UNESCO programai „Pasaulio atmintis“ pateikti S. Daukanto rankraščiai rašyti nuo 1831 iki 1858 m. Rankraščių originalai apima svarbias jo veiklos sritis: istoriografiją, antikinių ir naujųjų autorių vertimus bei leksikografiją. Svarbiausi ir didžiausią vertę turi jo istoriografiniai darbai. Daukantas iš visų keturių parengtų istorijos veikalų tik vieną (Budą Senowes Lëtuwiû Kalnienû ir Zámajtiû […]) išspausdino 1845 metais, tuo tarpu pats stambiausias ir svarbiausias jo istorijos darbas Istoryje Ƶemaitiszka (1831–1834) bei jo pagrindu parašytas Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie (1850–54) taip ir liko rankraštyje. 

Daukanto vertimų rankraščių pluoštas gana įvairus: jį sudaro iš lotynų kalbos versta Trogaus Pompėjaus istorijos epitomė ( juodraštis Historya Justina ir pratarmės švarraštis Jistoriję Justinaus), taip pat du pasakėčių vertimo iš lotynų kalbos švarračiai – Pasakas Phedro, Pasakas Paedraus. Ypač vertingas ir įdomus yra Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo švarraštis – ne tik dėl jame esančių gausių Motiejaus Valančiaus taisymų, bet ir todėl, jog Daukantas sukūrė precedentą: būdamas pasaulietis parengė maldaknygę, nesilaikydamas religinės raštijos kalbos ir Šventojo Rašto tekstų vertimo tradicijos. Šiam rankraščiui pritarė Bažnyčios cenzūra ir jį buvo leista spausdinti.

Kiti du rankraščiai (švarraščiai) – Pamokslas kajp Gĩrès kĩrstĩ sietĩ ir dijkti, Siejamosès paszaro-źôlès apraszia ant naudos Ƶiamajtiû Ukĩnykû – svarbūs pažinti Daukanto ūkiškų patarimų rengimo istorijai.

S. Daukantas rengė, tačiau taip ir neužbaigė, mokomąjį Lietuvių–lotynų kalbų žodyną (A–G), bet ir lietuvių kalbos norminamąjį, Didįjį lenkų–lietuvių kalbų žodyną – pastarasis turėjo atlikti aiškinamojo žodyno funkciją.