„Mes – pasaulio piliečiai… Šio amžiaus vaikai… Mes esam pasaulis“, – dideliuose baltuose lapuose rašo Rugilė, Laima, Jūratė, Danguolė, Nijolė, Irmantas – lituanistinių mokyklų vadovai iš Melburno, Buenos Airių, Monrealio, Stokholmo, Helsinkio, Ciuricho, Frankfurto, Vašingtono. Trisdešimt jų ir keli lietuvių bendruomenių pirmininkai iš 12 pasaulio šalių Švietimo ir mokslo ministerijos vasarą buvo sukviesti į seminarą Nidoje.
Lituanistinės mokyklos veikia jau visuose pasaulio žemynuose, 35 šalyse. Įsiregistravusių, tai yra pranešusių apie save oficialiai, yra 153 ir jos visos labai įvairios. Neseniai naujos susikūrė Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kinijoje, Turkijoje, Venesueloje. Krolio mieste mokyklėlė užgeso (galbūt tik laikinai), o į vieną seniausių, gyvuojančią 55 metus Maironio lituanistinę mokyklą Čikagoje susirenka iki 650 mokinių, jie mokosi dviem pamainom. Monika Garrett, jauna, Misūrio valstijoje, Kanzas Sičio mieste, įsikūrusios „Versmės“ lituanistinės mokyklos vadovė, iš Nebraskos iki jos keliauja 5 valandas: išvažiuoja penktadienį vakare, o namo grįžta sekmadienį popiet. Švedijoje, kad nusigautum iki mokyklos, kurioje mokoma lietuviškai, daugiausia gali tekti važiuoti apie 10 km. JAV, Airijos, Didžiosios Britanijos mokyklose didelis dėmesys kreipiamas ir į kalbos mokymą, išduodami oficialūs mokyklos baigimo pažymėjimai, o Adelaidės lietuvių mokyklos mokiniai, kaip prasitaria jos vadovė p. Nemira Masiulytė-Stapleton, lietuvišką pasaką beskaitydami iš sakinio gal porą žodžių tesuprastų.
Argentinos lietuvius jų gimtosios kalbos moko argentinietis
Rodrigo Pardo, argentinietis inžineriją studijuojantis studentas iš La Platos, su Lietuva neturi nei giminystės, nei jokių kitokių ryšių. Nors dabar neteisinga taip sakyti. Lietuvių kalbą pirmą kartą pamatė. Atsitiktinai, naršydamas kompiuteriu. Nepažįstami simboliai suintrigavo, o gramatikos sunkumą ir kalbos senumą (apie tai perskaitė Vikipedijoj) priėmė kaip iššūkį – reikia tą kalbą išmokti. „Sunkiausia buvo linksniai“, – prisimena Rodrigo. Ir čia pat draugiškai priduria: – „Lietuviai mano, kad su manimi reikia kalbėti lėčiau, bet ne, to tikrai nereikia…“. Išties, lietuviškai kalba tobulai. Kalbos pradėjęs mokytis kompiuteriu, susirašinėdamas, bendraudamas per Skype‘ą, vėliau Rodrigo atvyko į Vilniaus universiteto kursus užsieniečiams, norintiems išmokti lietuviškai. Iškart pateko į aukščiausią lygį. Lietuvoje baisiausias buvo ne sniegas (iki tol nematytas), o atšiaurus vėjas ir… vienoda pilka spalva. „Bet išgyvenau…“, – taikiai prataria. Vaikinas svarsto galimybę, kad baigęs studijas Argentinoje, norėtų atvykti čia pagyventi. Nuo 2011 m. jis vadovauja tenykštės lietuvių kultūros ir savišalpos draugijos „Nemunas“ lietuvių kalbos kursams. „Nors paskutinis emigrantas iš Lietuvos atvyko prieš 70 metų, vis tiek vyksta lietuviškos šventės, rengiama radijo laida. Kalba beveik išnykusi, per tiek laiko sunku ją išsaugoti. Nors dabar bandome atgaivinti kalbos mokymą“, – pasakoja Rodrigo.
Jo mokiniams – maždaug nuo 17 iki 70 metų. Pats vyriausias, pasakoja Rodrigo, gimęs Argentinoj, kalba pramaišiui su ispanų, bet jo žodynas turtingas. „Netaisau visų klaidų, nes jam būtų skaudu. Tenka tuo pačiu metu mokyti ir jį, ir, tarkim, nuo nulio pradedančią dvidešimtmetę merginą. Sunku…, – prisipažįsta Rodrigo. – Pas mus mokiniai vis keičiasi, nes atseit neranda tos motyvacijos. Kiekvienais metais vis naujų atsiranda, o po kelių mėnesių dingsta. Bet noras išlikti lietuviu labai stiprus, jie lankosi renginiuose, šoka, dalyvauja šventėse. Žmonėms tarsi to ir gana, nors, mano nuomone, neužtenka pasilikti prie to, ką atsivežė proseneliai, nes tik kalba atveria duris į Lietuvos dabartį“.
Laima Bardini Ruplenas, ketvirtos kartos lietuvių išeivių palikuonė, Buenos Airių universitete studijuoja baldų dizainą, o šeštadieniais atvyksta į Lietuvių centrą mokyti lietuvių kalbos. Lietuvių kalbą išgirdo iš savo mamos lietuvės, o paskui pusmetį mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Mamos proseneliai į Argentiną atvyko prieš 100 metų, bet mama, Vasario 16-osios gimnazijos auklėtinė, labai gerai kalbanti lietuviškai. „Pas mus centre labiau kultūrinė veikla: dainuojam, šokam, švenčiame šventes. Esame kaip viena didelė šeima“, – pabrėžia Laima. Lietuvių centro vadovas buvo jos senelis, o dabar vadovauja Laimos tėtis argentinietis. „Buenos Airėse turime tik lietuvių kultūros centrus, žmonių, kurie mokėtų lietuviškai, ten nedaug“, – sako Laima.
Kas sugėdintų savo gimtą kalbą užmirštančiuosius?
„Ateina į mūsų lietuvių mokyklą šeima – tėvas rusas, mama – rusė, bet turi Lietuvos pilietybę. Sako, mūsų vaikas Lietuvos pilietis, todėl turi išmokti valstybinę kalbą. O kartą mama latvė, išsiskyrusi su vyru lietuviu, atvedė savo vaiką – jis privaląs išmokti tėvo gimtąją kalbą“, – apie tokius neįtikėtinus atvejus, o jų būta ir daugiau, pasakoja Arūnas Teišerskis, vienas iš Dublino „4 vėjų“ mokyklos vadovų ir Airijos lietuvių bendrijos pirmininkas.
Į Dublino „4 vėjų“ mokyklą kas šeštadienį susirenka apie 330 vaikų. Šį rugsėjį vien pirmokų tikimasi iki 70. Vyksta trys lietuvių kalbos pamokos, po to vaikai renkasi meninius užsiėmimus. Tas nėra privaloma, bet pageidautina. „Pasitaiko ieškančių savo pašaukimo, kurie migruoja iš vienos pasirenkamos pamokos į kitą, bet ką padarysi… Paskui kai kurie tėvai stebisi: oi, kodėl mano vaikas nedalyvavo karnavalo pasirodyme? – Jis dainuoja? – Ne. – Šoka? – Ne. – Kokį nors kitą būrelį lanko? – Ne… O juk per kalbos pamokas ir taip intensyviai mokomės, nelieka laiko repeticijoms“, – pasakoja A. Teišerskis.
Daugeliui Dublino lietuvių mokinių, kaip sako A. Teišerskis, lietuvių kalba yra nebe pirmoji, bet dar ne antroji – „pusantrinė“. Šioje mokykloje mokytojai į kalbos mokymą žiūri reikliai. Mokiniai tris kartus per metus mokykloje turi atsiskaityti – rašyti testą. Dubliniečiai buvo pirmieji iš lituanistinių mokyklų mokinių, kurie pernai laikė Lietuvos nacionalinio egzaminų centro standartizuotus testus ir išlaikė gana neprastai. Daugeliui lituanistinių mokyklų aktualią problemą – kaip tai, kas išmokta, įskaityti į Lietuvą grįžtantiems mokiniams, – „4 vėjų“ mokykla išsprendė dalykiškai ir racionaliai. Mokinys gauna išsamią mokytojų parašytą charakteristiką, taip pat vežasi namo dvejų metų ištaisytus testus. Iš to Lietuvos mokytojai gali matyti, kas pas juos atvyko ir ką moka. Pernai mokykla iš vienos mamos, kuri su šeima grįžo į Kauną, gavo padėką – pasirodė, kad jos dukros, viena jau dešimtokė, bet iš Lietuvos išvykusi dar maža, o kitos dvi gimusios Airijoje, lietuvių kalbą moka netgi geriau už bendraamžius, visą laiką gyvenusius Lietuvoje.
„Mūsų darbas – Jungtinėje Karalystėje, o namai – Lietuvoje“
Jolita Jarutienė Šiaurės Airijoje dirba klinikinių tyrimų srityje, o laisvalaikiu – lietuviškos raiškos JOLITAART mokykloje-klube. Trijų vaikų mama. Vienas iš jų grįžo studijuoti į Lietuvą. „Mūsų darbas yra Jungtinėje Karalystėje, o namai – Lietuvoje“, – sako p. Jolita.
Į Šiaurės Airiją su šeima atvyko prieš dešimt metų. Vaikams taip patikę tenykštėje mokykloje, kad jie apie kokią kitą nebenorėję nė pagalvoti. Šeima pasiliko, įsitraukė į profesinę veiklą. „Mes abu medikai, Lisburne dar baigiau dailės kolegiją, – pasakoja p. Jolita. – Iš pradžių nebuvo minties kurti mokyklą. O atsirado iš poreikio. Susitikę bendraudavom su lietuviais, gerdavom arbatą, o vaikai tuo tarpu neturėdavo ką veikti. Sakau, gal papiešiam? – Ne, nelabai įdomu… – Ir tada viena moteris užsiminė, kad ji iš šiaudų kadaise pindavo. Sakau, einam prisirenkam šiaudų, vis tiek nėra ką veikti. Na, ir mūsų 15 žmonių, vaikai ir suaugę, tiesiog taip ir užsidegė. Iš pradžių pynėm sodus, paskui nupirkau molio, dailės priemonių, susitarėm dėl patalpų. Dublino ambasadoj ir Lisburno meno centre 2009 m. buvo surengta didžiulė mūsų paroda“.
Jolita sako pavadinusi klubu, nes mokykla skamba labai formaliai. Be to, į veiklą įsitraukia ir suaugusieji, mamos, atvedusios savo vaikus, tėčiai padeda įrėminti darbus ir pan. „Esu baigusi geštalto terapijos kursus, socialinio darbo studijas, tad vedu ir užsiėmimus su dailės terapijos elementais. Žmonės kartais kenčia dėl socialinės izoliacijos, nes užsidaro tik šeimoj, o vaikai nebesuvokia, kodėl jie turi kalbėti dviem kalbom. Tėvams ima darytis sunku suprasti vaikus, nes jų pačių anglų kalba prastesnė. Dailės terapija ugdo savivertę, padeda atskleisti slopinamą saviraišką, užsisklendęs vaikas po dailės terapijos užsiėmimų pradeda lengviau bendrauti“, – pasakoja J. Jarutienė.
Pagrindiniai užsiėmimai klube – dailė ir keramika. Vaikai supažindinami su šiuolaikinės dailės, etnokultūros pagrindais. Šiais metais mokykla persikelia į Belfastą, kartu su ten gyvenančiais lietuviais menininkais planuojama surengti projektą „Baltų simboliai“.
Buvo pasižadėjusi kojos nekelt į mokyklą
Nijolė Balčiūnienė 2007 m. įkurtai Frankfurto šeštadieninei mokyklai vadovauja tik nuo pernai. Lietuvoje dirbusi muzikos mokytoja, pati sau buvo prisižadėjusi, kad niekada nebedirbs mokykloje. Bet kai lituanistinei mokyklai prisireikė vadovo ir jos paklausė, gal galinti pasiūlyti kokį žmogų, ji išsitarė: „Galiu. Save“.
Pirmučiausias noras buvo, kad patalpos būtų tinkamesnės mokyklai. Ilgai takus mynusi pas vieno darželio vadovus, pagaliau susitarė, kad bus leista savaitgaliais susirinkti. „Jie naudojasi mano asmeniniu pianinu, kurį ten pastačiau, o mūsų vaikai – jų žaislais. Stengiamės palikti švariau, negu radome… Užtat po pamokų dažnai užtrunkame. Su tėvais, kurie tikrai negali susimokėti, sutarėm, kad jie padės patalpas sutvarkyti“, – pasakoja Nijolė.
Į mokyklėlę priimama be amžiaus limito – mamos atsiveda ir pusantrų metų mažylius, ir paauglius. Trys pagal amžių suskirstytos grupės (darželinukai, pradinukai ir vyresnieji) lanko lietuvių kalbos, dailės ir muzikos pamokas. Po pamokų pageidaujantys pasilieka dramos studijoje. Nijolė prisipažįsta: „Pasitaiko ir nesutarimų su tėvais, nes mokinių lietuvių kalbos žinios labai netolygios, be to, itin skirtingi tėvų prioritetai, pageidavimai. Vieniems tinka, kad pamokos vyksta kas šeštadienį, kitiems toks darbo ritmas atrodo per daug intensyvus. Bet mes turime turėt tvirtą liniją, kitaip tai bus savaitgalio diskusijų klubas, ne mokykla…“.
Vaikai Norvegijoje anksti tampa savarankiški
Norvegijoje, Rogolande, gyvenančiai Laimutei Skiudulei, sako, eidavo per širdį, kad lietuviai vienas kito atžvilgiu dažnai laikydavosi gana atšiauriai. Ir kartą prieš koncertą, į kurį buvo susirinkusi lietuvių bendruomenė, ji nebeištvėrė: užlipo ant scenos ir tiesiai paklausė: kodėl mes esam priešai vienas kitam? Netrukus atsirado žmonės, kurie inicijavo ir lietuvių bendriją, o maždaug prieš trejus metus Laimutė, mokyklinės psichologijos magistrė, bendrijos puslapy rado kvietimą atsiliepti, kas galėtų prisidėti prie mokyklos įkūrimo. „Turiu ir pedagoginės, ir vadybinės patirties, todėl sutikau. Surinkau savanores ir suruošėm „Vaikystės šventę“, – taip sužinojom, kiek maždaug ir kokių vaikų yra apylinkėse. O nuo rugsėjo jau susirinkom į patalpas, gautas iš komunos. Kadangi vaikai, o jų susirenka apie 35, jauno amžiaus, todėl pavadinom centru, nes iki mokyklėlės nepriaugom“, – pasakoja Laimutė.
Didžiausias jos džiaugsmas – bendrijos palaikymas, stiprus tėvų komitetas ir komunos pagalba, nes lietuviško Rogolando vaikų centrui nereikia mokėti už patalpas. O didžiausias iššūkis jos mokiniams, kai šeštadieniais po sunkios savaitės tenka sukarti ilgoką kelią iki centro. Atvykę čia su lietuvių kalbos mokytoja jie 2 valandas mokosi lietuvių kalbos, paskui vyksta kiti užsiėmimai.
Nors tai populistiška, bet negaliu nepaklaust: ar lietuvių šeimos nerimauja dėl to, kad gali prarasti savo vaikus? „Nepažįstu nė vienos mamos ar tėvo, iš kurio būtų atimtas vaikas, mūsų apylinkėse negirdėjau nieko panašaus. Norvegijoje vaikai auga gerai prižiūrimi ir laisvi, jie turi ne tik teisių, bet ir pareigų. Darželyje mažiukai būna lauke bet kokiu oru, pabrėžiu, – bet kokiu! Daug vaikų į mokyklą mina dviračiais, nors, tarkim, lyja. Paauglės mergaitės padeda prižiūrėti mažesnius, tėvų garažai pilni visokių įrankių, kuriais gali naudotis berniukai. Jie anksti tampa savarankiški, todėl ir atsakingi – tėvai jų „neaugina“ iki 25 metų, kaip esam priversti Lietuvoje“, – pasakoja L. Skiudulė.
Šveicarijoje, netoli Ciuricho, gyvenančios Danguolės Kappich patirtis panaši: net mažiukai vaikai į darželį nueina vieni patys! Viena vertus, mokyklos ir vaikų darželiai yra arti namų, jų daug, o kita vertus, Šveicarijoje yra gana saugu.
Danguolė sekmadieninei mokyklėlei „Pagrandukas“ vadovauja nuo pernai. „Iš pradžių kaip mama trejus metus vedžiojau savo abu sūnus, – dabar jie jau septynmečiai. Esu ekonomistė, į puodą įmetė – tad kapstausi…, – juokauja Danguolė. – Į mokyklėlę susirenka 12–25 vaikai nuo pusantrų iki 7 metų amžiaus. Turim tik ateinančią muzikos mokytoją. Ryte susirenkam, muzikos mokytoja išjudina vaikus ir suaugusiuosius, pašokam, padainuojam, po to paskaitom pasaką ar šiaip kokia tema kalbame, žaidžiame, darome įvairius darbelius. Prie mūsų, suaugusiųjų, ir vaikai kalba lietuviškai, bet vos tik nusisuki, jau prabyla vokiškai… Bet tos lietuviškos dainelės jiems vis tiek įstringa“.
Ciuriche dažniausiai gyvena mišrios šeimos, labai mažai tokių, kad abu būtų lietuviai. Mokykla yra lietuvių bendruomenės dalis, gauna paramą knygoms, bet savus reikalus sprendžia patys. Iš bendruomenės narių mokymo priemonėms imamas 10 frankų, o iš kitų – 20 frankų mokestis. Mokytojos, tai yra daugiausia mamos, atlyginimo negauna. „Nenorime imti didesnio mokesčio, nes tada tėvų neprisiprašysi padėti, tektų samdyti mokytojus, o jų dargi ir nėra“, – sako Danguolė.
Suomija lietuvių kalbos mokytojams moka atlyginimą
Regina Siira, Espo miesto ir Helsinkio mokyklose lietuvių kalbos mokytoja dirba oficialiai, gauna atlyginimą iš Suomijos valstybės. „Pagal Suomijos švietimo įstatymą kiekvienas vaikas turi galimybę mokytis savo gimtosios kalbos. Nors tai neprivalomas mokymas, bet tokia galimybė suteikiama. Tačiau, kad būtų atidaryta lietuviška klasė, turi susirinkti tam tikras skaičius mokinių. Pvz., Espo mieste – mažiausiai šeši vaikai, Helsinkyje – keturi“, – pasakoja Regina.
Espo mieste gimtųjų kalbų pamokos organizuojamos 39 kalbomis, dirba 62 įvairių šalių mokytojai. Regina Lietuvoje dirbo logopede, ištekėjo už suomio, po 8 metų gyvenimo Vilniuje išvažiavo į Suomiją. Helsinkyje baigė keturmetę tapybos mokyklą, pramoko kalbos. Norint patekti į lietuvių kalbos mokytojos vietą Espo mieste, teko atlaikyti rimtą konkursą, bet padėjo pedagogės patirtis ir kalbos mokėjimas. „Pradžia buvo labai sunki, skyrėsi kompiuterinės technologijos, elgesio taisyklės, tarkime, negali paliesti vaiko, jeigu jis nenori. Labai daug reikėjo susiurbti informacijos, permanyti visą tą biurokratiją, kuri ten yra tobula! Suomijoje viskas yra labai apgalvota, numatyta toli į ateitį“, – apie darbo pradžią mokykloje pasakoja Regina.
Kaip mokoma lietuvių kalbos? Iš pradžių paskiriama mokiniams patogi mokykla. Su direktoriumi pasirašoma sutartis, nurodomas konkretus kabinetas, laikas ir pan. Paskiriamas mokytojas, su kuriuo galima aptarti reikalus, suteikiamos visos kompiuterinės priemonės, el. dienynas, priėjimas prie duomenų, numatoma net vieta spintelėje, kur galima pasidėti priemones, – viskas atskirai paruošiama tik lietuviškai klasei. Be to, mokytojai turi savo kuratorius komunoje, jiems vyksta pedagoginiai, psichologiniai kursai. Tėvai taip pat pasirašo sutartį, kad su vaikais namie kalbės lietuviškai. Tėvams per pamokas būti neleidžiama. Bet rengiami mokymai, kaip išlaikyti kalbą: paaiškinama, tarkime, kad per savaitę būtinai pusantros valandos reikia paskaityti su vaikais knygas gimtąja kalba, pažiūrėti filmus ir pan. Lietuvių kalbos pamokos Suomijoje suvokiamos kaip gimtosios kalbos stiprinimas, negalima mokyti vaikų, kuriems lietuvių kalba nebėra gimtoji.
„Visų pirma sukuriu emociją, kad jiems būtų gerai, kad jie norėtų ateiti, o gramatikos išmoks paskui. Tad vaikams nuolat kartoju: jūs esate patys nuostabiausi. Regina, sako jie man, jeigu mes kurią dieną nepasirodytume, tu turbūt žliumbtum…“, – šypsosi mokytoja.
Mokiniai lietuviškose klasėse vertinami rimtai – ko išmoko per pamokas, kaip paruošė namų darbus, kaip sugeba susikoncentruoti, kokia motyvacija, gimtosios kalbos pajautimas ir pan. Nuo 5 klasės rašomi pažymiai. Viskas turi būti pateikta suomių kalba. Bet Regina dar daro atskirą lietuvišką įvertinimą, paskutinę mokslo metų dieną įteikia diplomą ar padėką.
Nuo rudens Espo mieste bus net 3 lietuviškos klasės (vienoj klasėj būna apie 12 skirtingo amžiaus vaikų). Beje, apie galimybę užsiregistruoti į lietuvišką klasę praneša klasės mokytojas, žinantis, kad jo klasėje mokosi lietuvių tautybės vaikų. Daug informacijos, skirtos emigrantams, yra ir internete.
Vaikai į mokytoją kreipiasi tik vardu. Regina prisipažįsta: „Iš pradžių buvo keista, bet dabar pripratau. Ir čia iš vaikų jaučiu didesnę pagarbą, negu kad Lietuvoj vadindavo „jūs“. Suomijoj didžiuojuosi pasakyti, kad esu mokytoja. Įstoti į pedagogines studijas čia labai sunku, dideli konkursai. Apie 20–25 proc. vyrų yra mokytojai. Pvz., Helsinkio Europos mokykloje, kurioje taip pat dirbu, vienoje pradinukų klasėje trys mokytojai yra vyrai“.
Panašiai kaip Suomija gimtųjų kalbų mokymą organizuoja ir Švedijos valstybė. Rugilė Kapiliorienė yra ir viena iš 30 įvairių tautybių gimtųjų kalbų mokytojų, ir Stokholmo lietuviškos sekmadieninės „Saulės“ mokyklos vadovė. Vilniaus universitete ji baigusi lietuvių filologijos studijas ir paraleliai – teisę Mykolo Romerio universitete. Filologės diplomas taip ir gulėjęs stalčiuj, nes niekada negalvojusi, kad dirbs mokytoja. Tačiau nuvažiavusi į Švediją, ji, tarptautinė teisės magistrė be patirties, teisininkės darbo iš karto nerado, bet užtat pravertė filologijos žinios.
„Švedijos valstybei esame dėkingi ir už tą valandą per savaitę. Vadovauju antrus metus, o mokykla kitą pavasarį švęs 20-metį. Dabar čia veikia 6 klasės, iš viso yra apie 50 vaikų, dirba 6 mokytojai. Tik antri metai turim pačių mažiausiųjų 2–4 metukų vaikų klasę. Atsirado iš poreikio. Tėvai atsivesdavo ir savo mažiukus ir būdavo priversti kažkur laukti. Turim puikią profesionalią mokytoją Ievą Čejauskienę. Kartais tai vieni, tai kiti kalba, kad mažiems vaikams užimti reikia priemonių, kilimų… Mums nereikia net specialių patalpų. Atvažiuoja mokytoja Ieva su lagaminu ir paprasčiausioje klasėje, išstumdžius kėdes, iš to lagamino gimsta neįtikėtinos pamokos ir pasakos“, – džiaugiasi Rugilė.
Keletas gerų žinių lituanistinėms mokykloms naujais mokslo metais
Bus renkamas Metų mokytojas, dirbantis lietuviškose mokyklose, įsteigtas prizas, – tai idėja, išsirutuliojusi iš pokalbių su lietuvių bendruomenių vadovais. Švietimo ir mokslo ministerija planuoja sudaryti ilgesnių mokytojų stažuočių galimybę, jie galėtų tobulinti kvalifikaciją apie mėnesį. Ypač norima atkreipti dėmesį į Pietų Amerikos ir kitų tolimesnių šalių mokytojus. Galbūt atsirastų ir nuotoliniai kursai. Išgirstas ir lituanistinių mokyklų dažnas skundas, kad trūksta vadovėlių, mokymo priemonių – bus išleistos mokymo priemonės 10–13 metų vaikams ir patarimai mokytojams. O rudenį Seimas svarstys projektą, kad laiką, išdirbtą užsienio lituanistinėje mokykloje, būtų galima įskaityti kaip pedagoginį stažą. Tad mokytojai, norintys sugrįžti į Lietuvą, – o tokių atsirastų jau dabar, – galėtų lengviau įsidarbinti mokyklose.
***
Seminaro pabaigoje, išsidalinus pažymėjimus, prisifotografavus, išsisakius, kas ant širdies dėl lituanistinių mokyklų buvo užgulę, džiugų pabaigos bruzdesį pertraukia Alvija iš Jungtinės Karalystės – gana ryžtingai pasisiūlo padeklamuoti keturiolikmetės mokinės eilėraštį. Išgirstam dailiai surimuotus ketureilius apie panyrančius į debesis lėktuvo sparnus, tirpstantį Lietuvos peizažą ir staiga visas tas glūdėjęs pasiilgimas, prisirišimas prie savo gandrų, nusvidinančio mėlio, vasaros pavakarės, palengva grimztančios į švylių spalvos rūką, visa ta nostalgija tvyksteli, iškelta iš prisiminimų, ir bent daliai moteriškos auditorijos susitvenkia nepatogiom ašarom. Lietuviai, pasaulio piliečiai, ogi viskas dar yra gerai su mumis.
Šaltinis čia
