Tarp šiemetinių lietuvių kalbotyrai svarbių sukakčių – 50 metų, kai buvo paskelbta šiuolaikinė mūsų tarmių klasifikacija. 1966 metais tą padarė Zigmas Zinkevičius ir Aleksas Girdenis (1937–2011).
Pa­sak pro­fe­so­riaus Z. Zin­ke­vi­čiaus, ir kiek anks­čiau bu­vo ga­li­ma ją skelb­ti, bet stab­dė tam ti­kros tuo­me­tės ap­lin­ky­bės. 1966-ie­ji – ži­no­ma, ne­be sta­li­niz­mo lai­kai, bet vis tiek – su­var­žy­mų ir kvai­ly­bių pil­nas so­viet­me­tis.

Teks­tas apie nau­ją­jį skirs­ty­mą pa­skelb­tas „Kal­bo­ty­ro­je“ – pra­ne­ši­mo, abie­jų kal­bi­nin­kų skai­ty­to I bal­tis­tų kon­fe­ren­ci­jo­je 1964-ai­siais, pa­grin­du. Tuo me­tu Z. Zin­ke­vi­čius ren­gė di­ser­ta­ci­ją ir jau nau­do­jo­si šia kla­si­fi­ka­ci­ja. Pri­si­mi­ni­mų kny­go­je „Prie li­tua­nis­ti­kos ži­di­nio“ pro­fe­so­rius ra­šo, kad bū­tent A. Gir­de­nis „pa­siū­lė smul­kes­nius tar­mi­nius vie­ne­tus va­din­ti var­dais, pa­da­ry­tais iš svar­biau­sio ta­me plo­te mies­to pa­va­di­ni­mo: telšiškiai, varniškiai, kauniškiai, širvintiškiai, anykštėnai.“

LŽ su­si­ti­ko su pro­fe­so­riu­mi, ei­nan­čiu 92-uo­sius. Su aka­de­mi­ku, se­niai pel­niu­siu gar­bin­gą ir la­bai jam pri­tin­kan­tį kal­bos moks­lo ri­te­rio ti­tu­lą.

An­ta­no Sa­lio do­va­na

– Ar ti­krai tai bu­vo mo­di­fi­kuo­ta An­ta­no Ba­ra­naus­ko lie­tu­vių tar­mių kla­si­fi­ka­ci­ja? – tei­ra­vo­mės Zig­mo Zinkevičiaus.

– Iki mū­sų nau­do­to­ji kla­si­fi­ka­ci­ja tu­rė­jo daug trū­ku­mų. Tie­siog ne­įma­no­ma bu­vo su ja iš­si­vers­ti, pil­na vi­so­kių prieš­ta­ra­vi­mų. Kla­si­fi­ka­ci­ja tu­ri bū­ti dar­ni, vie­nin­ga, o čia no­ri ką nors iš­aiš­kin­ti ir su­si­du­ri su ne­išsp­ren­džia­mo­mis prob­le­mo­mis. Ap­ta­ri­nė­jom tą rei­ka­lą su A. Gir­de­niu, bu­vo aiš­ku kaip die­ną, kad skirs­ty­mą rei­kės mo­di­fi­kuo­ti. Ne­be­pa­me­nu, ku­riam ki­lo min­tis, kad rei­kė­tų pa­si­rem­ti bu­vu­sia, A. Ba­ra­naus­ko kla­si­fi­ka­ci­ja. Tai ir ap­sid­rau­di­mas nuo kri­ti­kos, sa­vo­tiš­kas sky­das – kri­ti­kuo­ja­te A. Ba­ra­naus­ką, ne mus. Ir iš tie­sų tai pa­dė­jo. Sten­gė­mės „į­pirš­ti“ samp­ra­tą – „pa­to­bu­lin­ta A. Ba­ra­naus­ko kla­si­fi­ka­ci­ja“, o ne ko­kia nors nau­ja. Nors ten A. Ba­ra­naus­ko skirs­ty­mo tik tru­pi­niai bu­vo.

Dar il­gai ne­drį­som skelb­ti. Man gal ne­la­bai ko bu­vo bi­jo­ti, o A. Gir­de­nis – par­ti­jos na­rys. Jį ga­lė­jo su­do­ro­ti jo opo­nen­tai „per par­ti­nę li­ni­ją“. Oi, ten vy­ko vi­so­kių trin­čių. Pa­skui pa­aiš­kė­jo, kad ne be rei­ka­lo jis bai­mi­no­si, iš tie­sų bu­vo puo­li­mų. Vis dėl­to ap­sisp­ren­dėm skelb­ti, nes to­liau taip dirb­ti ne­be­bu­vo ga­li­ma, teo­ri­ja la­bai kir­to­si su pra­kti­ka.

– Ta­da jau bu­vot ap­ke­lia­vęs Lie­tu­vą?

– Taip! Ke­lia­vau po Lie­tu­vą anks­ty­vuo­ju sa­vo veik­los pe­rio­du. Jau­nys­tės da­ly­kai… Su­si­pa­ži­ni­mas pra­si­dė­jo nuo Vil­niaus kraš­to, ar­ti­miau­sių apy­lin­kių. Bū­da­vo, pro­fe­so­rius Po­vi­las Pa­kark­lis par­ūpi­na uni­ver­si­te­to su­nkve­ži­mį ir mes ke­liau­ja­me. At­ra­dom čia įdo­miau­sių da­ly­kų, ne­to­li Vil­niaus – se­nu­kų, ku­rie dar mo­kė­jo pir­mykš­tę, tą se­ną­ją Vil­niaus kraš­to tar­mę.

– Kaip fik­suo­da­vot duo­me­nis? Ran­ka?

Nuo 1950-ųjų Zigmas Zinkevičius – Vilniaus universiteto dėstytojas.Asmeninio albumo nuotrauka

– Iš pra­džių ran­ka. Pa­skui įra­ši­nė­jau An­ta­no Sa­lio do­va­no­tu mag­ne­to­fo­nu. Pro­fe­so­rius A. Sa­lys, vie­nas svar­biau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos li­tua­nis­tų, ga­vęs spe­cia­lų Mask­vos lei­di­mą, 1969 me­tais ap­lan­kė Lie­tu­vą (gy­ve­no JAV). Pri­si­me­nu, skam­bi­na rek­to­rius Jo­nas Ku­bi­lius ir pra­ne­ša, kad yra at­va­žia­vęs A. Sa­lys, no­ri su ma­ni­mi su­si­tik­ti. Per­nakt šne­kė­jo­me be per­trau­kos. Man bu­vo bai­siai įdo­mu, ką ten Va­ka­ruo­se li­tua­nis­tai vei­kia, o jam smal­su, kas čia dir­ba­ma. At­mi­ni­mui jis man pa­do­va­no­jo mag­ne­to­fo­ną.

– Kur da­bar juo pa­da­ry­ti įra­šai?

– Sau­go­mi Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­te.

– Kaip pra­kal­bin­da­vot žmo­nes? Ar jie ne­bi­jo­da­vo kal­bė­ti to­kiais lai­kais?

– Oi! Dar ir kaip bi­jo­da­vo.

– Ko­kį slap­ta­žo­dį pa­sa­ky­da­vot?

– Ma­no me­to­di­ka la­bai pa­pras­ta: ta­ve bū­ti­nai tu­ri ly­dė­ti žmo­gus iš to pa­ties kai­mo, į ku­rį vyks­ti. Ta­da žmo­nėms lie­žu­vis at­si­pa­lai­duo­ja… Man šir­dis krau­ju ap­si­pil­da­vo ma­tant, kas da­ro­ma su Lie­tu­va ir jos žmo­nė­mis. Vis­kas juk ma­no aky­se vy­ko: ir trė­mi­mai, ir vi­sos rep­re­si­jos.

– Su­var­žy­mai ne­ap­len­kė ir Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to.

– Kal­bi­nin­kams bu­vo gal kiek leng­viau nei li­te­ra­tū­ro­lo­gams. Vien jau tas Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ka­ted­ros „va­ly­mas“…

– Bet pa­pei­ki­mų, kai va­do­va­vo­te Lie­tu­vių kal­bos ka­ted­rai, esa­te ga­vęs, vi­so­kių puo­li­mų at­lai­kęs.

– Ži­not, ne­la­bai mes krei­pėm dė­me­sį. Da­lies ko­le­gų, juo­lab už­sie­nio bal­tis­tų aky­se tie pa­pei­ki­mai iš ti­krų­jų bu­vo pa­gy­ri­mai. O dar mes tu­rė­jom nuo­sta­bų de­ka­ną Eu­ge­ni­jų Meš­kaus­ką. Jo žmo­na Mi­cha­li­na Meš­kaus­kie­nė – par­ti­jos šu­las, o jis – net ne­par­ti­nis. Gar­sios žmo­nos ne­gar­sus vy­ras, kaip pats juo­kau­da­vo.

Tar­mės gro­žis ne­iš­ma­tuo­ja­mas

– Mo­kė­jo­te il­sė­tis nuo dar­bų?

– Va­sa­rą – val­tys, bai­da­rės, žie­mą – sli­dės. Il­gi marš­ru­tai po Lie­tu­vą. Ma­ne prie to­kio sti­liaus įpra­ti­no pro­fe­so­rius Jur­gis Le­be­dys. Bū­da­vo, jo įsa­ky­mas: iš­va­žiuo­jam to­kią ir to­kią va­lan­dą, trau­ki­nys toks ir toks. Kiek­vie­nam įsi­dė­ti la­ši­nių, jie bus čirš­ki­na­mi ant lau­žo.

– Jums kal­bant, kuo gra­žiau­siai skam­ba jū­sų gim­to­sios tar­mės ele­men­tai. Ar ko­le­gos, griež­tai pa­isę bend­ri­nės kal­bos nor­mų ir rei­ka­la­vi­mų, jums ne­prie­kaiš­tau­da­vo?

– Iš pra­džių la­bai, pa­skui – ne­bed­rįs­da­vo.

– Iš­nag­ri­nė­jo­te sa­vo gim­tą­ją tar­mę?

– Iš­nag­ri­nė­jau la­bai ge­rai. Ma­no gim­to­sios tar­mės duo­me­nys yra pa­te­kę į di­dį­jį pen­kia­to­mį vei­ka­lą „Lie­tu­vių kal­bos is­to­ri­ja“. Tiks­liau, tų ty­ri­nė­ji­mų re­zul­ta­tai, api­bend­ri­ni­mai.

– Ko­kia tar­mė jums gra­žiau­sia?

– Tar­mės gro­žis ne­ma­tuo­ja­mas.

– O man pra­dė­jo pa­tik­ti ku­piš­kė­nų tar­mė, toks ori­gi­na­lus skam­be­sys.

– Juo­zui Bal­či­ko­niui pa­ti ne­gra­žiau­sia bu­vo ku­piš­kė­nų. La­bai jos ne­mė­go. Bū­da­vo, jei stu­den­tas lai­ko eg­za­mi­ną ir pra­stai mo­ka, jis klau­sia: „Tai tur­būt nuo Ku­piš­kio esi?“

– Dės­ty­to­jai vi­sa­da tu­rė­da­vo sa­vų sim­pa­ti­jų. Su­val­kie­čiams bū­da­vo di­di­na­mas fo­ne­ti­kos pa­žy­mis.

– Man sim­pa­ti­jų kel­da­vo žmo­gus, ki­lęs iš to­kio kraš­to, ku­rio tar­mė ne­iš­tir­ta. Ta­da jau di­džiau­sias pa­lan­ku­mas. Pa­nau­do­da­vau jį kaip tar­mės pa­tei­kė­ją.

– Ir par­ašy­da­vot ge­rą pa­žy­mį?

– Bū­da­vo vis­ko.

– Kas ti­riant tar­mes bu­vo pra­žiop­so­ta ar ap­leis­ta tais ne­pa­lan­kiais me­tais, o pa­skui jau bu­vo per vė­lu?

– Dau­giau­sia to­kių at­ve­jų su­si­ję su lie­tu­viš­kom šnek­tom Bal­ta­ru­si­jo­je. Ten mat truk­dy­da­vo tir­ti, ne­įsi­leis­da­vo. Daž­nai bū­da­vo, nu­va­žiuo­ji ir iš­girs­ti: „Pa­vė­la­vai, rei­kė­jo bent kiek anks­čiau. Bu­vo vie­nas se­nu­kas ir štai nu­mi­rė.“ Bal­ta­ru­siai ling­vis­tai pa­tys ne­pa­jė­gė ty­ri­nė­ti – čia rei­kia li­tua­nis­tų. Ži­no­ma, ir di­de­lio in­te­re­so ne­tu­rė­jo. Bet jų gar­bei bū­ti­na pa­sa­ky­ti, kad sten­gė­si su­da­ry­ti są­ly­gas mums, su­gal­vo­da­vo, kaip apei­ti vi­so­kius sa­vo val­džios drau­di­mus.

– Pa­vyz­džiui, Ger­vė­čių tar­mė iš­tir­ta Jad­vy­gos Kar­de­ly­tės.

– Ji dėl ši­to su­si­lau­kė daug ne­ma­lo­nu­mų. Par­ašė di­ser­ta­ci­ją, aš bu­vau moks­li­nis va­do­vas. Ir jai ne­bu­vo leis­ta gin­ti. Ge­rai dar, kad iš­ėjo kny­ga „Ger­vė­čių tar­mė“. Duo­me­nys pa­skelb­ti.

Po­li­ti­kai skam­bi­na pasikonsultuoti

– Kal­bi­nin­kai svars­to apie kal­bos mir­tį. O tar­mės mir­tis, šnek­tos mir­tis – kas tai yra?

– Tam ti­krų kal­bi­nių ypa­ty­bių iš­ny­ki­mas. Bet kad jos vi­sai be ženk­lo iš­nyk­tų – taip ne­bū­na. O iš vi­so kal­bi­nio kon­teks­to, ku­ria­me yra va­di­na­mo­ji iš­ny­ku­si tar­mė, iš ap­lin­kos kal­bi­nin­kai pa­jė­gūs re­kons­truo­ti bu­vu­sias ypa­ty­bes, ga­na tiks­liai.

– Pra­ėjus de­šim­čiai me­tų nuo šiuo­lai­ki­nės tar­mių kla­si­fi­ka­ci­jos pa­skel­bi­mo, pa­si­ro­dė pir­ma­sis tar­mi­nis žo­dy­nas – Vy­tau­to Vit­kaus­ko „Šiau­rės ry­tų dū­ni­nin­kų šnek­tų žo­dy­nas“.

– Di­de­lis įvy­kis! Žo­dy­nas, ku­ria­me at­sis­pin­di vi­sos tar­mi­nės su­bti­ly­bės. Vy­tau­tas bu­vo ma­no stu­den­tas, ga­bus vy­ru­kas, la­bai ga­bus.

– Da­bar tar­mi­nių žo­dy­nų jau dau­giau. Ar įma­no­ma par­eng­ti vi­sų tar­mių žo­dy­nus? Ar yra toks po­rei­kis?

– Jie rei­ka­lin­gi. Daug iš jų ga­li­ma iš­peš­ti.

– Ar jau­nes­nie­ji ko­le­gos krei­pia­si į jus pra­šy­da­mi kon­sul­ta­ci­jos ar ko­kių duo­me­nų?

– Da­bar daž­niau­siai krei­pia­si di­ser­tan­tai, pra­šo bū­ti opo­nen­tu. Ar­ba re­ko­men­da­ci­ją par­ašy­ti. Daž­nai skam­bi­na aukš­ti val­džios vy­rai, kon­sul­tuo­ja­si. Dis­ku­si­jo­se da­ly­vau­ti no­ri, pa­si­ro­dy­ti, kad iš­ma­no, – no­ri, o bi­jo ap­si­juok­ti. „Jei tvir­tin­siu taip ir taip, ar ne­bū­siu su­kri­ti­kuo­tas?“ Vi­siš­kai ne­iš­ma­nė­liš­kų klau­si­mų iš­girs­tu. Žo­džiu, ne­si­jau­čiu už­mirš­tas. Dar rei­ka­lin­gas.

– Sa­vo su­kaup­tą ling­vis­ti­nę me­džia­gą vi­są esa­te pa­nau­do­jęs?

– Me­džia­gą rin­kau kryp­tin­gai – tą, ku­ri rei­ka­lin­ga lie­tu­vių kal­bos is­to­ri­jai kur­ti. Ir pa­nau­do­jau vi­są. Ran­kraš­čius per­da­viau Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tui, jie ten sau­go­mi.

– Jei bū­tų ga­li­my­bė vėl pra­dė­ti moks­li­nin­ko ke­lią?

– Da­bar­ti­nė­mis są­ly­go­mis iš­nau­do­čiau vi­sas tech­ni­nes ga­li­my­bes, kaip tik įma­no­ma. Štai tuo skir­tų­si da­bar­ti­niai ty­ri­nė­ji­mai.

– Ko­dėl tarp vi­du­ri­nės kar­tos ir kiek jau­nes­nių ling­vis­tų ne­bė­ra to­kių au­to­ri­te­tų, to­kių moks­lo žvaigž­džių, ko­kių ne­trū­ko jū­sų kar­to­je? Kaž­kaip su­smul­kė­jo vis­kas. Ar dėl to, kad kiek­vie­nas kiū­to sa­vo siau­ru­tė­je spe­cia­li­za­ci­jė­lė­je?

– Gal ne to­dėl. Gal kad žmo­nės pra­dė­jo kreip­ti dau­giau dė­me­sio į pi­ni­gą nei į moks­li­nį dar­bą. Pir­miau­sia sa­vo nau­dos pa­iso – o man kas iš to?

– Gai­la, ar ne?

– Na, ką pa­da­ry­si. Čia ne nuo mū­sų pri­klau­so.

– O jū­sų kar­tos nuo­sta­tos – iš kur?

– Mes per­gy­ve­nom la­bai tra­giš­ką Lie­tu­vos is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį, dau­gy­bę rep­re­si­jų, su­var­žy­mų. Tai ug­dė at­spa­ru­mą, tvir­tu­mą, di­de­lį no­rą veik­ti ir nu­veik­ti. O da­bar…

– Lais­vi ir iš­ti­žom?

– Iš es­mės taip.

– Gal vis dėl­to yra jau­nų kal­bos ta­len­tų, ku­rie jus nu­ste­bi­no, su­do­mi­no?

– Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad nė­ra. Pa­vyz­džiui, iš ma­no bu­vu­sių stu­den­tų ma­ne la­bai ža­vi Bi­ru­tės Ka­ba­šins­kai­tės dar­bai.

Kalbino Audrius Musteikis