diskusija.

6. Kas vyksta?

Mokiniai suvaidina įvykį su žodžiais ar be jų. Mes jį vėliau aptariame: kas įvyko, kaip tai atrodytų grožiniuose kūriniuose.

7. 3 minutes žiūrime į upelį ar medį. Svarbiausia neprakalbėti, susikaupti.

Kaip jautėmės, ką pastebėjome, ką supratome?

Įsivaizduojame kūrinio fragmentą: keli asmenys žiūri į upelį ar medį, o po to kalba, ką pajuto, ką suprato.

8. Piešiame ant šaligatvių – analizuotų kūrinių iliustracijos.

9. Kuriame filmą pagal savo scenarijų.

10. Einame parku ir deklamuojame eilėraščius, atliekame kitokias užduotis: prisimename, kuriuose kūriniuose kalbama apie tiltus, apie tekančias upes, apie laiptus…

11. Susėdame ir kalbamės tokia tema, kuri būtų įdomi ir lauke būnant. Rizikinga? Gal.

12. Diskusija jau šiek tiek parepetavus. Tada sakome, kad yra keli TV operatoriai, kurie filmuos, kaip diskutuoja jūsų klasė apie literatūrą, meną.

 Tarsi pirmą kartą

Man regis, pravartu su bet kuria klase vis grįžti prie tos pačios užduoties: įsižiūrėkite, įsiklausykite, tarsi tai patirtumėte pirmą kartą.

Tokiu būdu mes ugdome geresnius skaitytojus, kurie pajėgs meniniame žodyje vis atrasti ką nors neįprasto, savito.

Tokiu būdu mes ugdome laimingesnius žmones, kurie per anksti nepasens, neperdegs dvasiškai, kurie  liks kūrėjai, nors ir nerašys knygų.

Iš pradžių pateikiame pavyzdžių – ką galima pamatyti, išgirsti, pajusti tarsi pirmą kartą. Ir kasdienybėje, ir šventėse, ir grožiniame tekste.

Ar tik perskaitys, ar bus įpareigoti atrinkti jiems labiausiai patikusias pastabas, visaip gali būti. Ar mes ką nors komentuosime, ar ne, tai priklauso ir nuo konkrečios klasės, ir nuo konkrečios pamokos.

Pavyzdys: 20 pamatymų, pajautimų TARSI PIRMĄ KARTĄ.

1. Iš ryto su  tėvais važiavau į mišką. Labai nenorėjau. Kurį laiką vaikščiojau pikta – kam mane ištempė? Ir staiga – genio kalenimas. Saulė lėtai apšviečia pušų viršūnes, stoviu išsižiojusi ir klausausi – genys! Juk girdėjau juos daug kartų, bet dabar tai buvo taip gražu, netikėta.

2.  Balkone lesyklėlė. Matau, kaip atsargiai priartėja zylė. Na taip jau atsargiai, taip atsargiai.

3. Pavargau, nesiseka. Skambinu savo draugei.

– Patark man.

– Tai tavo problema.

4. Prieinu muzikos mokyklą.

Skubu.

Staiga – tarsi pirmą kartą pamačiau, kokios gražios durys.

5. Rytą vėl žadintuvas. Išgirstu jį tarsi pirmą kartą.

6. Varna ant stulpo.

7. Lekia vaikai, rėkauja.

8. Parduotuvėje. Sena moteris stovi prie vaisių, pasižiūri, pasižiūri, nueina toliau, vėl grįžta.

9. Žvaigždės už mano kambario lango.

10. Gavau telefoninę žinutę. Ir iškart pasidarė smagiau.

11. Paklausia sutikto pažįstamo, kaip gyvena, ir nelaukdamas atsakymo skuba savo keliu.

12. Mocarto muzika.

13. Su tėte vėl meškeriojame. Dviese. Abiem labai smagu.

13. Lijo lietus. Žiūrėjau ir džiaugiausi – kaip gražu…

14. Ar galima gyventi nedarant klaidų? Ir vėl save šito klausiu, ir vėl. Žinau, atsakymo nesurasiu.

15. Prie mūsų namo šermukšnis. Stoviu ir tyliu. Atsimenu, jį pasodino mano senelis. Tada jis jau sunkiai sirgo.

16. Puodelis ant mano stalo.

17. Labai seniai iš kaimo atsivežėme ližę. Ji mano kambary.

18. – Tu man patinki.

Ir man vėl smagu.

19. Skaitau Vytauto Mačernio eilėraštį. Gal dvidešimtą kartą. Ir visada jaučiu, kad jį išgyvenu tarsi pirmą kartą. Kažkada norėjau net pasižymėti, kada skaičiau.

20. Mes važiuojame į kaimą. Ir aš vėl prisimenu savo vaikystę. Daug ką.

Kaip mes sodinome kadagius.

Kaip mes iš šulinio nešdavome vandenį: į kalną gal 50 metrų, abipus obelys.

Kaip mes veždavome šieną.

Kaip mes saugodavome ežiukus.

Kaip aš verkiau, kai supratau, kad visi žmonės miršta. Pasislėpiau ant šieno, manęs ieško, o aš verkiu.

Galima labai įvairiai dirbti pasinaudojant šiomis detalėmis ar epizodais.

1. Sukurkite galimo kūrinio trumpą meninį vaizdą.

2. Papasakokite, kas galėjo vykti toliau.

3. Pamėginkite charakterizuoti žmones, kurie taip pamatė, pajuto.

4. Gal atsimenate grožinių kūrinių, kuriuose yra paminėta kuri nors panaši patirtis?

5. Tarkim, kad šių 20-ies pastabų autoriai yra penki. Kiekvienas parašė po 4 patirtis. Pamėginkite paspėlioti, kurios mintys kam priklauso. Tarkim, 1-as žmogaus mintys užfiksuotos šiuose penkiuose numeriuose: …

6. O gal stebėtis tokiais jau anksčiau matytais dalykais yra nesubrendimo požymis?

7. Pagalvokite, kurios pastabos yra tarsi jūsų. Tik pagalvokite, garsiai sakyti nereikia.

Jūs – rašytojai

Toks darbų ciklas irgi turėtų būti kiekvienoje klasėje. Jaunesnėse klasėse galbūt skiriant  visą pamoką, kitose tik po vieną kitą  užduotį.

Ką tai duoda?

Mokinys ir tokiu būdu pratinamas prie empatijos. Mokinys ir tokiu būdu lavėja kaip skaitytojas. Be to, tokios užduotys prieinamos kiekvienam, net ir gana menkų gebėjimų asmeniui. Gal kada nors prisimins, jog per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas kartais atlikdavo rašytojo vaidmenį ir buvo įdomu.

1. Situacija tokia: vakaras, lyja, netoli parduotuvės stovi maža mergaitė ir verkia. Jei apie tai rašytumėte miniatiūrą ar novelę, į ką kreiptumėte dėmesį? Kaip pavadintumėte savo kūrinį?

2. Jūsų ir jūsų bendraamžių gyvenimas nėra jau toks lengvas. Apie ką norėtumėte kalbėti savo kūrinyje, tai yra kurias sritis pavaizduotumėte? Kokią problemą keltumėte?

3. Dvi grupės: vieni rašytojai, kiti skaitytojai. Skaitytojai klausia apie jau neva baigtą kūrinį, o rašytojai argumentuotai atsakinėja. Tarkim…

Skaitytojas: „Ar jūsų kūrinyje kalbama apie tai, ką jaučia veikėjas, kai grįžta namo pavargęs, liūdnas?“

Rašytojas: „Kaip tik pagrindinio veikėjo monologai ir bus svarbiausi. Aš noriu savo novele pasakyti, jog mano bendraamžiai nesupranta, ką daryti, kad nepasiduotų smurtautojams ir patys tokie netaptų.“

Skaitytojas: „O ar jums svarbu pavaizduoti, kaip jaučiasi personažai gamtoje? Ką veikia? Kas jiems gražu?“

Rašytojas: „Man atrodo, požiūris į gamtą – vienas esminių charakterizavimo būdų. Visi mano kūrinio veikėjai yra patikrinami pagal tai, kas jiems yra gamta: ar tik laisvalaikio leidimo būdas, ar galimybė susikaupti ir suvokti, dėl ko gyvena.“

4. Rašysime trumpą novelę. Sugalvokime temą, siužetą. Siūlykime. Lentoje užrašysime pagrindinius įvykius.

Grupės dirba kartu. Kartu rašo vieną epizodą – iš jų visų susidaro vienas kūrinys.

5. Kurie mokyklos įvykiai galėtų būti įdomūs jums, kaip rašytojams? Kaip juos pavaizduotumėte?

6. Dialogai iš galimų jūsų kūrinių. Jūs perskaitote tik vieno veikėjo žodžius, o tada  užrašote, ką kalbėtų kitas.

A

– Aš niekada nepagalvojau, kad tu galėtumei taip pasielgti. Mano atminty  visą laiką buvai kitoks.

– …

– Nesakau, kad tavimi nusivyliau, nesakau, tik nenoriu veidmainiauti, noriu, kad žinotum tiesą.

– …

B

– …

– Tai labai netikėta.

– …

– Tai tikrai labai netikėta.

– …

C

– Vakar ilgai mąsčiau, kodėl Artūras taip pasielgė.

– …

– Tu mane dabar stebini.

– …

7. Galimas kūrinys. Perskaitykite užuominas, apie ką kalbama, ir keliais sakiniais apibūdinkite gamtą. Jums svarbu, kokią funkciją atliks gamtos vaizdas: ar bus fonas, ar bus kontrastas, ar paralelė.

A

Visą savaitę galvojo apie būsimą kelionę. Pagaliau! Jis sėdi autobuse ir džiaugiasi.

???

B

Vasara. Matė, kaip skendo vaikas, ir bijojo gelbėti, nes jautė, kad ir pats nuskęs, ir neišgelbės. Staiga iš kažkur pasirodė jaunas vyriškis, šoko į vandenį ir grįžo su vaiku. Jis buvo sveikas, gaivinti nė nereikėjo.

???

C

Vaikas turi perbėgti per miškelį, bet labai bijo.

???

Po visko tik atsiduso. Pasirodo, buvo visai nebaisu.

???

8. Trumpa istorija, kuri gali tapti grožinio kūrinio vaizdais. Sukurkite trumpą epizodą pagal nurodytus reikalavimus.

Istorija tokia: dvi moterys pasiklysta miške. Pasirodo, bebėgdamos pametė ir telefonus.

1-a grupė sukuria epizodą, kuris kalbėtų apie tai, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

2-a grupė:  jas išgelbsti žmogus, kurį laikė savo priešu.

3-a grupės epizodo pagrindinė mintis:  vienybėje – jėga.

9. Įsivaizduokite: gaisras, sudegė rankraščių dalis, bet išliko kai kurių tekstų pavadinimai. Pasirinkite po du pavadinimus ir pasakykite, kas galėjo būti rašoma tuose kūriniuose.

(Ši užduotis gali būti atliekama ir raštu.)

1. Nepagalvojo

2. Žvaigždės nepasirodė

3. Ir vėl traukinys

4. Klevas viską mena

5. Siūlai

6. Žiūrėjo į upelį ir verkė

7. Ar mes susitiksime?

8. Taip, taip, taip

9. Žodžiai kažkur dingo

10. Tik keli atsitiktiniai praeiviai

11. Balta skarelė

12. Aptaškyta diena

13. Ji vis tiek šypsojosi

14. Pro langą kažkas žiūrėjo

15. Lijo

16. Drumzlės, drumzlės, drumzlės…

17. Nieko neįvyko

18. Kregždutė

19. Išsigandau

20. Ar ateisi?

Laikraštis, knyga

Suprantu: mes labai pavargstame, tačiau leisti kabineto laikraštį ar išleisti knygą (galbūt elektroninę, nes nereikia rūpintis pinigais) prasmingas ir malonus užsiėmimas. Dėl daugelio dalykų, kuriuos, manau, kiekvienas supranta, tačiau nedrįsta įsikinkyti į tokią jėgų reikalaujančią kelionę.

Pasirinkimas: sunku, tačiau labai naudinga.

* Kokiomis temomis rašysime savo kabineto elektroniniam laikraščiui?

   Lentoje užrašome pasiūlymus, o po to balsuojame.

*   Kas norėtų būri redaktoriais, o kas korektoriais?

   Kas norėtų maketuoti?

   O kas bus dailininkais?

   Kas rūpinsis nuotraukomis?

   —

Tokia pradžia.

Panašiai pradėtume kalbą ir apie galimą knygą. Tik turbūt iškart apsipręstume dėl pagrindinės temos.

Apie ką būtų galima rašyti?

Tarkim…

* Rašysime apie vaikystę.

Prisiminkite įvykius, kurie dėl kai kurių priežasčių buvo labai svarbūs. Juos reikia  taip papasakoti, kad būtų įdomu skaityti.

Nerašykite to, kas yra intymu, kas turėtų likti tik šeimoje.

Pakalbinkite jums patinkančius žmones – kokią savo vaikystę jie prisimena.

Bet juk turėtų būti skyriai – mums reikia pagalvoti, kaip visus jūsų tekstus sugrupuosime. Gal: linksmi nuotykiai, skaudūs įvykiai, pirmoji meilė… Gal vasaras kaime išskirkime į atskirą skyrių… Kaip jūs manote?

Taip, taip, reikia nuotraukų – jos ir papildys tekstus, ir atvers naujas prasmes. Tik paieškokite įdomesnių. Ką tai reiškia? Na ne iš fotoateljė.

Ar reikia piešinių?

* Rašysime apie savo miestą, rajoną.

 Papasakokite taip, kad skaitytojai stebėtųsi.

 Beveik jokių faktų nereikia, mums rūpi jūsų išgyvenimai – to, ko nerasime encklopedijose, žinynuose.

Turėtume patikslinti sumanymą: rašysime, kaip jaučiasi paaugliai, gyvenantys mūsų mieste ir rajone.

Skyriai būtinai turi būti, būtinai – gal rašydami pajausime juos…

Matyt, jūsų senelių gyvenimas kaime bus irgi svarbus.

Papasakokite apie tai, kaip jūs keitėtės, kas priversdavo jus rimtai pagalvoti: pokalbiai su įdomesniais žmonėmis, artimų asmenų likimai, kelionės po mūsų kraštą, knygų skaitymas, gal renginiai (ne kas vyko, o kaip jūs reagavote).

Gamtos gražumų, žmonių gerumo ar klastos išgyvenimai – tik reikia papasakoti nenuobodžiai.

Gal peržiūrėkite savo rašinius, gal kuris nors tiktų?

Reikės nuotraukų, piešinių.

* Jau pats laikas mąstyti apie knygos pristatymą.

Kaip sudominsime?

Turėtų būti toks renginys, kad dauguma įsimintų kaip netikėtą, savitą, gražų. Reikia galvoti, jau reikia galvoti apie tai.

Gal kai kurias situacijas suvaidinsime?

Gal reikia trumpo filmuko?

Turėtume ką nors padovanoti. Ką galėtume žiūrovams padovanoti?

Knygą rašė 4 klasės. Manau, visi ar beveik visi turi būti ne žiūrovai, o dalyviai. Tada tai bus įdomu ir jums, ir kitiems. Kiekviena klasė vis ką nors ruošia, bet niekas, išskyrus gal tik mane, nežinos. Jums irgi turi būti daug staigmenų. Aišku, malonių staigmenų.

Ar nuolat teks priminti, kad neštų parašytus darbus? Taip.

Ar pasinaudosime pamokos laiku? Taip. Ir dienyne rašysime, kad plušame ties knyga ar ties laikraščiu. Juk tai geriausia praktika. Neformali.

Pririnkti tekstų iš mokinių, kurie ateina į mūsų pamokas, nebus sunku. Sunku redaguoti. Tai tikrai sunku.

Bet… visada yra viltis pamatyti įdomų laikraštį ar įdomią knygą. Tai labai labai daug.

Ar mokiniai ateity įsimins šią veiklą? Žinoma.

Ar tai nebus formalu, ne į temą? Nebus.

Tokie galbūt vaikiški, linksmi atsakymai – tai noras pareklamuoti šiuos įdomius užsiėmimus.